Vienas tokių buvo prieš porą metų Lietuvoje grąžinta privalomoji pradinė karo tarnybą – šauktiniai, kuriuos lydėjo ne tik pritarimo, bet ir pasipiktinimo bei verktinių akcijos. Laikinas, kaip tada teigta penkeriems metams, sprendimas jau teisiškai virto nuolatiniu. O dabar valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis paskelbė apie idėją nuo 2018 m. pradėti įvedinėti karinį rengimą švietimo įstaigose. Tai neabejotinai sukels pasipiktinimą, o dalis oponentų badys pirštais į sovietmetį, kaip tai nutiko su tautiniu kostiumu, nors ir tautinis kostiumas, ir karinis rengimas švietimo įstaigose – tai ne sovietmečio, bet tarpukariu Lietuvoje įgyvendinti projektai, kuriuos sovietai tik pratęsė bei pritaikė pagal savo poreikius.

Demografinio cunamio banga, kuri jau nušlavė bendrojo lavinimo mokyklas, o dabar drebina universitetų pamatus, tuoj pasieks ir Krašto apsaugos sistemą. Kariuomenė yra suplanavusi plėtrą ir per keletą metų karių ir civilių skaičių nuo buvusių 14 tūkst. padidinti iki 25 tūkst. Deramas finansavimas garantuotas, naujos ginkluotės sistemos užsakytos arba deramasi dėl jų įsigijimo, liko tik „smulkmena“ – personalas, t.y. surinkti reikiamą skaičių karių.

Šiame kontekste krašto apsauga susidurs su kitoms institucijoms jau žinoma problema, tik joms siūlomi ir pritaikyti sprendimai kariuomenei netinka. Kritiškai sumažėjus mokinių mokyklas pradėta uždarinėti, universitetams siūloma jungtis arba ieškoti studentų užsienyje. Verslas darbuotojų atsiveža iš trečiojo pasaulio šalių ar samdo vargingiau gyvenančius Lietuvos kaimynus. O ką reikės daryti kariuomenei? Užsidaryti netinka, kaip ir karių pasiieškoti užsienyje. Alternatyvos tik dvi – atsisakyti kariuomenės plėtros, taip rizikuojant valstybės saugumu ir gal net jos egzistencija, arba įdiegti visuotinės karo tarnybos sistemą.
Ir tautinis kostiumas, ir karinis rengimas švietimo įstaigose – tai ne sovietmečio, bet tarpukariu Lietuvoje įgyvendinti projektai, kuriuos sovietai tik pratęsė bei pritaikė pagal savo poreikius.
Vytautas Jokubauskas

Pirmosios alternatyvos nesvarstysime, o štai antroji verta platesnės diskusijos. Būtina atsakyti į klausimas, kada kokia forma bei kokiais mastais, kiek tai kainuos ir kokių duos rezultatų. Iškyla klausimas – kada sveikatos atžvilgiu tinkami jaunuoliai turėtų atlikti karinę prievolę? Tuoj po vidurinės, kai sulaukia 18-19 metų, ar kai kariuomenė pašauks bet kada vėliau iki 27 metų, o gal jaunuoliams palikti galimybę rinktis? Ar pavyks pašaukti visus tinkamus ir ar jų visų reikia? Artėja laikas, kai 19-os kiekvienais metais sulauks apie 15 tūkst. vaikinų (priminsime, kad iki 2008 m. kai buvo privaloma karinė tarnyba tokių būdavo apie 30 tūkst.). Teoriškai galima teigti, kad karo tarnybai tiks nuo 30 iki 50 proc. visų vienais metais gimusių vaikinų, taigi tinkamų bus nuo 4,5 tūkst. iki 7,5 tūkst. Galima priminti, kad 2002 m. į kariuomenę buvo priimti 6 383 šauktiniai.

Taigi šiame kontekste kiek kitaip atrodo ir minėtas R. Karbauskio siūlymas, kuris keistas tik tiek, kad jį Seime svarsto ne Švietimo ir mokslo bei Nacionalinio saugumo ir gynybos, bet Kultūros komitetas. Bet gal nėra esminė problema, kuris komitetas pradėjo svartyti klausimą, daug svarbiau kaip ir kada bus arba ne įgyvendinamas šis sumanymas.
1940 m. Lietuva sovietinei okupacijai ginklu nepasipriešino ne dėl kariuomenės ar visuomenės neparengtumo karui, bet dėl politinio elito priimtų spendimų kapituliuoti bei jų siekio nuversti Respublikos prezidentą Antaną Smetoną.
Vytautas Jokubauskas

