Pasakysiu dar daugiau: girtis, kad esi kilęs iš miesto, yra taip pat idiotiška ir apgailėtina, kaip girtis tautybe, kurią gavai iš tėvų, arba mokykla, kurią lankei.

Tačiau lygiai taip pat apgailėtina yra džiaugtis atsilikimu ir tamsumu, ir, atsiprašau, džiūgavimas atsilikimu yra tai, kas šiandien vyksta. Tai yra runkelių maištas. Triumfuoja žmonės, kurie yra nuoširdžiai laimingi, kad juos aplenkė civilizacija ir evoliucija, ne tik to nesigėdija, bet išvynioja savo tamsybę ir plevėsuoja ja, tarsi piratų vėliava.

Visa tai įsisiūbavo taip greitai, kad daugelis komentatorių ir viešosios erdvės specialistų net nesuprato, kas čia įvyko. Jie – kaip saujelė naivuolių, kurie pamažu, niūniuodami, artinasi prie nepažįstamų, iš svetur atvykusių sukčių, stoviniuojančių prie turgaus vartų. Apžiūrinėja juos, tuos sukčius. Ir staiga – net nesupratus, kas įvyko, naivuoliai jau ne tik tuščiomis kišenėmis, bet ir be kelnių („kaipgi taip numovė – mes net batų nenusiavėm?“), jau nekalbant apie krepšius; jiems ir akinius nuėmė, ir dar vienam ant nugaros priklijavo lapelį „SPIRK MAN“.

Tiesiog jūs, naivuoliai, esate labai naivūs ir lėti, o tie sukčiai yra miklūs, nesnaudžia, ir jiems „palauk“ nebūna. Jie greiti ir paprasti.
Kai jiems pasakė, kad, prisidengęs Naisių vasara, ateina Melioracijos Ledynmetis, jie mojo rankomis ir neigė – „eikit jau, nieko čia nebus, kam jiems čia viską sumalti ir sugadinti, negi jiems to reikia“. O jiems, tiems maištaujantiems runkeliams, tikrai štai taip nereikia, jiems tiesiog taip norisi. Jie trokšta viską suvartyti taip, kad būtų atkeršyta visiems tiems moksliukams ir karamelinę latę siurbiantiems gudruoliams. „Jūs visi galvojate, kad visi labai gudrūs, dabar tuoj nebegalvosite. Manai, tu su savo išmaniuoju telefonu gali permušt mano veržliaraktį? Pažiūrėsim.“
Andrius Užkalnis

Dabar Lietuvoje panaši situacija visos šalies mastu (arba „visos respublikos mastu“, kad geriau mane suprastų tie, kas sugebėjo, net neatsikodavę nuo sovietinių laikų, ateiti į valdžią). Miesto elitas, gyvenantis tai Amerikoje, tai pietryčių Azijoje, savaitgaliaujantis Vakarų Europoje, kalbantis keliomis kalbomis, įtikėjo, kad žaidimo taisyklės jau niekada nepasikeis, ir tamsos laikai niekada nebegrįš. Kai jiems pasakė, kad, prisidengęs Naisių vasara, ateina Melioracijos Ledynmetis, jie mojo rankomis ir neigė – „eikit jau, nieko čia nebus, kam jiems čia viską sumalti ir sugadinti, negi jiems to reikia“. O jiems, tiems maištaujantiems runkeliams, tikrai štai taip nereikia, jiems tiesiog taip norisi.

Jie trokšta viską suvartyti taip, kad būtų atkeršyta visiems tiems moksliukams ir karamelinę latę siurbiantiems gudruoliams. „Jūs visi galvojate, kad visi labai gudrūs, dabar tuoj nebegalvosite. Manai, tu su savo išmaniuoju telefonu gali permušt mano veržliaraktį? Pažiūrėsim.“

Aš paminėjau melioraciją. Daugelis prisimena šį sovietų Lietuvos pasididžiavimą – kuo daugiau visko nusausinkim ir galėsim auginti labai daug runkelių. Melioracija, asbesto šiferis ir kolūkinės gyvenvietės, statytos iš baltų silikatinių plytų, bei miesto centruose dūmijantys fabrikai – štai buvo ta Lietuva, iš kurios ketvirtį amžiaus ropojome į žinių ekonomiką, paslaugų sektorių ir proto išteklių pardavinėjimą vietoj duobių kasimo ir betonavimo. Gana toli ir nuropojome.

