Paradoksas: Josifo Visarionovičiaus, geriausio kolūkiečių draugo, klaidos atnešė pergalę raudoniesiems, Ramūno Česlovičiaus, geriausio valstiečių draugo, klaidos – žaliesiems. Pastarųjų pergalės receptas paprastas – politikos hipodrome didesnius šansus laimėti lenktynes turi populistai. Jų pergalę Seimo rinkimuose lėmė blickrygui prilygstanti politinė kampanija, kuri staigiai sudavė oponentams triuškinančius smūgius pagrindinių pažadų frontuose.

Kadangi be tautai suteiktų geresnio gyvenimo vilčių jokia politinė jėga negali tikėtis sėkmės, tai Fortūna yra labiau linkusi atsisukti veidu į tą partiją, kurios pažadai labiausiai atitinka žmonių lūkesčius. Ypač, jeigu šie pažadai yra trumpi, aiškūs ir užgauna jautriausią rinkėjo sielos stygą. Mat ilgos ir nuobodžios litanijos, įrašytos partijų programose, eilinį pilietį domina ne daugiau kaip hieroglifais išleistos Mao citatos arba Mėnulio kolonizavimo galimybės.

Ar įsipareigojimas padidinti pensijas 40 eurų ir atsižegnojimas nuo naujojo DK, galėjo lemti mandagių žaliųjų žmogeliukų partijos pergalę? Juolab, kad dabar ši partija kalba apie kitus savo veiklos prioritetus – valstybės valdymo ir švietimo reformą. Skambios, bet tuščios frazės neturėtų mūsų klaidinti, todėl peršasi vienprasmiškas atsakymas: taip, būtent toks įsipareigojimas buvo tas paprastas ir genialus ėjimas, kuris lėmė valstiečių ir žaliųjų triumfą.

Išties, jeigu konservatoriai būtų pažadėję didinti pensijas 40 plius 5 eurais ir suspenduoti naująjį DK, tai premjero kėdėje šiandien regėtume ne ekspolicininką, o taurų Narcizo, atsiprašau, Anūko veidą.
Karolis Jovaišas

Išties, jeigu konservatoriai būtų pažadėję didinti pensijas 40 plius 5 eurais ir suspenduoti naująjį DK, tai premjero kėdėje šiandien regėtume ne ekspolicininką, o taurų Narcizo, atsiprašau, Anūko veidą. Tokia prielaida nėra laužta iš piršto. Pamenate, dar neseniai tauta, tarsi užhipnotizuota balsavo už Darbo partiją? To priežastis paprasta – Viktoras Uspaskichas buvo davęs tuo laiku visiškai nerealų, tačiau velniškai patrauklų pažadą – pakelti minimalų atlyginimą iki 1500 litų.

Valdžios vairą paėmusius populistus bene kritiškiausiai vertina kiti, prie sudužusios geldos likę politikai. Jie mėgsta cituoti šį Abrahamo Lincolno posakį: „Vienus žmones galima apgaudinėti visą laiką, kitus tik kai kurį laiką, bet visų žmonių ir visais laikais negalima apgaudinėti“. Tačiau šis posakis neatskleidžia tikrojo masių psichikos apdorojimo mechanizmo. Siekiant valdyti įmonę pakanka įsigyti viso labo 51 proc. akcijų; siekiant laimėti rinkimus nėra jokio reikalo daryti tai, kas neįmanoma – apgaudinėti visų žmonių.

Ramūno Karbauskio išmintingai vadovaujama partija to ir nedarė. Priešingai, apsiginklavę sotesnio gyvenimo pažadais, žalieji pasirinko savo taikiniu tuos, kurie yra labiausiai socialiai pažeidžiami ir todėl aktyviausiai balsuoja už šviesaus rytojaus šauklius. Tokie yra pensininkai. Tiesa, paėmę valdžią į savo rankas, žalieji padarė ganėtinai suktą ėjimą žirgu.