Artėjančio mūsų Respublikos 100-mečio kontekste dera prisiminti ir pasiremti tarpukario patirtimi. Tarpukariu Lietuva susidūrė su plačiu grėsmių spektru, o greta ekonominių, informacinių buvo ir karinės. Tuometinis kariuomenės vadas div. gen. Stasys Raštikis buvo taikliai apibendrinės padėti – Vokietijos ekspansijos, o tuo pačiu ir karo, išvengti nepavyks ir Lietuva nieko pakeisti negali. Tačiau galima: a) stengtis kuo labiau atitolinti karo pradžią; b) kuo geriau pasirengti būsimam karui.

Taigi čia kalba eina apie pasirengimą. Personalo mokymas vienas iš kertinių klausimų, greta materialinių išteklių bei gynybinių koncepcijų. 1929 m. Lietuvoje buvo įvestas karinis rengimas mokyklose, o vėliau pasiekta, kad ir universitete visi humanitarinių specialybių studentai turėtų karinio parengimo paskaitas. Buvo norima, kad tokia disciplina būtų privaloma visiems studentams. Todėl 1939 m. buvo išleistas gen. št. mjr. Vytauto Bulvičiaus parengtas vadovėlis – „Karinis valstybės rengimas“ (knyga 1994 m. perleista). Tikslas buvo vaikus mokyklose supažindinti su kariniais dalykais ir bent minimaliai parengti būsimai karinei tarnybai (tarpukariu Lietuvos kariuomenėje iš viso tarnavo apie 280 tūkst. vyrų), o universitete supažindinti studentus su valstybės saugumo bei gynybos problemomis.
Žinoma, ir tarpukariu karinio parengimo įdiegimui švietimo įstaigose buvo sulaukta pasipriešinimo, prireikė ne vienerių metų diskusijų, kitų šalių patirties analizės bei mokytojų rengimo, kol sistema pradėjo veikti. Tačiau ji davė puikių rezultatų jau net nesant suverenios Lietuvos valstybės – to įrodymas jaunuoliai pokario partizanai bei jų prisiminimai apie patirtis tarpukario mokyklose.
Vytautas Jokubauskas

Be to, kaip ir dabar, tarpukariu veikė aspirantų sistema, t.y. universitete studijavę jaunuoliai greta civilinės specialybės buvo rengiami kaip atsargos karininkai (tokių parengta virš 3,5 tūkst.). Ir, žinoma, plačiai veikė Lietuvos šaulių sąjunga, kuri 1940 m. vienijo apie 88 tūkst. narių – rikiuotės šaulių, rėmėju, moterų ir vaikų (iš jų 48 tūkst. rikiuotės šauliai, dabartinių KASP savanorių analogas). Ir čia skeptikams vienu sakinių būtina pabrėžti – 1940 m. Lietuva sovietinei okupacijai ginklu nepasipriešino ne dėl kariuomenės ar visuomenės neparengtumo karui, bet dėl politinio elito priimtų spendimų kapituliuoti bei jų siekio nuversti Respublikos prezidentą Antaną Smetoną.

Žinoma, ir tarpukariu karinio parengimo įdiegimui švietimo įstaigose buvo sulaukta pasipriešinimo, prireikė ne vienerių metų diskusijų, kitų šalių patirties analizės bei mokytojų rengimo, kol sistema pradėjo veikti. Tačiau ji davė puikių rezultatų jau net nesant suverenios Lietuvos valstybės – to įrodymas jaunuoliai pokario partizanai bei jų prisiminimai apie patirtis tarpukario mokyklose. Iš atsiminimų žinome, kad jų kumyrais buvo juos mokę mokytojai, kurie dažnai lygiagrečiai buvo atsargos karininkai bei vietinių šaulių būrių vadai.

Taigi seimo naro R. Karbauskio siūlymas – tai ne sovietinis déjà vu, bet tarpukario Lietuvos patirties pritaikymas mums naujomis, tačiau į tarpukarį labai panašiomis saugumo sąlygomis. Žinoma atviri klausimai: ar turime ką pasimokyti iš tarpukario Lietuvos, ar jaunuoliams reikalingas parengimas prieš pradedant tarnybą kariuomenėje ir t.t. Bet aišku viena – be visuotinės, privalomos karinės tarnybos dėl demografinių ir saugumo aplinkos problemų ateityje nepavyks gyventi.