V. Rubavičius. Civilizacijų kova – kuo atsakys Vakarai?

Kasdien žiniasklaidoje gausu pranešimų, kuriuose įvairiais aspektais aptarinėjami Sirijos kovose ir žudynėse dalyvaujančių valstybių, tačiau iš gausybės įvaizdintos informacijos sunku susidaryti aiškesnę įvykių raidos nuovoką.

Informacijos vartotojui lengviau yra į viską žvelgti užsidėjus paprasčiausius informacijos filtravimo į savus ir svetimus akinius. Jam greit tampa aišku, kas „geriečiai“, o kas „blogiečiai“, tad žinių ir vaizdinių srautas imamas vis lengviau virškinti, kol galų gale net nebejaudina. Dažniausiai Sirijos ir su ja susijusiuose įvykiuose minimos Rusija, Turkija ir Jungtinės Valstijos, rečiau – Europos Sąjunga, ir ne dėl savos politikos, o dėl pabėgėlių krizės ar besikomplikuojančių santykių su Turkija.

Prieš kurį laiką pasaulio žiniasklaidos dėmesį buvo patraukę nepaprastai paaštrėję Rusijos ir Turkijos santykiai, Turkijai numušus Rusijos karinį lėktuvą, o pastaruoju metu Turkija buvo tapusi pasaulio naujienų lydere – Turkijos prezidentui Rejepui Erdoganui numalšinus bandytą įvykdyti karinį perversmą šalyje kilo represijų ir valymų banga, palietusi ne tik aukščiausius karinio elito atstovus, bet ir visą švietimo sistemą. Numalšinus perversmą Turkijos ir Rusijos santykiai vėlei atgavo strateginės partnerystė dvasią, ėmė daugėti demonstratyvių Turkijos akibrokštų ES atžvilgiu, painesnis darosi jos santykių su Jungtinėmis Valstijomis „mazgas“.

Vargu ar pablogės Rusijos ir Turkijos santykiai po demonstratyvaus Rusijos ambasadoriaus Andrejaus Karlovo nužudymo, labiau tikėtina, kad šalys sustiprins karinį bendradarbiavimą kovoje prieš „bendrą priešą“. Pastarąjį nėra lengva nusakyti, nes dabar aljansai susidarinėja tarsi atmesdami sveiko proto logiką – „mano geriausio draugo baisiausias priešas yra mano geriausias draugas“. Turkija baisiausiu priešu laiko Sirijos diktatorių, tačiau kuo puikiausiai ima tame regione sutarti su geriausiais Sirijos draugais Rusija ir Iranu, kurie didžiausiu priešu laiko geriausius turkų draugus ir Sirijos priešus amerikiečius.

Vargu ar kas ryžtųsi svarstyti – kas ir kiek laiko čia išliks „geriausi“ ir „baisiausi“. O juk visos šios šalys svarbios ir Lietuvai – Turkija yra didžiausią ir kovose grūdinamą kariuomenę turinti NATO narė, Rusija – mūsų vis labiau agresyvėjanti kaimynė, o nuo JAV santykių su šiomis šalimis priklauso ir amerikiečių politinio elito požiūris į mūsų regiono saugumą. Tad ir mums derėtų labiau kreipti dėmesį į tų šalių santykių peripetijas. Vienam žmogui – nepakeliamas darbas, tad apsiribosime klausimu – kas pastaruoju metu formavo Turkijos užsienio politikos viziją, kokie jos pagrindiniai bruožai ir kokiu pagrindu vyksta Rusijos ir Turkijos strateginės partnerystės plėtra.

Pasaulis vienu ypu pasikeitė subyrėjus Sovietų Sąjungai. Laisvasis pasaulis šventė pergalę, kuri, kaip anais laikais manyta, galutinė ir neskundžiama. Tačiau netruko išryškėti naujos problemos, iššūkiai ir grėsmės, kurias skatino daugelio valstybių siekis įsitvirtinti naujoje pasaulio tvarkoje. Tarp tokių valstybių buvo ir Turkija. Kurį laiką Turkija sukosi į Centrinės Azijos šalis, plėsdama savo įtaką ir stiprindama kultūrinius bei ekonominius ryšius. Gana greitai dalis jos politinio elito ėmė galvoti, kaip stiprinti savo geopolitinį vaidmenį.

