A. Užkalnis: aš emigruoju

Artėja stebuklų metas, kai naktimis kalba gyvuliai, o sužibusi Kalėdų žvaigždė šviečia, kaip mėlynas policijos žiburėlis. Naudodamasis proga, norėjau paklausti, kodėl į oro uostą valdžios atstovus vežioja su mėlynais žiburėliais, priešpriešine eismo juosta, ir rėkdami „vairuotojai mašinytes patraukiam praleidžiam koloną“?

Aš mat gyvenu prie Tauro kalno, ir mano langai išeina į S. Kudirkos gatvę, tai visa valdžia, kai kerta Gedimino prospektą, paskui pravažiuoja pro mano langus, ir aš jiems pamojuoju, išėjęs į balkoną. Todėl jei jums problema yra nevalyti keliai, tai aš neturiu tokios problemos. Nuvalyta, pabarstyta, saugu.

Tai dar kartą, kodėl reikia tų mėlynų žiburėlių į oro uostą? Aš dažnai važinėju ten, ir taksi mane nuveža per septynias minutes. Per kiek nuveža valdžią? Per keturias minutes? Ir jie tada sutaupo tris minutes? Gerai, trys minutės yra ilgas laikas, ypač jei labai prispiria į tualetą, tačiau pažiūrėkime, kaip jie leidžia tas sutaupytas minutes? Jiems tikrai nereikia daugiau laiko.

Jiems tik duok daugiau minučių, tai valdžia sugalvos ką nors uždrausti arba pamokys moteris pastoti. Jau rengiamas įstatymo projektas „Dėl kovos su masturbacija ir žalingais savęs tenkinimo padariniais mūsų respublikoje“, pagal kurį bus steigiami lytinės doros ir darnos komitetai. Kolūkių zootechnikai ir felčerės važinės po mokyklas, kur pasakos jaunuoliams, kaip nuo savęs čiupinėjimo apankama, ir tokiu būdu gyvensime gražiau ir švariau – nejau kas nors gali prieštarauti?

Mes negalime skųstis šia valdžia ne tik todėl, kad mūsų broliai, seserys, dėdės ir dėdienės, marčios, žentai, anūkai ir proanūkiai, o taip pat pusbrolis Ernestas su žmona Eutanazija, auginantys Airijoje sūnelį Čarlzą Deimantą, patys ją išrinko. Ne tik todėl. Negalime skųstis dar ir todėl, kad tos valdžios visiškai nusipelnome.

Kaip mes galime skųstis bloga valdžia, kai jau patys neskiriame, kur gera, o kur bloga, ir kur gyvenimas, o kur pasaka?

Tiems, kurie dar nežino, bus sveika sužinoti, kad savo pigų, bet labai masinį populiarumą didinu internete platindamas geriausius dalykus, kuriuos tik gali rasti mano padėjėjų komanda, naršydama mamyčių ir nėštukių forumus, pažinčių puslapius, emigrantų tinklalapius ir asmeninius pardavimo skelbimus Klaipėdoje (nežinau kodėl, bet Klaipėdoje nurautų mamyčių daugiausia, gal jas perpučia vėjas nuo jūros). Tai pats geriausias turinys, nes man reikia tik atrinkti ir publikuoti, ir populiarumas didėja, publikai smagu, mamytės rašo man pasipiktinimo laiškus – „ištrinkit tuojau pat tą nesąmonę, arba einu į policiją“. Joms primenu, kad, pirmiausia, vargu ar jos suras policiją pačios, nes tik ką klausinėjo internete kitų mamų, ar keliaujant lėktuvu su kūdikiu, vežimėlį galima vežtis su savim, ar reikia jį iš anksto išsiųsti faksu seseriai į Peterborough. Po to atkreipiu jų dėmesį, kad nesąmonė yra jų pačių rašyta. Tada jos susipranta esančios kvailesnės, negu net apie save manė, ir įjungia ašaras ir gėdinimą: „visi skaito, ką apie mane pagalvos“. Nebijok, apie tave galvoja visi tą patį jau seniai, tik visiems akyse raibuliuoja nuo tavo gelinių nagučių ir leopardinių tympų, todėl niekas nieko nebesako.

L. Graužinienė tyliai juokiasi sau, nes jos šposus visi pamiršo: palyginti su ginekologų gvardija, kuri dabar ekranuose, jos tuti-tuti-ta dabar yra kaip pradedančiųjų dainų dainelės konkursas prieš muzikinį visų žvaigždžių šou didžiausiose šalies arenose.