Dabar viską betonuosim atgal. Miestų hipsteriai, įsikūrę erdviuose ir stilinguose loftuose dideliais langais buvusiose pramonės įmonėse, tegu ruošiasi atgal į blokinius namus (arba tėvukų alytnamius kaime), kur visi logiškai ir taupiai gyvens, kaip tikri tarybiniai žmonės. Nes juk gyvenom, šokom, dainavom ir mylėjom, argi blogai? Apsieisit be tų savo mandrybių ir užsieninės mados, nereik labai mandravoti, gyvenom paprastai ir viskas gerai buvo; o jūsų loftuose vėl padarysim baldų kombinatus, kurie vėl gamins visokias lietuviškas jotules ir kitokius komplektus jaunuolio kambariui. Visokias ten švediškas parduotuves mes greit sutvarkysim, būkit ramūs. Jie mums čia tų madų nepardavinės.
Melioracija, asbesto šiferis ir kolūkinės gyvenvietės, statytos iš baltų silikatinių plytų, bei miesto centruose dūmijantys fabrikai – štai buvo ta Lietuva, iš kurios ketvirtį amžiaus ropojome į žinių ekonomiką, paslaugų sektorių ir proto išteklių pardavinėjimą vietoj duobių kasimo ir betonavimo. Gana toli ir nuropojome. Dabar viską betonuosim atgal. Miestų hipsteriai, įsikūrę erdviuose ir stilinguose loftuose dideliais langais buvusiose pramonės įmonėse, tegu ruošiasi atgal į blokinius namus (arba tėvukų alytnamius kaime), kur visi logiškai ir taupiai gyvens, kaip tikri tarybiniai žmonės.
Andrius Užkalnis

Jeigu jūs manot, kad aš čia kliedžiu, tai manykit iš naujo: tik ką per žinias naujasis ministras pasakojo, kaip atkurinės kolūkius, nes nieko čia blogo, visiems geriau, o jeigu ūkininkai nesupras, kas jiems geriau, tai truputį kaip ir priversim. Susikooperuos ir pradės patikti. Aš žiūrėjau TV programą (mano namie vis dar yra spalvotas televizorius, greitai šitų nebebus, nes visiems sustatys juodus-baltus taurus ir šilelius, kad labai neišmandrėtų), ir man iš ausų ėjo garas. Panašiai trečiojo pasaulio šalyse aiškinama, kad viduramžiškos, tėvų organizuotos vestuvės, kur jaunuosius parenka vienas kitam, irgi yra neblogai – pabūna kartu ir pripranta.

Popierinis kavos puodelis, nuo kurio mus nori atpratinti, buvo vienas civilizacijos pasiekimų. Kolega Rimvydas Valatka jau parašė, kad kažkada romėnams civilizacijos riba buvo galimybė auginti vynuoges. Kur nėra vyno – nėra civilizacijos. Su vynu jau baigiame susitvarkyti, tačiau mums tai nebus problema, nes Melioracijos Ledynmečiui žymiai labiau pritiks šnapsas, mat vyno krūmuose bet koks snarglius nepagamins, o naminukę galėsim varyti visi. Ypač tada, kai sumažinsime kavos vartojimą. Bus kuo užsiimti.

Kova su popieriniais kavos puodeliais (ministras sako, kad jį ne taip suprato ir jo pasakymą ištraukė iš konteksto – tai yra aiškus ženklas, kad jį suprato tiksliai ir kad tos priemonės galima laukti jau visai netrukus) yra toks pat epochos ženklas, kaip sovietiniais langais karinio rengimo vadovų ir žiežulų-mokytojų kova su berniukų šukuosenomis, kelnių pločiu ir kitokiu išsikalinėjimu.
Šiandien žada apmokestinti jūsų kavą, rytoj, patikėkite, apmokestins jūsų sušius ir gvakamolę (nereikia tų avokadų, kai yra lietuviškos ropės), užmiršit ir tekilą, ir dezodorantus nuo prakaito, smirdėsit, kaip senoliai smirdėjo, viskam padarys tvarką Naujieji Runkeliai. Laida „Duokim garo“ bus kasdien, baigsis visi tie jūsų „X faktoriai“. Vietoje „Moterys meluoja geriau“ bus kiek reformuotas serialas „Bobos žino savo vietą“, su tais pačiais aktoriais.
Andrius Užkalnis

Taip, prasideda naujasis ledynmedis. Šiandien žada apmokestinti jūsų kavą, rytoj, patikėkite, apmokestins jūsų sušius ir gvakamolę (nereikia tų avokadų, kai yra lietuviškos ropės), užmiršit ir tekilą, ir dezodorantus nuo prakaito, smirdėsit, kaip senoliai smirdėjo, viskam padarys tvarką Naujieji Runkeliai. Laida „Duokim garo“ bus kasdien, baigsis visi tie jūsų „X faktoriai“. Vietoje „Moterys meluoja geriau“ bus kiek reformuotas serialas „Bobos žino savo vietą“, su tais pačiais aktoriais.

Kol jūs save žnaibote ir stebitės – negi taip gali būti? – jie tylėdami daro. Ir, patikėkite, jūsų planšetė tikrai neilgai atlaikys prieš jų spragilą.

Mokykite drožti klumpes, pinti vyžas ir siūti nagines. Labai prireiks.