Naujosios geopolitinės vizijos ašimi tapo idėja apie turkiškąją civilizaciją daugiapoliame, daugiacivilizaciniame pasaulyje. Girdėti aiškus sąskambis su rusiškuoju daugiapolio pasaulio vaizdiniu, kuris grindžia dabartinę Rusijos geopolitiką ir santykius su didžiosiomis valstybėmis. Tačiau prieš imdamiesi išsamiau gvildenti turkiškąją ir rusiškąją civilizacijų sampratas pabandykime pasiaiškinti, kokioje idėjinėje aplinkoje tos sampratos išsirutuliojo.

Tarp po Šaltojo karo naują pasaulio tvarką apmąstančių galima išskirti dvi stovyklas, kurios susibūrė Fukuyama`os ir Huntingtono idėjų pagrindu. Pirmasis iškėlė idėją apie istorijos pabaigą, galutinai laimėjus laisvajam liberaliajam demokratiniam kapitalizmui, o antrasis išskleidė niūrokos, civilizacijų susidūrimo ir daugiapolio, konfliktų kupino pasaulio vaizdinį, kuriame įsivyrauja Vakarų ir Islamo civilizacijų konfliktas. Abu idėjiniai vaizdiniai nepaprastai išplito ir labai paveikė politinių elitų vaizduotę.

Manytume, kad Samuelio Huntingtono 1993 m. išspausdintas straipsnis „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka“ (knyga 1996 m.) didžiųjų pasaulio šalių politiniams elitams padarė daug didesnį poveikį nei Frenciso Fukuyamos knyga „Istorijos pabaiga“ (1992 m.). Tame straipsnyje išskleidžiamas naujosios pasaulio tvarkos vaizdinys. Pagrindinis klausimas – kaip po Šaltojo karo rutuliosis globalioji politika, kas ją lems ir kokia ims klostytis naujoji pasaulio tvarka? Į tą klausimą savo atsakymą jau buvo pateikęs Fukuyama. Jo manymu, Berlyno sienos griuvimas žymi naują pasaulio raidos etapą, kuriame įsivyraujančios Vakarų civilizacinės vertybės, o galutinė žmonijos valdymo forma esąs Vakarų liberaliosios demokratijos universalizmas. Kadangi nebelieka skirtingų ideologinių pasaulio raidos trajektorijų, tai ir istorija nebetenkanti vidinių konfliktinių paskatų. Šitai ir žymi „istorijos pabaigą“.

Huntingtono atsakymas kitoks. Jo manymu, Šaltojo karo užbaiga iš esmės keičia pasaulinių galių santykius, tačiau istoriniai vyksmai tik intensyvės: iš dvipolio, aiškiai ideologiškai perskirto pasaulio, kuriame varžosi Vakarų ir Rytų (sovietų) galios, o Trečiasis pasaulis yra jų kovos vieta, pereinama į daugiapolį, daugiacivilizacinį pasaulį. Civilizacijos yra kultūriniai dariniai, kurie skiriasi žmonių požiūriais į Dievo ir žmogaus, individo ir bendruomenės, piliečio ir valstybės, vyro ir moters bei sutuoktinių santykius, kiekvienam tų darinių būdinga savas teisių ir atsakomybės, laisvės ir valdžios, lygybės ir socialinės hierarchijos supratimas. Naujame pasaulyje kultūra ir kultūriniai tapatumai nulemsią naujų politinių bei valstybinių sanglaudų, dezintegracijos ir konfliktų pobūdį. Kultūrinius tapatumus formuojantis ir palaikantis esminis veiksnys yra religija. Keisis ir civilizacijų galios: Vakarų poveikis santykinai mažės, o Islamo pasaulio – didės dėl demografinio sprogimo ir jį lydinčios musulmoniškų valstybių destabilizacijos. Vis labiau bus jaučiama, kaip Vakarų universalistinės pretenzijos skatina kitų civilizacijų, ypač islamo ir kinų, priešiškumą. Tas priešiškumą šiuo metu visiškai aiškiai regime ir Rusijos vykdomoje geopolitikoje.

