Tuometis premjeras, tradiciškai kelis kartus pakeitęs savo nuomonę, visgi apsisprendė, kad lengvatinis PVM tarifas turėtų ir toliau galioti. Seime buvo įregistruota tai numatanti įstatymo pataisa. Jau atrodė, kad centrinė valdžia susiprato ir visas šis radiatorių šilumos farsas baigėsi, bet tuomet savąjį žodį tarė naujoji valdžia.
Lengvatinis 9 proc. mokesčio tarifas yra socialiai neteisingas ir turi būti panaikinamas - tokiais pareiškimais darbą pradėjo premjeras ir finansų ministras. Šiek tiek pasimuistęs Seimas pritarė, kad šildymas nuo kitų metų vartotojams pabrangtų 12 proc. Taigi likus kelioms savaitėms iki naujųjų metų ir beveik įpusėjus šildymo sezonui, priimamas sprendimas, kuris palies visus centralizuoto šildymo paslaugos vartotojus.
Sutinku, kad argumentų, kodėl reiktų nebetaikyti lengvatinio mokesčio tarifo absoliučiai visiems šilumos vartotojams, tikrai yra. Apie juos galima diskutuoti. Bet daugiausiai tai yra ekonominio pobūdžio skaičiavimai ir dabartiniame kontekste jie nublanksta dėl kelių labai paprastų priežasčių.
Visų pirma, norint nutraukti daugelį metų taikytą lengvatinį mokesčio tarifą monopolinei paslaugai, tam reikia tinkamai ir laiku pasiruošti. To pagrįstai tikisi iš valdžios žmonės – prognozuojamų ir savalaikių sprendimų, o ne chaotiškų mokesčių keitimų metų pabaigoje. Būtų buvę pakankamai logiška dabar pradėti diskusiją dėl šios lengvatos naikinimo, užbaigti šį šildymo sezoną, ir nuo kitų metų ar dar vėliau tokį sprendimą pradėti taikyti. Taip bet kuris vartotojas galėtų tinkamai pasiruošti kainų šuoliui ir padidėjusioms išlaidoms. Dabar gi daugeliui teks visai neplanuotai su pirmosios naujųjų metų dienomis susiveržti diržus.
Dar didesnis chaosas kilo ir vis dar išlieka kalbant apie kompensacijas socialiai remtiniems asmenims. Tas pats Premjeras S. Skvernelis ir Kultūros (!) komiteto pirmininkas R. Karbauskis iki šiol negali tiksliai atsakyti, kaip bus užtikrinama socialiai jautriausių visuomenės narių apsauga dėl padidėjusių sąskaitų. Sugebėta tik pasakyti, kad bus peržiūrimi kompensaciniai mechanizmai, o iš esmės tai bus savivaldybių rūpestis.
Tai ar neturėjo tokie mechanizmai būti pateikti iš anksto, dar prieš lengvatos panaikinimą? O jeigu šie peržiūrėti mechanizmai reikalaus daugiau biudžeto lėšų, ar bus skiriami papildomi asignavimai savivaldybėms? Gal šie klausimai naujiesiems valstybės vadovams ir nėra tokie esminiai, kaip tautinių kostiumų maketų derinimas su dizaineriu, bet labiausiai pažeidžiamiems mūsų visuomenės nariams jie tikrai svarbūs.
Trečia priežastis – šildymo paslaugos vartotojams užtikrinimas jau beveik 20 metų yra savivaldybėms deleguota funkcija. Skirtingoms savivaldybėms iki šiol labai skirtingai sekėsi valdyti savo šilumos ūkius. Bet būtent savivaldybės yra atsakingos už gyventojams pateikiamų sąskaitų už šildymą turinį.
Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė kovoja dėl kiekvieno mažesnio cento sąskaitose už šildymą vartotojams. O ir rezultatas akivaizdus – nuo šio gruodžio šildymo kaina Vilniuje yra sumažėjusi 23 proc. Dabar gi centrinės valdžios sprendimu per kelias dienas savivaldybės pastangos yra tiesiog nubraukiamos.
Akivaizdu, kad Seimo priimtas sprendimas padidinti šildymo kainą 12 proc. kiekvienam vartotojui turės reikšmingos įtakos priverstinai pakeičiant savo išlaidų struktūrą. Pademonstruotas atsainus ir paviršutiniškas požiūrius bei siekis susirinkti į biudžetą kuo daugiau pinigų niekaip nesiderina su priešrinkiminiais valdančiųjų pažadais, ypač žinant kokia socialiai jautri tai paslauga gyventojams.