Pirmoji pasakojimo dalis: Sirijos košmaras: nesuskaičiuosi riksmų ir klyksmų sulaikytųjų, maldaujančių, kad juos nužudytų

Pirma stotelė: Turkija. Pirmiausia atvykau į Gaziantepą. Ten išbuvau dieną ir paskambinau savo draugui. Šis jau buvo susitaręs dėl mano viešnagės Mersine, kur pats buvo apsistojęs. Jis padėjo man rasti kambarį name, kur gyveno ne vienas toks kaip aš. Visa atmosfera čia buvo šilta ir keista. Turkai buvo mums labai geri, stengėsi kiek įmanydami padėti bemaž visa kuo, ypač tik prasidėjus sirų migracijai į Turkiją. Beveik visi sirai, su kuriais susipažinau, to meto liudytojai, pasakojo man tą patį: kokie geri ir pagalbūs turkai jiems buvo. Jie padėdavo rasti būstus, kaimynai padėdavo apstatyti namus, kiti padėdavo rasti darbą kokiam nors šeimos nariui.

Taigi kasdien vis labiau pažindamas turkus ėmiau jaustis, lyg jų šalis jau būtų mano namai. Iš pradžių jutau baimę – bijojau, kad galų gale tapsiu bedarbiu. Tuo metu kišenėje turėjau vos 300 JAV dolerių. Mano brolis juos iš draugo pasiskolino man, kad galėčiau išvykti ir būti saugus. Iš pradžių nemokėjau nė žodžio turkiškai, todėl ne juokais baiminausi negausiąs darbo. Dieną naktį man nedavė ramybės klausimai: „Kaip aš čia išgyvensiu?“, „Iš ko aš pragyvensiu šioje naujoje šalyje“ ir daugybė kitų. Bet aš turėjau ir tebeturiu daug gerų įgūdžių, gerai kalbu ir rašau angliškai, nors gal ne taip gerai kaip gimtąja kalba. Moku dirbti kompiuteriu, turiu patirties naudojantis tokiomis programomis kaip Adobe InDesign, skirtoje laikraščiams ir žurnalams maketuoti.

Nors Turkijoje dėl itin gausių ten esančių Sirijos emigrantų veikė savarankiška organizacija „Sirijos darbo rinka“, Mersine apskritai nebuvo žurnalistinės aplinkos, todėl darbo žiniasklaidoje tame mieste negalėjau rasti. Geriausia man likusi išeitis buvo pasinaudoti savo anglų kalbos mokėjimu, be to, jau buvau mokęs tos kalbos Sirijoje, tad pamaniau, kad atėjo laikas vėl to imtis.

Kreipiausi į kalbų mokyklas, mat tame mieste buvo daug privačių mokyklų sirams. Įteikiau savo CV ir netrukus, praėjus savaitei ar ne daugiau kaip dešimčiai dienų nuo atvykimo į Mersiną, viena mokykla su manimi susisiekė. Mokyklos vadovas pakvietė mane prie kavos puodelio pasikalbėti apie turimą man laisvą vietą. Toje mokykloje pradėjau dėstyti anglų kalbą. Iš pradžių gaudavau aukštas pareigas, be kita ko, vesti IELTS *.

Galėjau sulaukti didelės sėkmės ne tik toje mokykloje, bet vėliau ir kitose, nes pelniau gerą reputaciją tarp ten gyvenančių sirų. Mokyklos ėmė kreiptis į mane norėdamos pasižiūrėti, kas tas vyrukas, labai sklandžiai kalbantis angliškai su britišku akcentu. Toliau dirbau toje srityje, kol persikėliau į Stambulą norėdamas tęsti žurnalisto karjerą. Ten iš pradžių dirbau žinių redaktoriumi ir pranešėju vienoje sirų kalba transliuojančioje radijo stotyje. Ten įgijau naujos patirties: sužinojau, ką reiškia bendrauti su žmonėmis eteryje, koks darbas žinių studijoje.

Ta patirtis man labai patiko, nors buvo labai sunku. Noriu nuoširdžiai padėkoti Turkijai ir turkams, už tai, kad mane priėmė ir suteikė man saugumą, kurio man reikėjo, ir kurių dėka pasijutau esąs tarp savo šeimos narių.

Antra stotelė: Graikija. Sprendimą vykti į Graikiją padariau greitai, netikėtai, mat galop man ten būnant padėtis Turkijoje pablogėjo keliais požiūriais. Tuo metu man paskambino brolis iš Vokietijos ir prikalbino vykti į Graikiją – ten aš galėsiąs pažiūrėti, kur vykti toliau. Nė dienos negalvojau apie tai, kad išvyksiu iš Turkijos, ne tik todėl, kad ją pamilau, bet ir todėl, kad ligi tol nė karto nesusimąsčiau apie tokį žingsnį. Be to, jeigu būčiau norėjęs, jau seniai būčiau atsidūręs Europoje, bet anksčiau man tai tiesiog neatėjo į galvą.

