1841 m. šį istorinį romaną lenkų kalba išleido Vilniaus leidėjai ir spaustuvininkai Adomas ir Juozapas Zavadskiai. Daugelis kūrinyje aprašytų įvykių vėliau ne kartą minėti įvairiuose leidiniuose. Ilgainiui juos imta laikyti vos ne tikrais istoriniais faktais, kurie tapo visuomenės istorinės savimonės dalimi.

Knygos pasakojimas nukelia į 1599–1600 m. Vilnių: „Tai jau buvo nemažas miestas, jo priemiesčiuose už gynybinės sienos vartų grūdosi daugybė skurdesnių miestiečių namelių, kur ne kur juos puošė ir skyrė baltuojantys, raudonuojantys mūrai. Neries krantus jau jungė iškilęs Žaliasis tiltas, Lukiškėse mėnuliu žibėjo totorių mečetė, senas Vytauto laikų statinys <...>.“

Tuo metu Lietuvos visuomenėje plito protestantizmas, daugėjo neramumų, kruvinų konfliktų. J. I. Kraševskis rašo: „Vilnius, Lietuvos sostinė, nuo jėzuitų atvykimo tapo kovos lauku. Iki jų čia vyravo kitatikiai, bet jau prie Stepono ir nuo pat Zigmanto III viešpatavimo pradžios įsigalėjo ir pirmuoju smuiku pradėjo griežti jėzuitų vadovaujami katalikai.<...> Kai į Vilnių atvyko pirmieji jų ordino atstovai, priešais Šv. Jono arkipresbiterijos bažnyčią riogsojo krūvos šiukšlių ir mėšlo, o psalmių giedojimas kaimynystėje esančioje evangelikų bažnyčioje užgoždavo nedrąsius katalikų kunigų giedamų grigališkųjų kantų balsus.“

Mirus paskutiniam Slucko kunigaikščiui Jurgiui Olelkaičiui, jo duktė Sofija paveldėjo Slucko ir Kapyliaus kunigaikštystes. Našlaitę globoja garsių LDK didikų Chodkevičių šeima. Radvilų giminė, trokšdama perimti šias kunigaikštystes, pasiekia, kad dar nepilnametė Sofija būtų pažadėta Jonušui Radvilai.

Įtampa tarp Chodkevičių ir Radvilų giminių auga, nes Jonušo Radvilos tėvas, Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas, vadovauja protestantams, o Chodkevičių giminė – uolūs katalikai. Jie atsisako išleisti Sofiją už Jonušo. Radvilos nusprendžia siekti kunigaikštytės ginklu. Abi šalys pradeda rengtis karui.
Knygos „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“ iliustracija

„Vasario pirmą dieną Vilniaus apylinkės ir pats miestas įgavo visiškai karinį pavidalą; jeigu kas važiuotų čia iš toli ir nežinotų visų aplinkybių, pagalvotų, kad tie kariuomenių būriai ruošiasi atremti bedievių pagonių agresiją ar kaimyninės Rusijos užpuolimą.“

Į XVI–XVII a. sandūros LDK laikus nukeliantis istorinis romanas „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“ neprarado aktualumo ir šiandien. Knygoje vaizdingai atskleidžiama to meto Vilniaus ir jo apylinkių panorama, realūs istoriniai įvykiai, ginkluoti konfliktai dėl religijos ir valdžios, žmonių santykiai, emocijos, buities detalės.

<...>

Tai jau buvo nemažas miestas, jo priemiesčiuose už gynybinės sienos vartų grūdosi daugybė skurdesnių miestiečių namelių, kur ne kur juos puošė ir skyrė baltuojantys, raudonuojantys mūrai. Neries krantus jau jungė iškilęs Žaliasis tiltas, Lukiškėse mėnuliu žibėjo totorių mečetė, senas Vytauto laikų statinys, kuriai irgi nedavė ramybės drumstėjai ir niekas jo negynė, niekas, išskyrus fundacijas, nes konfederatai jų, kaip nekrikščionių ir Kristaus vardo priešų, į savo būrį nepriėmė. Jeigu susidėtų su netikėliais, jų įvaizdis nukentėtų.

