O dar tas kvapas, kuris būna tik per Kalėdas – eglės spyglių, naminio maisto, karšto vyno prieskonių. Ir dar vilties, kad taip gera bus visada.

Man pačiam Kalėdos atėjo pora dienų anksčiau, kai pasijutau laisvu žmogumi pagaliau viešai pranešęs, jog 16 metų mano redaguotas laikraštis „Druskininkų naujienos“ kitąmet nebus leidžiamas. Ir kai Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad Vijūnėlės dvaras turi būti nugriautas. Prie šv. Kūčių stalo galėjau sėsti jausdamasis, kad savo pareigą atlikau, darbai užbaigti.

Šitoks Kalėdų stebuklas galėjo atsitikti tik todėl, kad staiga atsirado daugybė žmonių, patikėjusių, kad visuomenės interesas gali būti apgintas nuo godumo ir melo demonų. Pirmiausia, žinoma, tai žurnalistė Vilma Danauskienė, tvirtai įsikibusi Vijūnėlės dvaro temos daugiau kaip prieš metus, kai jai perdaviau Vilniaus apylinkės teismo posėdžio garso įrašą, kuriame pirmą kartą viešai paminėtas skandalingais kurortines zonas panaikinantis Vyriausybės nutarimas. Tas pats, kurio atsiradimo aplinkybes vėliau tyrė Specialiųjų tyrimų tarnyba, Seimo antikorupcijos komisija, o galiausiai pasmerkė Konstitucinis teismas.
Vijūnėlės dvaro skandalas tapo svarbiu išbandymu visai Lietuvos žiniasklaidai, puikiai atskleidusiu, kam iš tiesų profesinė pareiga informuoti visuomenę yra svarbiausia, o kam labiau rūpi galimybė gauti reklamos užsakymus iš šiame skandale įsipainiojusių politikų kontroliuojamos savivaldybės valdomų įmonių.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Visuomenės interesas negalėjo būti apgintas be visos DELFI redakcijos profesinio sąžiningumo ir tikėjimo, kad net ir toli nuo sostinės vykstantis akiplėšiškas piktnaudžiavimas politine galia negali likti nepastebėtas. Nes čia visur – ta pati mūsų Lietuva. Taip pat ir be visų šią temą pratęsusių žurnalistų iš kitų portalų ir naujienų agentūrų, televizijų, laikraščių, radijo stočių.

Vijūnėlės dvaro skandalas tapo svarbiu išbandymu visai Lietuvos žiniasklaidai, puikiai atskleidusiu, kam iš tiesų profesinė pareiga informuoti visuomenę yra svarbiausia, o kam labiau rūpi galimybė gauti reklamos užsakymus iš šiame skandale įsipainiojusių politikų kontroliuojamos savivaldybės valdomų įmonių. Po jo visuomenei tapo daug lengviau suprasti, kuo galima pasitikėti, o kas tik perka ir parduoda įtaką dar likusiems savo skaitytojams.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius
Pačiu laiku šiam skandalui nemažai dėmesio skyrė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos kreipimasis į Konstitucinį teismą, siekiant išsiaiškinti, ar specialiai Vijūnėlės dvaro bylai skubiai priimtas Vyriausybės nutarimas buvo teisėtas, neleido visiškai uždusinti visuomenės pastangų sužinoti tiesą tuomet, kai nesėkmingai baigėsi STT ir parlamentiniai tyrimai.
Vijūnėlės tvenkinio bangos paplovė pamatus prieš metus populiariausia politine partija buvusiems socialdemokratams. Per ilgai Algirdas Butkevičius apsimetinėjo nesuprantantis, kaip ciniškai juo buvo pasinaudota. Atsitokėjo tik tada, kai Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas ėmė demonstruoti ambicijas ir trenkė durimis išsivesdamas kone visą LSDP skyrių. Bet drauge atsirado labai maža ir lengvai užpučiama vilties kibirkštis, kad kada nors ši partija apsivalys nuo visų „zadanijų“ užsakovų ir vykdytojų.
Liūdniau visa tai atrodo iš Druskininkų, kur bene pusė čiabuvių dar nė negirdėjo apie teismo sprendimą griauti Vijūnėlės dvarą. Nes televizorius namie nustatytas rodyti baltarusių retransliuojamą rusišką pramogų ir propagandos kokteilį, o vienintelis jų skaitomas laikraštis – nemokamai į visas pašto dėžutes išmėtomas vietinės valdžios savigyros leidinys.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Kalėdinis tikėjimas tiesos pergale išlaisvina žmones. Po teismo sprendimo dėl Vijūnėlės dvaro vilnietis Tomas Šiuipys, vadovaujantis įmonėms „Švenčių miestas“ ir „Balionų šalis“, viešai feisbuke papasakojo: „Atsimenu, dar senais gerais laikais, pats naujai išrinktas Druskininkų meras atvažiavo į mano kuklų ofisiuką Ozo g. 4 užsakyti miestui fejerverko. Aš buvau ir išsigandęs, nes niekada neteko iki to laiko su merais bendrauti, ir susigėdęs dėl kuklių biuro patalpų. Tada jo pageidavimas buvo, kad fejerverkas nekainuotų daug, o padarytų miestiečiams gerą įspūdį. Taip ir padarėme. Atsiliepimai buvo kuo geriausi. Kitais metais, paskambino jau savivaldybės direktorius ir pasiūlė schemutę. Aš atsisakiau. Visada atsisakau. Visiems. Todėl profesionalių fejerverkų savivaldybėms nebešaudau“.

Ačiū už drąsą, Tomai!

Liūdniau visa tai atrodo iš Druskininkų, kur bene pusė čiabuvių dar nė negirdėjo apie teismo sprendimą griauti Vijūnėlės dvarą. Nes televizorius namie nustatytas rodyti baltarusių retransliuojamą rusišką pramogų ir propagandos kokteilį, o vienintelis jų skaitomas laikraštis – nemokamai į visas pašto dėžutes išmėtomas vietinės valdžios savigyros leidinys. Nuo tokios informacinės dietos per ilgesnį laiką negrįžtamai sunaikinami žmogaus gebėjimai savarankiškai mąstyti ir vertinti aplinką, vadovaujantis skirtingais žinių šaltiniais. Bet kokia į primityvaus pasaulėvaizdžio ribas netelpanti žinia tiesiog atmetama kaip „purvo pylimas“, užsakytas piktų kėslų sugriauti kurortinę idilę turinčių priešų.

Šiandien, dar nežinau, kaip tokį atsiribojimą nuo objektyvios informacijos galima būtų įveikti. Todėl, sveikindamas jus visus su šv. Kalėdomis, tegaliu pažadėti, kad ir kitais metais vadovausiuosi objektyvios etiškos žurnalistikos principais, o rašydamas savo nuomonę būsiu sąžiningas.