Huntigtono manymu, civilizacijų sąlyčio zonos tampančios potencialių konfliktinių židinių šaltiniu, tad neišvengiamas yra Vakarų ir islamo civilizacijų susidūrimas, kurį skatina islamui būdingas žiaurumas ir agresyvumas kitatikių atžvilgiu, taip pat demografiniai veiksniai. Islamo civilizacijos žmonėms nepriimtina Vakarų skleidžiama modernizacijos programa, kur svarbiausia yra politiniai demokratijos principai ir vien juridiniu pagrindu plėtojamos žmogaus teisės. Į daugelį įvairiose šalyse vykusių konfliktų, pavyzdžiui, Balkanų karus, jų organizatoriai, taip pat tų karų rėmėjai ar kritikai žvelgė pagal Huntingtono išskleistą civilizacijų konflikto schemą. Istorija, kaip spėjome įsitikinti, šią tendencija patvirtino. O kova dėl pasaulio daugiapoliškumo – šiuolaikinės globalios politikos faktas.

Kai kurios Huntingtono įžvalgos buvo pranašingos: jis iškėlė ir aptarė Rusijos ir Vakarų santykių blogėjimo galimybę, galimą Ukrainos krizę dėl „nesusikalbėjimo“ su Rusija, taip pat svarstė tikėtiną Turkijos civilizacinį posūkį į islamizaciją, kuris netrukus ir imtas vykdyti.

Kitas svarbus dalykas, kurį derėtų išsamiau apmąstyti visiems globalios politikos žaidėjams, yra Huntingtono išsakytas įsitikinimas dėl Vakarų civilizacijos ateities: jo manymu, Vakarų išlikimui svarbu, kad amerikiečiai įvairiais būdais tvirtintų savąjį vakarietiškąjį tapatumą, o visi vakariečiai aiškiai suvoktų savosios civilizacijos unikalumą. Vakarų civilizacijos pamatas yra krikščioniškosios vertybės, be kurių neįmanomas joks vakarietiško tapatumo tvirtinimas. Tad didžiulės vidinės grėsmės Vakarų civilizacijai glūdi joje pačioje. Viena vertus, tos civilizacijos sandą Europą pakirto krikščionybės silpnėjimas ir, pridurtume, sąmoningas silpninimas, įtvirtinant sekuliarios ir vis labiau genderizuojamos visuomenės supratimą. Kita vertus, multikultūralizmo įsigalėjimas Jungtinėse Valstijose esąs tiesioginis iššūkis amerikietiškajam credo, kadangi individo teisės pakeičiamos socialinių grupių teisėmis, daugiausia nusakomomis rasės, etninės priklausomybės, lytiškumo ir seksualinės orientacijos sąvokomis. Jokiais, kad ir kaip gerai atrodančiais, politiniais principais neįmanoma formuoti tvarų bendruomeninį tapatumą. Tereikia tik įdėmiau pažvelgti kad ir į ES ir JAV vykdomą nukrikščioninimo ir multikultūralizmo politiką, taip pat ir „politinio korektiškumo“ ideologijos, ypač „naujų lytiškumų“ atžvilgiu, įsigalėjimą, kad suvoktume, koks aktualus yra Huntingtono išsakytas susirūpinimas Vakarų civilizacijos ateitimi ir jo nurodytos civilizacijos silpnėjimo priežastys.

Daugiapolio, daugiacivilizacinio pasaulio kūrimo idėja – Rusijos geopolitikos pamatas. Apie tai nesyk kalbėjo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Idėjos apie daugiapolį pasaulį siejasi su rusiškosios civilizacijos unikalumo supratimu. Tas supratimas susiklostė XIX a. vadinamųjų slavianofilų ir zapadnikų ginče, bandant išsiaiškinti, kokiam – Europos ar Azijos – regionui priklauso Rusija ir kokia ji yra – vakarietiška europietiška, azijietiška ar visiškai unikali eurazijietiška.

