S. Trainauskienė. Ką veikti užuot bijojus Trumpo

Viešojoje erdvėje jau kuris laikas nestinga įvairių mėginimų pažvelgti į tai, kas gi mūsų laukia artėjančiais Naujaisiais metais – ekonomikoje, kultūroje, socialinėje sferoje, kokia tarptautinė situacija klostosi. Šie pamąstymai – ne išimtis, jų objektas – tarptautinė saugumo situacija.

Pagal tarptautinių santykių akademinėje disciplinoje naudojamą klasifikaciją, esame maža valstybė, mums ir mūsų užsienio politikai didelį poveikį daro pokyčiai tarptautinėje sistemoje. O svarbių įvykių čia kitais metais netrūks: pradės darbą naujoji JAV administracija, vyks rinkimai bent keliose svarbiose Europos valstybėse, tokiose, kaip Vokietija, Prancūzija ir kitos, atomazgos laukia „Brexit“ su kol kas nenuspėjamomis galimomis pasekmėmis visam Europos integracijos projektui, nerimsta situacija Sirijoje, sunku prognozuoti kitus galimus įvykius. Visgi šiame straipsnyje norėčiau susikoncentruoti į JAV, kaip strateginę Lietuvos partnerę, jos tarptautinės situacijos matymą ir mūsų valstybes siejančius saitus.

Nusivylę ligšioline administracijos politika Amerikos rinkėjai į politikos olimpą iškėlė Donaldą Trumpą. Tiek jo priešrinkiminė retorika, tiek pradinė informacija apie būsimus naujosios valdžios prioritetus, paskelbtus „Foreign policy“ žurnale, taip pat kelios būsimos komandos nominacijos, pasak Mariaus Laurinavičiaus, skamba „vis grėsmingiau“, ir šią informaciją Lietuvos valdžios užkulisiams būtina gerai įsisąmoninti, o visuomenei – bent jau ją žinoti. Visgi, baugintis, manau, neverta, tai nėra išeitis, tačiau neabejotinai sutinku su kolega, teigiančiu, jog šią informaciją būtina analizuoti.

JAV vadovas yra labai įtakingas veikėjas galingiausios pasaulio valstybės užsienio politikoje, tačiau jis nėra vienintelis veikėjas sudėtingame šios valstybės užsienio politikos formavimo mechanizme.

Sigita Trainauskienė

Vienareikšmiškai, Jungtinių Amerikos Valstijų vadovas yra labai įtakingas (jei ne pats įtakingiausias) veikėjas galingiausios pasaulio valstybės užsienio politikoje, kartu jis turi labai didelių galimybių daryti įtaką pasaulinėje arenoje, tačiau jis nėra vienintelis veikėjas sudėtingame šios valstybės užsienio politikos formavimo mechanizme. Naujos idėjos paveikia užsienio politikos darbotvarkę, tačiau iš kitos pusės, realybėje politika retai formuojama „nuo nulio“, politikos formuotojai visose šalyse susiduria su daugybe neišbaigtos/ tebesitęsiančios politinės darbotvarkės klausimų, pagaliau visoms problemoms turi būti rasti tinkami sprendimai.

Jei tikėtume „Foreign policy“ paskelbtu sąrašu, pagrindiniais būsimos JAV administracijos prioritetais gynybos srityje laikomi:

1) strategija nugalėti/ sunaikinti ISIS;
2) išplėtoti stiprią gynybos sistemą (kuriai taikomi finansavimo apribojimai);
3) kibernetinis saugumas;
4) didesnis efektyvumas Gynybos departamento veikloje.

Pereinamojo laikotarpio prezidento komandos atstovai suskubo pareikšti, kad šis į viešumą patekęs sąrašas toli gražu nėra nei išsamus, nei baigtinis. Net jei ir nematome šiame sąraše Rusijos, tai dar nereiškia, kad ji staiga išsitrins, nunyks iš politikos darbotvarkės, kaip neišnyks Sirija ar Šiaurės Korėja. Juolab, kaip teigiama, užsienio politikos isteblišmentas – Pentagonas, Valstybės departamentas, CŽV – Vašingtone „išlieka labai skeptiškas“ Maskvos atžvilgiu, o naujoji komanda apie Rusijos keliamas grėsmes buvo tinkamai informuota. Kongresas turi pakankamai svertų padaryti įtaką šios valstybės užsienio politiką (prisiminkime kad ir „War Powers Resolution“), o viešosios nuomonės apklausos rodo, kad 90 proc. respublikonų lyderių ir 67 proc. demokratų lyderių paremtų JAV ginkluotųjų pajėgų panaudojimą tokiu atveju, jei būtų užpulta kuri nors iš NATO sąjungininkų, kaip kuri nors iš Baltijos valstybių. CSIS ekspertė Heather Conley, gan gerai žinanti ir mūsų regiono aktualijas, buvo linkusi kiek palaukti naujojo Gynybos sekretoriaus paskyrimo ir jo prioritetų prieš darydama toli siekiančias išvadas.

