Vis dėlto, susidaro įspūdis, kad retas iš kritikuojančių pasistengė suprasti iniciatyvos prasmę ir reikalingumą. „Trys milijonai eurų beverčiams rūbams“ gali tapti ir seniai subrendusiu pokyčiu Lietuvos kultūros srityje, skatinančiu Lietuvos regionų gyventojus labiau įsitraukti į kultūrinį gyvenimą – jei bus protingai įgyvendintas.
„Tautinių kostiumų idėja“ buvo giliai nesuprasta visuomenėje. Priežastis, tikėtina, paprasta: ši iniciatyva pagrinde yra skirta tiems, kas retai reiškiasi viešojoje erdvėje ir valstybės gyvenime – milijonui mažų miestelių ir kaimų gyventojų. Nieko keisto tuomet, kad likusiai visuomenės daliai, kurios kultūrinis gyvenimas visai kitoks – tradicinė kultūra jame nefigūruoja – ši iniciatyva atrodo beprasmiška. Tuo tarpu kaimo gyvenime ji užima daug svarbesnę vietą, nei gali pasirodyti.
Tačiau aiškėja, kad tradicinė kultūra vis labiau egzistuoja sau, o jauni žmonės – sau. Dabartinis formatas jaunimui tiesiog neįdomus, todėl folkloro bendruomenės tampa „senių“ reikalu (žinoma, ne be išimčių). Tokį požiūrį didele dalimi nulėmė iškreiptas tradicinės kultūros įvaizdis regionuose – o ir visoje Lietuvoje. Mat paplitęs suvokimas, kad folkloras – tai sceniniai ansambliai, „Duokim garo“ laidų tipo paviršutiniški, formalizuoti, senamadiški pasirodymai. Toks įvaizdis sukonstruotas dar Sovietų sąjungos laikais, ir toliau, deja, yra toleruojamas valstybinės kultūros politikos, nepaisant to, kad tai lemia visišką mūsų įdomaus, įvairialypio, spalvingo kultūrinio paveldo suprimityvinimą.
Pakeitus sukirmijusius ir savadarbius dabartinius mokinių kolektyvų kostiumus naujais, kokybiškais ir skoningais dizainerio dirbiniais, vaikai ims suprasti, kad tradicinė kultūra (ir kultūra apskritai) gali būti ir kitokia – spalvinga, moderni, stilinga. Tai būtų ilgai lauktas šviežio oro gūsis, sovietinės sceninių ansamblių mados pabaigos pradžia. Lietuva taip pat imtų panašėti į Vakarų valstybes, kuriose populiaru tradicine kultūra domėtis visų socialinių sluoksnių žmonėms, o nepigūs bilietai į sausakimšas tradicinių šokių vakarones, lyg į gerus koncertus, dažnai išperkami prieš mėnesį.
Deja, akivaizdu, kad jeigu kostiumai bus dalinami asmeniškai šeimoms ir vaikams, jie beveik iš karto pasimes, bus išaugti ar net nepasieks adresatų, ir efekto nebus beveik jokio – na, išskyrus gerą piarą užsienio žiniasklaidoje. Todėl siekiant, kad projektas atneštų maksimalią naudą, kostiumus reikėtų dalinti institucijoms, kurios užtikrintų jų panaudojimo tęstinumą ir organizuotumą: pavyzdžiui, darželiams ir mokykloms. Jiems parsigabenti ir centralizuotai laikyti kostiumus, o esant reikalui – ir kreiptis dėl jų pataisymo, būtų kur kas patogiau; išsispręstų ir kostiumų išaugimo problema, nes tie patys rūbai atitektų vis kitiems, augantiems, vaikams. Be to, kostiumus būtų lengviau surinkti pasirodymams, nes jie būtų centralizuotai dalinami mokykloje, o ne krapštomi iš atskirų namų spintų. Padalinus kostiumus darželiams ir mokykloms, jų reikėtų mažiau, o tai leistų už tuos pačius kaštus pagaminti kostiumų, pavyzdžiui, vaikams iki 12 metų. Tai būtų prasminga ir ilgalaikė investicija į Lietuvos regionų kultūrą.
Žinoma, visada atsiras teigiančių, kad kultūra apskritai yra trečiarūšis prioritetas, galįs pretenduoti į finansavimą tik tada, kai patenkinti „būtiniausi poreikiai“ – tai reiškia, po dešimtmečio-kito, arba niekada. Tokia nuomonė itin populiari, kas, matyt, paaiškina, kodėl ligi šiol kultūra gavo „trečio brolio Jono“ vaidmenį Lietuvos politikoje: daugeliui, matyt, vis dar atrodo, kad ji gali ir pati išsilaikyti – eilėraščių rašymas ar muzikavimas juk nėra rimtas darbas, o „kultūrintis“ galima ir už dyką arba kol kas pakentėti ir be to, na, gal tik kinui šiek tiek duokime, nes Tadas Blinda buvo cool.
Nes kaip kitaip paaiškinti pyktį ir nepasitenkinimą, kuriuos sukėlė idėja skirti pinigus tautiniams kostiumams, o ne sergantiems vaikams? Nors tuo pat metu žinios apie itin abejotinus infrastruktūros projektus, finansuojamus iš Valstybės investicijų programos (VIP) už 10 milijardų eurų – tūkstančiais(!) kartų didesnę sumą – nesulaukė beveik jokio dėmesio. Nepaisant to, kad buvo linksniuojamas ne vienas aktualus pavyzdys, įskaitant atvejį, kai lėšos paskirtos ne Kauno ligoninei, o Visuomenės sveikatos centrams, nenešantiems jokios naudos ir reikalaujantiems dvigubai didesnės sumos – 6 mln. eur. Rodos, galingai tekančios milijardinės pinigų upės galėtų visiškai aprūpinti visas ligonines, mokyklas ir kultūros namus kartu sudėtus, jei būtų rimtai tuo susirūpinta, tačiau kalba apie „švaistymą“ pasisuka tik tada, kai siūloma investuoti į kultūrą...
Kultūra nėra dalykas, kuris „gali dar pakentėti“. Tai – žmogaus dvasinio, o dažnai ir socialinio gyvenimo pagrindas, gyvenimo prasmės ir įvairovės šaltinis. Tikra tiesa, kad reikia spręsti skaudžias socialines problemas čia ir dabar – tačiau neprotinga tai priešpriešinti investicijoms į kultūrą.
Rūpestis kultūra yra ilgalaikis prioritetas, o rezultatas ne visada apčiuopiamas skaičiais ir rodikliais, tačiau dėl to ne mažiau reikšmingas. O tradicinė kultūra – tai visavertė Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis, kurioje slypi mūsų tradicija bei unikalus istorinis ir kultūrinis palikimas, laukiantis, kol bus atskleistas visuomenei prieinamomis formomis. Jei bus protingai įgyvendinta, tautinių kostiumų idėja gali duoti postūmį šiems pokyčiams Lietuvos kultūriniame gyvenime. Neišmeskime jos per langą. Gražių švenčių.