Aiškius teorinius kontūrus ir didelę aiškinamąją, tad ir ideologinę galią tos idėjos įgavo 1869 m. paskelbtame Nikolajaus Danilevskio veikale „Rusija ir Europa“. Jame civilizacija nusakoma kaip esminė, kultūrinė istorinė, sava vertybių sistema grindžiama žmonių bendrabūvio forma, kurios unikalumą nulemia dvasinė ją sudarančių tautų prigimtis, palaikanti savitus tų tautų kultūrų tipus. Danilevskis iškėlė Rusijos civilizacinį unikalumą, taip pat jos civilizacinį tikslingumą – priešintis dvasiniam Vakarų nuopoliui ir galop apimti Vakarų civilizaciją, o savąją stiprinti vienijant slavų tautas ir atgaunant Cargradą, Konstantinopolį. Toks tikslas jau savaime nulemia civilizacinį Rusijos ekspansionizmą. Jo įsitikinimu, Rusija nėra Europa, tad Rusijai žalinga diegti svetimas valstybines bei socialines institucijas ir į gyvenimą žvelgti pro užsieninius „akinius“. Europa ar apskritai Vakarai – tai romanų germanų civilizacija, kuriai būdingas individualizmo kulto nulemtas prievartingumas, o rusiškosios civilizacijos ypatumas esąs jų žmonių taikingumas bei kantrumas, todėl visi Rusijos karai – tik atsakas į geopolitinius iššūkius. Visiškai taip pat Rusijos politinis elitas aiškina ir dabartinius agresyvius kaimynų atžvilgiu savo šalies veiksmus.

Danilevskio idėjos atgimė 1991 m., kai „Rusija ir Europa“ buvo išleista 90 tūkst. tiražu, kiek vėliau perleista ir tapo pamatiniu geopolitinės ir civilizacinės ateities suvokimo sandu. Svarbios tam suvokimui idėjos rutuliojosi ir eurazijininkų judėjime (Nikolajus Trubeckojus, Levas Karsavinas, Piotras Savickis ir kt.), kurio atstovai atkreipė dėmesį į rusiškajai civilizacijai svarbų, net esminį tiurkiškąjį istorinį, kultūrinį, politinį ir etninį aspektą. Jie gilinose į Čingischano ir jo palikuonių valdymo paveldą ir ėmė laikyti jį Rusijos išskirtinumo žyme. Mongolų valdymo šimtmečiais patirtos skriaudos imtos įsivaizduoti kaip civilizacinis gėris, nes kaip tik chanų valdymas apsaugojęs rusus nuo vakariečių įtakos ir sudaręs sąlygas jų vėlesnei unikaliai civilizacinei raidai stačiatikybės pagrindu.

Šiuo atžvilgiu prisimintinos rusų poeto Aleksandro Bloko poemos „Skitai“ eilutės: „Da, skify – my! Da, aziaty – my. / S roskosymi i žadnymi očiami!“ Eurazijininkai teigė Rusiją esant unikalią eurazijinę civilizaciją, kurios vaidmuo grindžiamas aiškiu antieuropietiškumu ir antivakarietiškumu. Eurazijininkų idėjas vėliau plėtojo Levas Gumiliovas, išpopuliarinęs tautos gyvenimą ir jos raidą nulemiančio pasionarumo idėją, o pastaruoju metu savo civilizacinėse ir kultūrinėse išklaidose pasitelkia didelę įtaką politiniam, kariniam ir akademiniam Rusijos elitui darantis jo mokinys Aleksandras Duginas.

Jis savo geopolitiniuose apmąstymuose ir imperinės dvasios gaivinimo bei stiprinimo vizijose eurazijizmą sieja su fašizmu, neobolševizmu ir neostalinizmu, o sykiu plėtoja karo filosofijos idėją. Jo įžvalgoms būdinga ryškus antiamerikietiškumas bei antieuropietiškumas, teigiant įvairiais istoriniais bei istoriosofiniais tyrinėjimais grindžiamą įsitikinimą apie neišvengiamą Rusijos civilizacinio vaidmens pasaulyje didėjimą blėstant Vakarų civilizacijai, apie būtinumą ugdyti žmonėse aukojimosi savam civilizaciniam būviui jauseną, megzti strateginius civilizacinės partnerystės ryšius, priešinantis amerikietiškajai ekspansijai, o pačiose Jungtinėse Valstijose remti visokius antisisteminius judėjimus ir įvairiausiais būdais skatinti sumaištį. Pastaruoju metu įsitikiname, kad visos šios idėjos virsta realiais politiniais veiksmais.