Mano brolis prikalbino mane taip pasielgti, juolab kad paskutiniu Stambule praleisto laikotarpio metu turėjau finansinių sunkumų. Šiuo klausimu per vieną draugą pasikalbėjau su tokiu (žmonių) kontrabandininku. Šis prašė 600 JAV dolerių vien už kelionę jūra. Maždaug tiek pinigų tuo metu ir turėjau, todėl teko pasiskolinti dar gelbėjimosi ratui ir liemenei.

Tuomet jau buvau beveik pasiruošęs ir su kitais kontrabandininko buvau nuvežtas į Izmirą – ten turėjo prasidėti mūsų kelionė į vieną iš Graikijos salų. Izmire dvi dienas laukėme, kol pasitaisys oro sąlygos. Išplaukėme tokią tamsią naktį, kad jūros viduryje vos matėme vieni kitus. Jau netoli Chioso salos Graikijos pakrančių apsaugos tarnybos pareigūnai paėmė mus į savo laivą ir padėjo saugiai nuplaukti į uostą. Ten mūsų laukė autobusai. Jie nuvežė mus į pabėgėliams skirtas stovyklas.

Iš pradžių neatrodė, kad ten bus lengva, nes atvykome vėlai ir sienos jau buvo uždarytos pabėgėliams prieš nosis ir nebuvo aišku, kada tos sienos vėl atsidarys. Vėliau išaiškėjo, kad jos nebeatsidarys. EASO** turėjo Europos programą pabėgėliams perskirstyti į kitas Europos šalis, kurios neprisiėmė pakankamos dalies palyginti su Vokietija, Austrija, Olandija ir Švedija.

EASO pasiūlė man dalyvauti jų perkėlimo programoje. Pagal ją užsiregistravęs joje pabėgėlis mėnesį laukdavo, kol būdavo priimtas sprendimas, į kurią Europos šalį jį siųsti. Mainais už tai po pokalbio su EASO atstovu pabėgėlis gauna gerą būstą, daugiausia viešbučiuose. To biuro atstovai daugybę kartų labai stengėsi įtikinti mane dalyvauti jo programoje, bet aš spyriojausi ir kassyk jų prašomas sakydavau, esą man reikia laiko pagalvoti. Manęs neįtikino jų mintis, kad pabėgėlis negali rinktis, kur vykti. Juk kas gali neleisti žmogui vykti ten, kur jis norėtų?

Tikėjausi patekti į Austriją, nes mano svajonių šalis – Jungtinė Karalystė (JK) – jau buvo nepasiekiama. Todėl vis dar tikėjausi, kad sienos netrukus atsidarys, nes jos kuriam laikui būdavo uždaromos, o paskui vėl atsidarydavo. Taip nutikdavo kasmet prasidėjus migracijai iš Sirijos į Europą. Mačiau, kad Graikijos policija skiria man daugiau dėmesio ir rūpesčio negu kitiems. Man tai labai patiko ir baisiai nepatiko. Ne todėl, kad esu žurnalistas ir todėl su manim turėtų būti elgiamasi kitaip negu su kitais pabėgėliais. Nemeluosiu sau ir nesakysiu, kad to nenorėčiau. Toli gražu nesakau, kad graikai prastai elgėsi su kitais, nieko panašaus, bet gal jiems buvo lengviau su manimi bendrauti, nes labai gerai kalbėjau angliškai ir todėl mane geriau suprasdavo.

Kalbant atvirai, man visada patikdavo komplimentai, man sakomi dėl to, kad gerai kalbu angliškai – visi žmonės, su kuriais kalbėdavausi, dėl mano britiško akcento iš pradžių manydavo, kad gyvenau JK. „Kaip čia yra, kad esi siras ir puikiai kalbi angliškai, net su britišku akcentu?“ – buvo pirmas asmeninis klausimas, kurį po pokalbio pateikė man EASO darbuotoja Tania.

Šis pasakojimas yra #RefugeesLT (https://gogetfunding.com/successful-refugees-integration-in-lithuania/) iniciatyvos dalis. Projekto tikslas paskatinti pabėgėlių ir Lietuvos visuomenės dialogą. Pasakojimas dienos šviesą išvydo EN.DELFI by the Lithuania Tribune naujienų portale.

Vertė Vytautas Petrukaitis

*International English Language Testing System (Tarptautinė anglų kalbos testavimo sistema). Vert. past.

** Europos prieglobsčio paramos biuras. (Vert. past.)