Čigonas atpratino arklį ėsti, būtų atpratinęs ir gerti, jeigu šis nebūtų nugaišęs. Žalieji gali įpratinti žmones pirkti degtinę specializuotose parduotuvėse ir mokėti už jį gerokai brangiau, tačiau tie, kurie neįgalės įpirkti brangesnių svaigalų, neišvengiamai grįš prie pilstuko kaukolinio, naminės, alkoholio surogato ir kitų, specifinį troškulį malšinančių preparatų.
Karolis Jovaišas

Minėto, klaidinančio ėjimo esmė ta, kad partijos programoje pensijų didinimas buvo numatytas kaip įsipareigojimas, o Vyriausybės programoje šio įsipareigojimas virto pažadu. Jis bus ištesėtas tik tuomet, jeigu pensijas padidinti leis: a) šalies finansinės galimybės; b) valstybės finansinio stabilumo garantijos ir c) dėl išmintingų sprendimų susidarę finansavimo šaltiniai.

Neaišku, ar mokesčių administravimas bus toks veiksmingas, kad leis susidaryti minėtiems finansavimo šaltiniams, tačiau aišku, kad aptartos išlygos nėra kvailos. Išties, geriau eilinį kartą apgauti rinkėjus, negu ekonomiką, kurios kerštas būna žiaurus ir neišvengiamas. Taip pat vargu, ar galima smerkti ir Vyriausybės abejones dėl rinkiminės kampanijos metu duoto partinio pažado perkelti Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas į Kauną.

Žinoma, negražu apgauti Kauną, kuris siekdamas bent iš dalies atgauti laikinosios sostinės statusą, balsavo už tokius pažadus žarsčiusią LVŽS ir padėjo jai laimėti rinkimus. Tačiau geriau sustyguoti orkestrą, negu persodinti muzikantus, geriau optimizuoti minėtų ministerijų funkcijas ir mažinti dubliuojančių žinybų skaičių, negu perkelti klerkus. Tai nereiškia, kad valstybės administravimo srityje visi pažadai palaidoti.

Priešingai, šioje srityje žalieji žada iš esmės tą patį, ką ir kiekviena, rinkimus laimėjusi partija – mažinti išpūstą valstybės aparatą ir vykdyti švarių rankų politiką. Nebuvo nė vieno premjero, kuris nebūtų dievagojęsis, kad ministerijos ir žinybos netaps partiečių įdarbinimo kontoromis, nors kaip tik tokiomis jos ir tapdavo. Todėl tik laikas parodys, ar Sauliaus Skvernelio antišvogeriniai pareiškimai nėra parašyti šakėmis ant vandens. Taigi, tauta lauks stebuklo.

Ligoti lauks kito stebuklo – mažesnių vaistų kainų. Jas turėtų užtikrinti Vyriausybės programoje numatytas bendradarbiavimas su kaimyninėmis valstybėmis organizuojant bendruosius viešuosius pirkimus. Kitaip tariant, jeigu bus sukurta, tarkim, bendra Lenkijos ir Lietuvos vaistų rinka. Neaišku, ar toks projektas realus arba vėlgi yra parašytas populiariu valstiečių įrankiu – šakėmis. Kaip savotiška kompensacija už patylomis numarintą pažadą steigti valstybines vaistines.

Žmonių nuotaikas formuoja skleidžiami mitai apie totalinį Lietuvos prasigėrimą ir degradavimą. Tai daroma nesąžiningai manipuliuojant PSO statistiniais duomenimis, kurie yra nurašyti nuo gausiai musių apdergtos Iljičiaus lemputės, kabančios velniai žino kokioje landynėje.
Karolis Jovaišas

Šis, iš anksto pasmerktas, konstitucinį draudimą monopolizuoti gamybą ir rinką pažeidžiantis pažadas užtikrino pensininkų palankumą, todėl rinkimų taktikos prasme pasiteisino. Nepaisant žiaurios oponentų kritikos ir patyčių. Dabar žalieji gali tyčiotis iš savo oponentų, nes savo paskirtį atlikęs pažadas steigti valstybines vaistines yra sudegintas, o jo pelenai išbarstyti Vyriausybės programoje. Joje numatyta steigti tik specializuotas, o prireikus valstybines degtinės parduotuves.