Miestas, kaip minėjome, buvo padalytas į kelias jurisdikas. Pagrindinė buvo Rotušės jurisdika. Jos sostinė – rotušė, didžiulis pastatas su laikrodžio ir šoniniais bokštais, buvo iškilęs vidury pagrindinio miesto turgaus, miesto širdyje, apsuptas keturkampių kromų (krautuvė, nedidelė primityvi parduotuvėlė), kuriuose buvo išstatyta pardavimui įvairiausių prekių. Buvo ir mėsinių, čia iškabindavo ryškias gelumbes ir prabangius audinius, pardavinėdavo metalo gaminius ir kailinius, druską ir odas, ir viską, kas parduodama ir perkama. Aplinkui įsitaisydavo prekeiviai, amatininkų vežimėliai, batsiuvių, šaltkalvių, kruopių, druskių, skanėstų ir kitokių prekių pardavėjų prekystaliai.
Turtingos pirklių krautuvės buvo pasklidusios po visą miestą, bet ir prie rotušės buvo įsitvirtinusių turtingų miestiečių. Tarp prekystalių, parduotuvių ir prekeivių minios abipus rotušės buvo iškilę du magistrato valdžios, bausmės ir teismo, vaito kardo teisės priminimai: Pilotu vadinamas gėdos stulpas ir kartuvės. Kartais ten slampinėdavo ryškiai apsirengęs mokamas miesto budelis su savo padėjėjais.
Ištrauka iš knygos „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“

Turtingos pirklių krautuvės buvo pasklidusios po visą miestą, bet ir prie rotušės buvo įsitvirtinusių turtingų miestiečių. Tarp prekystalių, parduotuvių ir prekeivių minios abipus rotušės buvo iškilę du magistrato valdžios, bausmės ir teismo, vaito kardo teisės priminimai: Pilotu vadinamas gėdos stulpas ir kartuvės. Kartais ten slampinėdavo ryškiai apsirengęs mokamas miesto budelis su savo padėjėjais.

Turgų prie rotušės užliedavo perkančių ir parduodančių minios šurmulys, spūstis padidėdavo ankštuose ir tamsiuose „kakluose“, įėjimuose į parduotuves, kur tykodavo apsukrūs vagišiai, stebintys neatsargaus bajoro kapšą, odines senos matronos kišenes, tarno krepšelį.

Prie rotušės dar sėdėdavo amatininkai, darbininkai su pjūklais, kirviais, kastuvais, karučiais, laukę, kol juos kas pasamdys atlikti kokį darbą. Netoliese iškabintas milžiniškų žirklių ženklas skelbė miesto sukirptuvę, kuriai jau pradėjo rastis nelegalių varžovių, leisgyvių, kol atitokęs monopolis dar nenušlavė jų vienu rankos mostu. Žemutinėse rotušės patalpose taip pat buvo kromų, miesto vyno krautuvė ir prekių sandėlis. Čia buvo svarstyklės ir vaško lydykla, viršuje buvo posėdžių kambariai ir vaito teismo salė, kurios vienintelė puošmena buvo šviesaus atminimo Augusto portretas. Ten taip pat buvo archyvai ir miesto lobynai po daugybe užraktų, kurių raktus prie diržų nešiodavo ponai burmistrai. Laikrodžio bokšte valandas mušdavo puslaikrodis, o žemai buvo geležinė galerija, skirta muzikantams, kurie per dideles šventes dieną naktį grodavo paprastiems žmonėms linksmas tautines melodijas.

Prie turgaus gyveno pirkliai; taip pat buvo kelios rusų cerkvės; iš kairės kukli Piacionka antrame seno mūrinio pastato aukšte, dešinėje – Šv. Nikolajaus cerkvė, užstota namų, nematoma iš gatvės, kurios tik viršūnė žvelgė į dangų. Tai tikras ją lankančių žmonių padėties atspindys. Dar arčiau buvo sena apleista evangelikų bažnyčia. Už rotušės prasidėdavo Vokiečių vadinama gatvė, kurioje išsiliedavo miesto žydija. Čia daugiausia matydavosi tamsiais drabužiais vilkinčių izraelitų ir baltų, net žeme besivelkančių ištekėjusių žydžių „spreidlių“. Ten už rotušės buvo du mūriniai namai, vadinami Rojumi ir Pragaru. Toliau gilyn vedė gatvė, kurios kairėje kilo stačiatikių stauropiginės (stauropiginė – stačiatikių bažnyčia, vienuolynas, pavaldūs tiesiogiai patriarchui ar sinodui) Šv. Dvasios cerkvės ir vienuolyno mūrai. Dešinėje − erdvūs rusų pirklių prekybos namai bei graikų apeigų Šv. Trejybės vienuolynas, kažkada funduotas kunigaikščių Ostrogiškių, didžiojo Konstantino. Už Šv. Dvasios cerkvės kairėn leidosi siaura gatvelė į priemiesčius, kurią vėliau užėmė karmelitų vienuolyno pastatai.
Vokiečių gatvėje viešpatavo toks pats šurmulys kaip šalia rotušės ir šimteriopai bjauresnė nešvara. Iš atvertų į gatvę kromelių ir mėsinių žvelgė gelsvi žydų veidai; ant namų sienų matėsi gatvėn pilamų pamazgų žymės; sunku buvo praeiti, dar sunkiau pravažiuoti tarp mėšlo ir šiukšlių krūvų, kylančių net iki antro aukšto abiejose gatvės pusėse. Gatvės viduryje telkšojo niekada neišdžiūvantis dvokiantis juodas purvynas, o lentomis iškloti šonai, išminti važiuotų ir pėsčiųjų, sunkiai leisdavo apeiti balas ir krūvas.
Ištrauka iš knygos „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“