To paties CSIS ekspertų (konkrečiai, Johno J. Hamre‘o) vertinimu, pagrindiniai iššūkiai saugumui, su kuriais susidurs naujoji administracija, tai: 1) JAV vidaus situacija – politikos, ekonomikos srityje, 2) ambivalentiški sąjungininkai (jau ne vienerius metus „zuikiaujantys“ gynybos reikaluose), 3) užsispyrę regiono konkurentai – kaip Kinija ir Rusija, 4) iššūkiai saugumui, kylantys iš komunikacijos revoliucijos (susiję su naujosiomis technologijomis). Iš šio sąrašo turėtume atkreipti dėmesį į gynybos finansavimo klausimus ir ambivalentiškus sąjungininkus.

Be abejo, tai, kad pasak M. Laurinavičiaus, naujoji JAV administracija nemato Rusijos grėsmės (ne mums, o JAV), nėra pati džiugiausia (nors dar ir ne tragiška) prieššventinė naujiena, tačiau vis dėlto rimtas pretekstas toliau pasvarstyti, kokių veiksmų, būdama sąjungininkė, galėtų imtis Lietuva.

Aljansų patikimumo problemos tarptautiniuose santykiuose egzistuoja, nors pripažįstama, jog geriausi atvejai tie, kurių netenka išbandyti praktikoje. Aljansų tyrinėtojai teigia, kad kylant grėsmei, mažai valstybei išmintinga politika – kuo labiau tvirtinti aljanso saitus, demonstruoti savo, kaip partnerės, patikimumą. Taigi, sveikintina, kad Seimas 2016 m. gruodžio 22 d. priėmė rezoliuciją, „Sveikinančią išrinktąjį Jungtinių Valstijų Prezidentą Donaldą Trumpą“, kurioje taip pat įsipareigojo stiprinti strateginį bendradarbiavimą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis; didinti šalies gynybos finansavimą, kad 2018 metais būtų pasiekta mažiausiai 2 procentai šalies bendrojo vidaus produkto ir užtikrinant tolesnį finansavimo didinimą. Tai svarbus politinis signalas, dabar belieka rezoliucijoje išreikštus įsipareigojimus paversti kūnu – realiais skaičiais biudžeto eilutėse ir trūkstamais kariniais vienetais.

Atkreipčiau dėmesį ir į papildomą saugumo dėmenį, t. y. visokeriopų sąjungininkų tarpusavio saitų stiprinimą, ne tik saugumo ir gynybos srityje, bet ir – politikos, verslo, kultūros ir pan. Naujasis Seimas taip pat yra pasisakęs ir apie parlamentinės diplomatijos reikšmę (kurią ankstesnioji Seimo vadovybė buvo linkusi traktuoti kaip siaurai techninę funkciją), kuri gali tapti papildomu svertu siekiant palankios sprendimų priėmėjų opinijos, be to, Seimo Užsienio reikalų komitetas nusprendė įsteigti atskirą Transatlantinių santykių bei demokratinės plėtros pakomitetį – nauja galimybė sutelkti dėmesį į raktinius užsienio politikos klausimus.

Kita sritis – verslas: JAV verslo ir investuotojų interesų mūsų regione gynimas kartu bus ne tik mūsų, bet ir pačios JAV interesas. Ir todėl tokių kompanijų, kaip „Coca-Cola“ pasitraukimas iš Lietuvos yra ne tik (arba ne tiek) sukurtų darbo vietų praradimas, kiek nuostolis mūsų saugumui plačiąja prasme. Todėl svarbus uždavinys – siekti pritraukti naujus investuotojus į mūsų šalį, pašalinti esamas kliūtis investicijoms ateiti. Galime užduoti sau klausimų ir apie kitas sritis: kokie atlikėjai dominuoja mūsų koncertų salėse? Kiek JAV dienraščių parduodami šiandien mūsų spaudos kioskuose? Kiek JAV profesorių šiandien dėsto mūsų keturiolikoje valstybinių universitetų? Kiek klasikinių ir naujai išleistų politikos, socialinių mokslų leidinių, naujausios amerikietiškos grožinės literatūros galime paskaityti mūsų viešosiose bibliotekose šiandien? Iš kitos pusės, kai trečdalis Lietuvos kasdien sprendžia dilemą, kaip tiesiog sudurti galą su galu, viena vertus, natūralu tikėtis, kad jai ne iki aukštosios politikos problemų, kita vertus – tai dar vienas, nemenkas vidaus iššūkis saugumui, apie kurį politikai taip pat turi rimtai pamąstyti.

Taigi, darbų stiprinant transatlantinius ryšius užteks visiems. Kas bent kartą susidūrė praktiškai, tam netenka įrodinėti, kad konkuruoti dėl JAV sprendimų priėmėjų dėmesio turime iš esmės su visu pasauliu, o visų pirma, su pačiais JAV piliečiais – rinkėjais, kurių valia politikams už Atlanto – šventas reikalas. Todėl ne tik mūsų politikai, pareigūnai, bet ir visi mūsų bendrapiliečiai, dar nepraradę saitų su Tėvyne, yra labai svarbus išteklius šioje srityje, kurį turime panaudoti.

Tad – niekur neišnykus laisvojo demokratinio pasaulio vertybėms, galbūt vertėtų prisiminti ir (bendrus) interesus, kaip pamatinį bet kurios valstybės užsienio politikos variklį. Mažos valstybės daug ko negali pakeisti tarptautinėje sistemoje, tačiau tai nereiškia, kad jos negali pakeisti nieko. Naujausių laikų Lietuvos istorijos pavyzdys tą puikiai įrodo. Tad – užuot bauginęsi, suremkime pečius.

Gražių visiems artėjančių švenčių!