Čigonas atpratino arklį ėsti, būtų atpratinęs ir gerti, jeigu šis nebūtų nugaišęs. Žalieji gali įpratinti žmones pirkti degtinę specializuotose parduotuvėse ir mokėti už jį gerokai brangiau, tačiau tie, kurie neįgalės įpirkti brangesnių svaigalų, neišvengiamai grįš prie pilstuko kaukolinio, naminės, alkoholio surogato ir kitų, specifinį troškulį malšinančių preparatų. Tuomet, sudiev ir biudžeto pinigams, ir žmonių sveikatai.

Še tau, boba, ir devintinės! – kaip mėgo sakyti Žemaitės kūrinių herojai. Bet kodėl naivios, pusiau prievartinės išblaivinimo idėjos užhipnotizavo tautą? Todėl, kad žmonių nuotaikas formuoja skleidžiami mitai apie totalinį Lietuvos prasigėrimą ir degradavimą. Tai daroma nesąžiningai manipuliuojant PSO statistiniais duomenimis, kurie yra nurašyti nuo gausiai musių apdergtos Iljičiaus lemputės, kabančios velniai žino kokioje landynėje.

Kita vertus, patikimi statistiniai duomenys, kuriuos nešališkai interpretuojant, galima nustatyti objektyvią tiesą, yra ignoruojami. Kokie yra tie duomenys ir ką jie reiškia, gali įsitikinti kiekvienas, surinkęs kompiuteryje reikšminius žodžius „Alkoholis Europos Sąjungoje“. Tuomet objektyvus, nešališkas ir pats savaime žmonių kvailinimu nesuinteresuotas internetas pateiks solidų tyrimą, kuris, be visa ko, atspindi ir statistinio lietuvio svaiginimosi mastą Europos kontekste.

Minėto tyrimo duomenys įtikinamai rodo, kad Lietuva yra ne Europos gėrimo čempionė, o viso labo tik vidutiniokė. Pavyzdžiui, statistinis suomis, jeigu įskaitysime ir neregistruotą alkoholį, išgeria netgi daugiau gryno alkoholio negu lietuvis. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu – nepaisant to, žalieji laiko Suomiją sektinu pavyzdžiu „prasigėrusiai“ Lietuvai. Moralas: kai individas jaučia sadomazochistinį potraukį ištepti Lietuvą fekalijomis, padėti tokiam ligoniui vargu ar įmanoma.

Apskritai naujosios Vyriausybės programoje deklaruojami taurūs ir kilnūs, tačiau mažai sąlyčio taškų su realia tikrove turintys tikslai, kurių įgyvendinimo priemonės yra nekonkrečios, prieštaringos ir šalinančios viena kitą. Atsižvelgdama į tai, Aušra Maldeikienė šią programą visiškai pagrįstai pavadino intelektualiniu faršu. Vis dėlto aš linkęs patikslinti A. Maldeikienę, teigdamas, kad šis faršas yra sterilus ir neužteršiantis sielos, galima sakyti, košerinis.

Išties, ar nėra vertas pagarbos žaliųjų siekis leisti įsigyti degtinę tik nuo 20 metų? Mirti už tėvynę šauktiniams galima nuo 19 metų, sukurti šeimą, taigi, turėti vaikų galima nuo dar ankstesnio amžiaus, tačiau išgerti 100 gramų – ne, gink Dieve! Tik per R. Karbauskio lavoną. Regis, žalieji žmogeliukai, norėdami perspjauti Europą, vadovaujasi pavydą Bažnyčios tarnams keliančiu obalsiu: „Blogas tas katalikas, kuris nenori būti šventesnis už Romos popiežių“.