Vokiečių gatvėje viešpatavo toks pats šurmulys kaip šalia rotušės ir šimteriopai bjauresnė nešvara. Iš atvertų į gatvę kromelių ir mėsinių žvelgė gelsvi žydų veidai; ant namų sienų matėsi gatvėn pilamų pamazgų žymės; sunku buvo praeiti, dar sunkiau pravažiuoti tarp mėšlo ir šiukšlių krūvų, kylančių net iki antro aukšto abiejose gatvės pusėse. Gatvės viduryje telkšojo niekada neišdžiūvantis dvokiantis juodas purvynas, o lentomis iškloti šonai, išminti važiuotų ir pėsčiųjų, sunkiai leisdavo apeiti balas ir krūvas. Namai Vokiečių, taip pat Mėsinių ir Stiklių gatvėse, kur žydai turėjo daugiausia krautuvių ir daugiausia jų gyveno, buvo aukšti, juodi, purvini, dažnai su virš gatvių pakibusiais prieangiais ir galerijomis. Jose kabojo ilgos virtinės šlapių skalbinių, nuo kurių ant praeivių galvų negailestingai varvėjo dvokiančios pamazgos. Naktį ar sutemus niekas nedrįsdavo ten užklysti po vieną, visi aplenkdavo tamsius akligatvius, būtent žydų privisusias gatveles.

Nuo rotušės einant pilies link, miesto veidas buvo visiškai kitoks; čia šalia medinių krautuvių švietė rūmai, bažnyčios, cerkvės, smuklės ir užeigos. Apskritai čia buvo švariau ir mažiau matėsi žydų. Ten link slinko sunkios karietos ir puskarietės, jojo raiteliai, lakstė ponų dvariškiai, turtingųjų samdyti kariai ir tarnai, ten eidavo dvasininkai, kuriuos ne kartą įžeisdavo pykčio pagautas kitatikis.
Knygos „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“ iliustracija

Čia iš dešinės buvo kunigaikščių Ostrogiškių rūmai, naujai restauruoti Chodkevičių rūmai, kaip beveik visi to meto rūmai pastatyti keturkampio formos, su dviem vartais į dvi lygiagrečias gatves. Netoli toje pačioje eilėje stovėjo buvusi Dievo Motinos cerkvė, kuri atrodė tuoj nuvirsianti, jos geltonus mūrus išbraižė laikas ir išterliojo purvu nedraugiškų žmonių rankos. Toliau gatvė platėjo net iki vietos, kur iš kairės kilo Radvilų rūmai ir nauja jėzuitų bažnyčia. Iš čia einant pilies link, gatvę iš abiejų pusių juosė šiandien netvarkingi ir purvini maži kapitulos jurisdikos nameliai. Čia pagal vartuose besigrūdančių žmonių šurmulį ir gausumą jautėsi pilies kaimynystė. Dešinėje urzgė ir gaudė karališkieji malūnai, kairėje sėdėjo prekeiviai, nepaisydami draudimų pardavinėjantys maisto produktus prie pat pilies vartų.

Juos praėjus jau matėsi erdvūs Žemutinės pilies mūrai. Tai buvo didžiulis, bet visai negražus pastatas; aiškiai matėsi, kad jį statė ne vienos rankos ir ne vienerius metus, kad jį sudarė Augusto akmenys ir švediškas Zigmanto marmuras. Jie buvo padalyti į tris erdvius kiemus, visus apjuostus mūriniais namais, su kuriais iš kairės susisiekė Katedros, pilies Šv. Stanislovo bažnyčia su iškiliu stogu ir bokštais. Prie jos šliejosi puškarnios ir maži puškorių (puškarnia – patrankų ir kitų ginklų liejykla, puškoriai – tuos ginklus dirbinę amatininkai) nameliai.

