Negalėsiu paaiškinti Seimo Kultūros komiteto pirmininko „dovanų“ Lietuvos žmonėms, kurias likus kelioms dienoms iki švenčių jis įteikė nuo viso Seimo.
Bet pradėsiu nuo ryškiausio simbolio: Lietuva prieš pat šventes sužinojo, kad reikia įteikti dovaną pačiam Seimui. Ne ką kitą, o naują fortepijoną, kurio pats parlamentas, Seimo Kultūros komiteto pirmininko nuomone, neišgali įpirkti.
Negalėsiu žmonėms paaiškinti, kodėl tas fortepijonas yra pirmos būtinybės reikalas, ir kodėl šiai dovanai turi geranoriškai „susimesti“ mūsų verslininkai. Prašymai „susimesti“ šimtams tūkstančių tautinių kostiumų yra viena, bet kai pats Seimo Kultūros komiteto vadovas (kultūrine veikla užsiimantis laisvu laiku nuo politikos, trąšų ir pesticidų importo) reikalauja pinigų fortepijonui... Atsiprašau, šito absurdo žmonėms negalėsiu paaiškinti.
Kaip ir negalėsiu paaiškinti to, kodėl Seimas, skubiai „perstyguotas“ tų pačių „valstiečių“, atėmė pinigus iš Lietuvos miestelių, gyvenviečių, kaimų, vienkiemių. Kodėl šita „dovana“, kurios finansinė išraiška – minus 32 milijonai eurų 2017 metais – buvo įteikta prieš pat šventes?
Tai, kas eiliniams „valstiečiams“ atrodo kaip dar viena biurokratinė Kelių priežiūros ir plėtros fondo lėšų eilutė, kaip nereikšmingi keliasdešimt milijonų – tai kaimo žmonėms yra visas gyvenimas. Kasdienybė ir viltis, kad vieną dieną bus galima atsidaryti langus, žiūrinčius į tą patį žvyrkelį.
Negalėsiu paaiškinti žmonėms, kad dar palauktų metus kitus, kad neužkaltų langų ir durų savo tėviškės sodybose. Kad ir toliau gyventų laukime.
Žmonėms daugiau nieko nereikės, jei į juos vėl bus numota ranka. Jei neatnaujinsime tos kasdienybės – kelių, kelelių, žvyrkelių – teks ir toliau nuiminėti ženklus, skelbiančius kaimo ar vienkiemio pavadinimą.
Taip tuštėja pamiršti mūsų kaimai, ne tik geresnio duonos kąsnio ieškant. Todėl noriu palinkėti „valstiečiams“ savo rankomis neužkalti paskutinių durų ir langų, nes žmonės dar nori kaime gyventi, nori į jį sugrįžti. Bent per Kalėdas.