Atėjus į valdžią Vladimirui Putinui Rusija ėmėsi tvirtinti savo geopolitinį vaidmenį pagal daugiapolio pasaulio viziją ir savosios civilizacijos supratimą. Rusija kelia sau tikslą „vienyti“ slavų pasaulį, įsivaizduodama save kaip stačiatikybės centrą, o sykiu – stiprindama atoveiksmį Vakarų civilizaciniam spaudimui – stengiasi tvirtinti civilizacinius saitus su tiurkiškuoju pasauliu, pasitelkusi istorinį imperinį paveldą ir daugiapolės pasaulio tvarkos vaizdinį.

Geopolitiniuose naujosios Rusijos ideologų svarstymuose ryškus ir carinio-sovietinio laikmečio palikimas – mes, Baltijos šalys ir Lietuva, kaip Vakarų civilizacijos paribys, patenkame į kultūrinę Šiaurės vakarų Rusijos imperijai ir Sovietų Sąjungai priklausiusią, tad niekur neišnykusią gyvybinių Rusijos interesų zoną, todėl turime būti į tą zoną sugrąžinti. Kaip tik šioje zonoje didėjančią įtampą jaučia visas Vakarų pasaulis. Naujo turinio ir karinio agresyvumo pripildyta „Malorosijos“ samprata jau kainavo tūkstančius ukrainiečių ir rusų gyvybių. Beje, Huntingtono brėžtame galimų konfliktų žemėlapyje Baltijos šalys ir Ukrainos rytai pažymėti kaip tikėtino nestabilumo ar konflikto kraštai, nes juose slavų stačiatikių civilizacija sandūrauja su vakarietiškąja.

Naujasis Turkijos vaidmuo pasaulio politikoje grindžiamas atsigrįžimu į islamiškąjį otomaniškąjį imperinį paveldą, iškeliant jame glūdintį religinį, kultūrinį bei politinį turinį ir siekiant kurti daugiapolio pasaulio tvarką. Turkija jau nebenori taikstytis su regioninės valstybės vaidmeniu, o Sirijoje įsiplieskęs pilietinis karas dar labiau paskatino tvirtinti naująjį Turkijos civilizacinį ir geopolitinį vaidmenį. Keliamas klausimas ir apie būtinumą permąstyti turkų nacionalinį tapatumą – iš sekuliaraus nacionalizmo pereiti prie naujo islamiško politinio subjektiškumo. Turkijos prezidento Recepo Erdogano kalbose pagrindinės vartojamos sąvokos – „globali civilizacinė sąmonė“, „globali civilizacinė politika“, „naujoji Turkija“.

Islamizacinį posūkį ir civilizacijos svarbos supratimą kultūrinėn ir politinėn apyvarton įdiegė žymus civilizacijų ir tarptautinių santykių tyrėjas Ahmetas Davutoglu, kuris nuo 2009-ųjų dirigavo šalies užsienio politikai, o 2014-2016 m. pabuvojo ir Turkijos premjeru. Beje, jo premjeravimą daug kas laiko kruviniausiu pastarųjų kelių dešimtmečių Turkijos istorijoje. Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje Davutoglu aktyviai įsijungė į Fukuyama`os ir Huntingtono įžiebtą pasaulinę diskusiją ir savo supratimą išskleidė 1994 m. straipsnyje „Interesų susikirtimas: pasaulio (ne)tvarkos paaiškinimas“.

Jo manymu, kultūrinių ir civilizacinių tapatumų atgimimą lėmė ideloginių blokinių Vakarų ir Rytų tapatumų žlugimas. Subyrėjus Rytų blokui radosi galios vakumas jautriuose, išteklių gausiuose regionuose, į kuriuos ir nukrypo civilizacijų varžytuvės. Tad civilizacinis atgimimas eina ranka rankon su strateginėmis varžytuvėmis, kurios nulemia ir globaliąją politiką. Pasak Davutoglu, civilizacijos niekur neišnyko – jos yra ryškūs kultūriniai politiniai ekonominiai dariniai, kuriems būdinga savas buvimo pasaulyje, kitaip tariant, socialinės egzistencijos būdas. Civilizacijų skirtingumą nulemia jose įsitvirtinęs laiko ir erdvės, taip pat žmogaus ir gyvenimo tikslo suvokimas, susiejantis įvairių valstybių žmones. Civilizacijų raidoje svarbiausia yra civilizacijos pasaulėvaizdis, civilizacinė savimonė ir savivoka. Prisimintina, kad tuos dalykus paryškina ir Huntingtonas.