Čia buvo kalėjimai, čia vadovavo pavaivadis, pilies paveldėtojas po Augusto, čia buvo vaivados valdoma Pilies jurisdika. Virš Žemutinės pilies mūrų matėsi aprūkę ant kalno iškilusios Šv. Martyno bažnyčios griuvėsiai ir laiko gerokai pagraužti Aukštutinės pilies bokštai. Dar toliau ant kalno stirksojo trys kryžiai, baltas Bekešo kapo bokštas, primenantis jokiose kapinėse neradusį prieglobsčio tremtinį, ir vieną su Vadušu Panoniečiu miegantį amžinu miegu ant aukštos kalvos.

Nuo upės pusės už pilies buvo iškilęs bokštas, vadinamas žibintu. Ten ėjo kelias į Antakalnio priemiestį. Pilį, negyvenamą ir beveik tuščią, buvo užėmęs pavaivadis, dalyje jos buvo laikomi kaliniai, kitoje dalyje buvo sandėliai. Mažiau čia buvo judėjimo ir gyvybės, nes pilyje niekas negyveno nuo Augusto laikų, kai tie mūrai buvo tokie gyvybingi, tokie švieži ir spinduliuojantys linksmybę. Tačiau Pilies gatvę gyvino labiausiai lankomos ir pirmos Vilniuje bažnyčios, kurios juodi, kryžiais pasišiaušę stogai vyravo virš piliavietės, kaimynystė.

Gatvėje, einančioje nuo Jėzuitų kolegijos ir vedančioje prie Trakų vartų, vadintoje Šv. Dvasios gatve, buvo daug didikų rūmų, dėl ko ji buvo vadinama Senatorių gatve. Iš dešinės kiek atokiau parke iškilę Vyskupų rūmai netoli Jėzuitų mūrų, o už jų buvo Šv. Kryžiaus koplyčia. Toliau − Šv. Dvasios bažnyčia, o prie jos durų stovėjo skurdžių elgetų būdelės. Prieš jas buvo Šv. Trejybės špitolė (špitolė − viduramžių prieglauda, ligoninės pirmtakė, paprastai veikusi prie bažnyčios, vienuolyno, teikdavusi pagalbą beturčiams, seniems ligoniams) ir plačiai išsikėtoję Sapiegų rūmai.
Arčiau Žaliojo tilto spūstis ir minia vėl buvo didesnė nei pačiame mieste, nes pro ten žydai eidavo į savo kapines, pro čia buvo vežami grūdai, šienas, malkos ir pan., už kuriuos renkamos rinkliavos kartais tapdavo smarkių ginčų priežastimi <...>.Grūstis iš šios pusės buvo didelė, o tiltas buvo ankštas, dengtas ir su veja per vidurį, tad jo vos pakakdavo praeiviams ir važiuotiems. Nakčiai jis būdavo atitveriamas grandinėmis. Šalia tilto žmonės, siekę išvengti mokesčių už važiavimą, kartais buvo keliami valtelėmis; ten matydavosi ir žydų, perkeliančių mirusiųjų palaikus į kapines.
Ištrauka iš knygos „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“

Toliau buvo kitų rūmų, o kirtęs į abi puses besitęsiančias Senatorių, Vokiečių ir Vilniaus gatves, atsidurdavai prie Mergelės Marijos Smėlynuose bažnyčios su erdviu vienuolynu, už kurių gilumoje buvo Trakų vartai. Ten sėdėdavo mokesčius renkantys miesto tarnautojai, dažnai besikivirčijantys, kartais net įsiveliantys į muštynes su važiuojančiais. Beveik visi vartai buvo vienodi, su bokšteliais, viršuje su butu keliais langais, uždaromi tvirtais, vinimis prikaltais vartais, kartais, kaip ir Žaliasis tiltas, užtveriami ir grandinėmis.

