Žurnalistams ir viešosios erdvės komentatoriams tokia partija yra tiesiog Dievo dovana. Atsibundu šeštadienį po vidurdienio nuo žvarbių vėlyvo rudens vėjų išvėsusiuose namuose, įsitaisau su kavos puodu rankose fotelyje, mintyse pervertindamas per savaitę sugalvotas temas būsimiems straipsniams, ir še tau šviežias pranešimas, kad G. Landsbergis pasiūlė kuo greičiau sušaukti suvažiavimą ir surengti naujus TS-LKD pirmininko rinkimus nelaukiant gegužės mėnesio, kai baigsis jo kadencija.

Iš pirmo žvilgsnio tai pernelyg panašu į Algirdo Butkevičiaus spontanišką bandymą lapkričio 4-ąją atsistatydinti iš Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pareigų ir netgi iš derybinės grupės su LVŽS. Tada LSDP taryba absoliučia balsų dauguma nepriėmė jo atsistatydinimo. Pirmininkas gavo šiokį tokį laikiną savo lyderystės patvirtinimą, galiosiantį iki kitų metų kovo, kai bus renkamas naujas LSDP vadovas.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, I. Sadauskienės nuotr.
Tiktai A. Butkevičius tuose partijos pirmininko rinkimuose žada nė nedalyvauti, o G. Landsbergis kaip tik sieks būti perrinktas ir, kaip pats sako, gauti „mandatą pokyčiams, suteiktą visos bendruomenės“. Taip ir pasakė – ne vadovavimui, o būtent pokyčiams.
Pokyčiai partijos viduje pastebimi ne tik kaip jaunesni veidai kandidatų į Seimą sąraše ir naujojo Seimo TS-LKD frakcijoje, bet pirmiausia kaip jaunajai liberalesnei konservatorių kartai priimtinų vertybių viešas deklaravimas, sukūrė įtampą, atsiradusią tikrai ne po pralaimėto antrojo rinkimų turo. Dar vasarą, TS-LKD kandidatams keliaujant po Lietuvą ir susitikinėjant su rinkėjais, susidarydavo įspūdis, tarsi jie yra dviejų skirtingų partijų atstovai. G. Landsbergis su savo artimiausių sąjungininkų komanda pristatinėjo rinkėjams savo beveik liberalų Lietuvos modernizavimo planą, o tuo pat metu už kelių dešimčių kilometrų jo partiečiai Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas ir Žygimantas Pavilionis kalbėjo tarsi JAV respublikonai arba Lenkijos „Įstatymas ir teisingumas“.
Dar vasarą, TS-LKD kandidatams keliaujant po Lietuvą ir susitikinėjant su rinkėjais, susidarydavo įspūdis, tarsi jie yra dviejų skirtingų partijų atstovai. G. Landsbergis su savo artimiausių sąjungininkų komanda pristatinėjo rinkėjams savo beveik liberalų Lietuvos modernizavimo planą, o tuo pat metu už kelių dešimčių kilometrų jo partiečiai Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas ir Žygimantas Pavilionis kalbėjo tarsi JAV respublikonai arba Lenkijos „Įstatymas ir teisingumas“.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Dvi partijos vienoje, nors ir atskirtos brūkšnio jos pavadinime, galėjo kurį laiką išsitekti, bet abi pusės suvokė tokio kompromiso laikinumą. Ir ypatingai aiškiai suprato, kad atsiskyrimas nuo TS-LKD reikštų atsiskyrusios dalies savižudybę. Pernelyg akivaizdus buvo tautininkų, vienintelį kartą patekusių į Seimą 2008 – 2012 m. kadencijoje, kai buvo susijungę su TS-LKD, pavyzdys. Atsiskyrimas jiems tapo politinės mirties nuosprendžiu, nors patys atskalūnai tai supratro tik po kelių nesėkmingų rinkimų.

Daugmaž tas pats neabejotinai ištiktų ir TS-LKD viduje veikiančius krikščionis demokratus, jeigu jie susigundytų galimybe kurti atskirą partiją. Ypatingai daug tokių raginimų atsiskirti pasigirdo pačioje rinkimų kampanijos pabaigoje, kai Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas apkaltino TS-LKD partijos lyderį G. Landsbergį krikščioniškos moralės principų atsisakymu.

Todėl krikdemai siekia ne atsiskirti, bet perimti visą partiją, pasinaudodami dalies TS-LKD rinkėjų nusivylimu, kad antrajame rinkimų ture išslydo jau beveik ranka pasiekiama pergalė, o galiausiai teko likti opozicijoje. Ir iš ten stebėti, kaip Ramūno Karbauskio vadovaujama LVŽS žada rinkėjams krikdemišką šeimos ir alkoholio kontrolės politiką.

Viešos partijos vidaus kovos ir kompromisų paieškos, žinoma, liudija jos demokratiškumą. Tačiau tai supranta tik nedidelė jauniausia jos elektorato dalis, spėjusi gimnazijoje arba universitete sužinoti, kaip veikia liberalioji demokratija. Visiems kitiems, augusiems vienintelės ir nelystančios TSKP laikais, kai naują partijos lyderį reikėdavo skirti tik palaidojus Kremliaus sienoje jo pirmtaką, politikai to demokratijos pradžiamokslio jau niekada neįkals į galvas. Todėl vidinės partijų diskusijos apie vertybes ir konkurencija dėl lyderystės jiems visada buvo ir liks tik partijos silpnumo požymis. O kelios nuomonės – susiskaldymas, bet ne pliuralizmas.

Kuo greičiau TS-LKD surengs pirmininko rinkimus, tuo mažiau G. Landsbergio varžovams liks laiko važinėti po skyrius ir skleisti dar neseniai tik oponentų iš konkuruojančių politinių jėgų naudotą legendą apie partijos postą paveldėjusį arogantišką Anūką, kuris dabar dar ir kaltas dėl visų nesėkmių. O paankstinta pergalė pirmininko rinkimuose G. Landsbergiui užtikrintų saugų nuo brutiškų dūrių į nugarą laikotarpį, būtiną sėkmingam darbui Seime.