Andrius Užkalnis

Tačiau publika nori dar ir daugiau, ir tada aš pradedu kurti šiuos dalykus pats: neseniai dešimtys tūkstančių jūsų džiaugėsi mano sugalvotu mamytės laišku, kuriame ji klausė, kaip pačiai išoperuoti vaikučiui apendiksą, o kažką daryti reikia, nes vaikas verkia, o jau penktadienį jogos treniruotė ir su kuo tu jį, verkiantį, paliksi. Vyras irgi užsiėmęs, pynimo iš vytelių kursuose. Ten dėl tos siūlomos namudinės operacijos kilo daug klausimų: jei sterilizuojant instrumentus, žūsta gerosios bakterijos, ar ne geriau tiesiog peržengoti skalpelį? Ar galima dilgėlių nuoviru pasiekti bendrąją nejautrą? Jei po apendikso šalinimo susiųsi pilvą vilnoniais siūlais, o vaikutis veganas, ar liks jis veganu po gydymo?
Klausimų gausa yra suprantama. Baisu yra štai kas: iš tų dešimčių tūkstančių, gal pusė visiškai patikėjo, kad laiškas tikras, ir mamytė tikra, ir kad tikrai tokių dalykų būna – ir tas tikėjimas mane nugąsdino.

Matote, mūsų tolerancija idiotizmui pasiekė pavojingas ribas. Kolūkiečiai lygina moterų apvaisinimą su karvių sėklinimu, o žmonės sau pakikena ir tik linksmai gamina apie tai interneto juokelius, nes argi nejuokinga?

Išsitrynė ribos tarp normalaus ir nenoramalaus. Kaskart, kai parodo per TV tą moterį su kažkokiom pareigom, baigusią sveikatos mokslus žmonių (ne karvių) gydymo įstaigoje (man atrodo, tais laikais, kai ji mokėsi, dar vadinosi medicinos institutas, bet negaliu būti tikras, koks buvo oficialus tos įstaigos pavadinimas XIX amžiuje, kuriame ta moteris gyvena ligi šiol), aš turiu gerai pagalvoti, ar čia dar vakaro žinios, ar jau prasidėjo per LNK „Muzikinė kaukė“, nes tik ten būna tokie personžai su perukais ir prilipdytomis nosimis. Ir tai vyksta dabar, šalia mūsų, ir mes manome, kad tai normalu, ir taip ir turi būti.

Todėl paskui negalima skųstis, kai žmonės rimtai žiūri į interneto juokus apie moterų slaptaviečių tepimą medumi, geresniam vaisingumui – mes jau nebeatskiriame, kur pramanas, kur realybė. Loreta Graužinienė tyliai juokiasi sau, nes jos šposus visi pamiršo: palyginti su ginekologų gvardija, kuri dabar ekranuose, jos tuti-tuti-ta dabar yra kaip pradedančiųjų dainų dainelės konkursas prieš muzikinį visų žvaigždžių šou didžiausiose šalies arenose.

Supinti realybę su fantazija yra kūrėjų darbas, ir aš, kaip kūrėjas, jaučiuosi bejėgis, nes megztinį gali megzti iš siūlų, bet kaip čia numegsi, kai jau viskas suraizgyta, ir numegztas net nebe megztinis, o kažkokia penkių metrų aukščio liaudiška kaliausė, kuri matyti net iš kosmoso. Aš nebegaliu prigalvoti durniau ir linksmiau, negu jau yra.

Ir todėl atėjo laikas pabūti ir man toli nuo Tėvynės. Aš emigruoju. Žinau, daugelis jau seniai to laukėte, tai štai jums ir Kalėdų stebuklas.

Žinau, kad geriausios idėjos mane aplanko, kai esu kuo toliau nuo namų, todėl Neringos Venckienės kvietimu naujuosius metus švęsiu Čikagoje, Ilinojaus apskrityje (be kita ko, ten bus Stepono Januškos koncertas, tai negaliu praleisti), o paskui tyliai sau kelias savaites pagyvensiu Kanadoje, miškų ir sniego apsuptyje, kūrybinėje komandiruotėje, kurią išsirašiau pats sau. Jums ir toliau rašysiu, bet jau kitaip, už Kanados dolerius.
Lietuva, už ką mane taip skaudžiai baudi?