Arčiau Žaliojo tilto spūstis ir minia vėl buvo didesnė nei pačiame mieste, nes pro ten žydai eidavo į savo kapines, pro čia buvo vežami grūdai, šienas, malkos ir pan., už kuriuos renkamos rinkliavos kartais tapdavo smarkių ginčų priežastimi. Pro ten triukšmingai įvažiuodavo bajorai, nenorėję mokėti tilto mokesčio, nutaisę grėsmingas veido išraiškas ir žvangindami kardais. Grūstis iš šios pusės buvo didelė, o tiltas buvo ankštas, dengtas ir su veja per vidurį, tad jo vos pakakdavo praeiviams ir važiuotiems. Nakčiai jis būdavo atitveriamas grandinėmis. Šalia tilto žmonės, siekę išvengti mokesčių už važiavimą, kartais buvo keliami valtelėmis; ten matydavosi ir žydų, perkeliančių mirusiųjų palaikus į kapines.

Taip atrodė įvairios vietos to miesto, kuriame skleisis didesnė dalis mūsų pasakojimo įvykių. Jau sakėme, kad net ir visa miesto išvaizda atspindėjo jame vykusias kovas. Nes vienos greta kitų stovėjo bažnyčios ir cerkvės, bažnyčios ir mečetės, menki nameliai ir rūmai. Maišėsi žydai ir lietuviai, lietuviai ir rusėnai, bajorai ir miestelėnai, dvasininkai ir kitatikiai, totoriai ir kunigai, pirkliai ir ponai. Kaip jie galėjo sutarti, kaip galėjo nesikivirčyti?
Arčiau Žaliojo tilto spūstis ir minia vėl buvo didesnė nei pačiame mieste, nes pro ten žydai eidavo į savo kapines, pro čia buvo vežami grūdai, šienas, malkos ir pan., už kuriuos renkamos rinkliavos kartais tapdavo smarkių ginčų priežastimi. Pro ten triukšmingai įvažiuodavo bajorai, nenorėję mokėti tilto mokesčio, nutaisę grėsmingas veido išraiškas ir žvangindami kardais. Grūstis iš šios pusės buvo didelė, o tiltas buvo ankštas, dengtas ir su veja per vidurį, tad jo vos pakakdavo praeiviams ir važiuotiems. Nakčiai jis būdavo atitveriamas grandinėmis. Šalia tilto žmonės, siekę išvengti mokesčių už važiavimą, kartais buvo keliami valtelėmis; ten matydavosi ir žydų, perkeliančių mirusiųjų palaikus į kapines.
Ištrauka iš knygos „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“

Neaprašėme kai kurių miesto dalių, nes arba jas plačiau pavaizduosime mūsų pasakojime, arba ten nieko labiau išsiskiriančio nebuvo. Prisiminsime tik Antakalnio priemiestį, plytintį už pilių, tada nelabai apgyvendintą ir užstatytą, kurį dešinėje pusėje puošė nedideli Viršupio rūmai ir aptvertas žvėrynas, kairėje − kelios nedidelės vilos. Tolumoje matėsi medinė Šv. Petro bažnytėlė, kuri nuo namų skyrėsi vien kryžiumi, ir buvo veikiau daržinė nei bažnyčia. Ji stovėjo dabartinės vietoje, didžiulių senų liepų pavėsyje. Be jos, baltavo dideli Pacų rūmai, o dar toliau − nuostabūs Sapiegų pastatai su parkais ir daugybe mažų namelių aplinkui.

Šis priemiestis, ko gero, buvo mažiausiai judrus, ramiausias. O nuo Trakų vartų, Arklių turgaus pusės rėkavimų ir šurmulio buvo daugiausia, kaip ir prie Rūdninkų vartų ir Žaliojo tilto. Aušros vartų pusėje, Lydos, vadintame Medininkų, vieškelyje jau nebuvo tiek gyvybės. Toje pusėje gyveno daugiausia rusėnų, lengvai atpažįstamų pagal jiems būdingą aprangą; čia slankiojo daug barzdotų vienuolių ir Rytų apeigų dvasininkų, pirklių iš Maskvos ir Tverės. Jau minėti jų užeigos namai stovėjo tarsi sargyboje netoli dviejų svarbiausių cerkvių ir vienuolynų.
Knygos „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“ viršelis

Neprilygstama miesto didžiųjų gatvių netvarka gilumoje, ankštuose akligatviuose pasiekia aukščiausią lygį. Ten vos įmanoma praeiti, prasibrauti, pravažiuoti pro mėšlo ir šiukšlių krūvas, suverstas abipus kiekvieno namo vartų; atsargumas liepė praeiviui žvalgytis į namus juosiančias galerijas, iš kurių šen bei ten sruvo nešvarios nuotekos. Tose gatvelėse susispaudusi gyveno skurdžiausia gyventojų dalis, ir senuose mūriniuose namuose, ir medinėse lūšnose, kurios dažnai šliejosi prie puikiausių pastatų. Čia matėsi Gailestingumo brolijos varguolių, valkatų, dykinėtojų, mulkintojų, tinginių, keistai apsirengusių, savotiškais įvairių kraštų veidais, čia prabėgdavo apdriskusios moterys, nesidrovinčios šaipytis iš praeivių arba juos iškoneveikti. Naktys čia būdavo vagysčių ir slaptų nužudymų scenų liudytojos. Čia vešėjo nusikaltimai, paleistuvavimai; skurdas ir neturtas dažnai yra ištvirkimo ir nusikaltimų priežastis.