Davutoglu aiškina, kad kaip tik XX a. pabaigoje stebimas civilizacinės vaizduotės atgimimas, kuris jau savaime didina civilizacinę politinę konfrontaciją. Šiuolaikinio pasaulio būsenoje išskiriami du po Šaltojo karo išryškėję civilizacinės savivokos „vektoriai“: Vakarų pusėje – istorijos užbaiga, galutinė demokratinio neoliberalaus kapitalizmo pergalė ir hegemoninės, JAV palaikomos tvarkos įsiviešpatavimas, o kitoje pusėje – civilizacinės vaizduotės, tad ir civilizacinio pasaulėvaizdžio stiprėjimas ir išplitimas, daugiacentrio ir daugiapolio pasaulio tvarkos vaizdinio kūrimas ir diegimas, siekiai pertvarkyti pasaulio tvarką daugiacivilizaciniu pagrindu.

Anoje pusėje ir ėmė megztis nauji politiniai ir geopolitiniai aljansai, į kuriuos Vakarai iš pradžių nekreipė dėmesio, o pastaruoju metu ima stokoti priemonių su jais „susitvarkyti“. Sunitas Davutoglu kritikuoja Vakarų civilizacines ydas ir iškelia civilizacinius islamo privalumus bei pranašumus, kuriančius pagrindą plačiai plėtojamai neootomanizmo ir panislamizmo teorijai bei ideologijai. Tad Turkijos vesternizavimasis, kemalizmo ideologijos pagrindu kuriant sekuliarią nacionalinę valstybę, suvoktinas kaip civilizacinė bėda, kurią būtina įveikti atsigrįžtant į savąjį pasaulėvaizdį. Davutoglu manymu, vakarietiškojo sekuliarizmo banga nesugebėjo pakeisti musulmonų mąstysenoje įsitvirtinusio pasaulėvaizdžio, kurį grindžia labai aiški Dievo per Koraną išreikšta prasmingos žmogaus būties tvarka.

Reikšmingu naujosios Turkijos politikos etapu, kai politiniame ir kariniame elite įtvirtinama islamo principais grindžiama civilizacinė ideologija, laikytini Turkijos prezidentą Erdoganą palaikančių jėgų veiksmai, nuslopinant nepavykusį 2016 liepos 15 d. kariškių surengtą perversmą ir keičiant ne tik karinį elitą, bet ir visą švietimo sistemą ir „valant“ žiniasklaidą. Turkijos posūkis į islamizavimąsi ir civilizacinio vaidmens iškėlimas padeda geriau suvokti dabartinius įvykius, naujuosius aljansus ir santykiuose su JAV ir ES kylančias problemas, taip pat ir įvarialypio „valymo“ bangą, didžiausiu priešininku skelbiant buvusį bendražygį imamą Fethullahą Giuleną.

Regint civilizacinės vaizduotės atgimimą, civilizacinės savivokos stiprėjimą, ne tik mūsų politikams, bet ir ES politiniam elitui kyla didžiulis klausimas – kokiu savu civilizaciniu supratimu atsakyti Rusijos ir Turkijos geopolitinėms vizijoms, labai aiškiai suvokiant, kad tokiam supratimui būtina žmones apjungianti ir juos su tam tikra vieta ar valstybe siejanti kultūrinė, taip pat ir religinė galia?

Jokioms kosmopolitizmo formoms, kad ir kokiais „teisingai“ atrodančiais teoriniais argumentais paremtoms, tokia galia nebūdinga. Vargu ar gundymas vakarietiška ekonomine gerove ir vakarietiška demokratija gali būti lemiamas veiksnys bei argumentas vis labiau įsiplieskiančiose civilizacijų ir geopolitinių strategijų važytuvėse, kuriose Artimieji Rytai tampa ilgalaikiu probleminiu dabarties pasaulio „mazgu“, o Baltijos šalių zona vis labiau „kaista“.