Visose gatvėse, tirštai pasklidusių krautuvių, rūmų ir bažnyčių pašonėje atsidarydavo šluotelėmis paženklintų užeigų ir smuklių durys. Visur jų buvo pilna ir jas buvo lengva atpažinti pagal žmonių būrelius prie jų durų, languose iškabintus saikus, išstatytus rusvus riestainius ir baltą duoną. Prie tvarkingesnių užeigų vartų sukosi važiuotieji, raiti keliautojai arkliais, smulkūs bajorai. Ponai retai arba niekada neužsukdavo į užeigas, nes turėjo savo nuosavus rūmus mieste arba jiems visada buvo svetingai atverti jų giminaičių ir bičiulių vartai. Smulkesnės smuklės, iš kurių į gatvę sklido rėkavimai ir šurmulys su spigiais smuiko garsais arba šaižia keliaujančio totoriaus kobzos melodija, buvo mėgstama žemiausios visuomenės klasės suėjimų vieta. Kai kurios jų priklausė žydams. Jose pilstė alų ir degtinę, midų tik kai kuriose.

Viena tvarkingiausių buvo Maskvos pasiuntinių užeiga, kur ir baras buvo miestietiškas, o kai ten nebūdavo pasiuntinių, apsistodavo ir keliautojai. Kitos užeigos vienos nuo kitų skyrėsi įvairiais ženklais, šeimininkų pavardėmis, įvairiaspalvėmis šluotelėmis ir piešiniais ant langinių. Keliautojų patogumui jos buvo pasklidusios po visą miestą. Dažniausias bet kokios užeigos, smuklės ženklas buvo ant stogo ar duryse mojanti žalių pušies šakelių šluotelė. Užeigose buvo valgyklų, buvo ir atskirų valgyklų Skapo bei kitose gatvėse, geresnių ir prastesnių, bet paprastai jose valgydavo tik neturtingieji; bent kiek prakutę bajorai tame visuotinio vaišingumo amžiuje nesirūpino stalu, nes jis jiems būdavo padengtas kiekvienuose pažįstamų žmonių namuose. Viešų susiėjimų vietos buvo ir pirtys, tvarkingiausią jų išlaikė miestas. Pirtyse prekiaudavo gėrimais; čia pat gyveno kirpėjas, kurio lange spindėdavo žalvario lėkštelės. Pas jį būdavo einama paplepėti, nusiskusti galvų ir barzdų.

Amatininkai ir kiti vietoje ženklų iškabindavo savo amato įrankį arba gaminį: siuvėjas – žirkles, batsiuvys – batus, stalius – mažą karstelį ir panašiai. Smuklių ir jų šluotelių mieste buvo daugiausia, kone ant kas antro namo matydavosi žalia šakelė. Gerokai mažiau buvo vyninių, skirtų turtingesniems žmonėms.
Knygos „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“ iliustracija

Priemiesčiuose, už miesto mūrų tvarkingesnis, geriau apsirengęs praeivis miestietis pasirodydavo retai – ten, į žemes susmegusiose lūšnose, kurių pusę užimdavo gyvuliai, o kita pusė buvo aprūkusi nuo juodų dūmų, gyveno skurdas. Tai iš jų ėjo apdriskusios moterys, vyrai juodomis ir pilkomis rudinėmis su kirviu ar pjūklu ant pečių. Iš čia pienininkės kas rytą išnešiodavo po miestą įvairius pieno produktus. Čia gyveno neturtingos prekeivės. Priemiesčių gatves užplūsdavo galvijų ir kiaulių bandos.

Tarp namų šen bei ten plytėjo miestą maitinantys sodai ir daržai, kuriuose dažniausiai dirbo neturtingi totoriai iš Vilniaus ir Trakų priemiesčių, aprūpinantys miestą vaisiais ir daržovėmis.

Bet gana aprašymų, gal laikas pradėti mūsų apsakymą.