Lietuva, būdama viena iš kaimyninių Rusijos valstybių yra vienaip ar kitaip susijusi su jos geopolitiniais interesais, todėl ir propaganda, kaip informacinis ginklas, čia turi didelę reikšmę. Norint atpažinti Rusijos propagandos veikimą Lietuvoje reikia suprasti, koks yra kontekstas, kuriame ji gali veikti. Galima išskirti keturis teminius laukus, kuriuose rusiška propaganda prieš Lietuvą yra daugiausiai plėtojama.
Lietuva kaip „nepavykusi“ valstybė
Pirmoji ir viena skaudžiausių Lietuvai yra socialinės gerovės tema. Rusijos propagandiniame diskurse, akcentuojant ir hiperbolizuojant socialinės atskirties ir emigracijos problemas, formuojamas Lietuvos, kaip „žlungančios valstybės“, vaizdinys.
2015 m. rugsėjį interviu JAV televizijai CBS Rusijos Prezidentas V. Putinas pareiškė, kad Lietuvoje gyvena „vos 1,5 mln. gyventojų“. Taip Rusijos lyderis siekė įspūdžio, kad Lietuva yra nevykusi valstybė, kuri per kiek daugiau nei du nepriklausomybės dešimtmečius neteko daugiau nei pusės gyventojų. Šį „vos 1,5 mln. gyventojų“ naratyvą V. Putinas savo pasisakymuose įvairioms žiniasklaidos priemonėms yra naudojęs ne vieną kartą, t. y. šis propagandinis pranešimas komunikacine prasme yra nuolatinis.
Posovietinių valstybių pažeidžiamumą socialines problemas akcentuojančiai propagandai dar labiau didina tarp dalies gyventojų paplitęs sovietinės nostalgijos reiškinys, kurį Rusijos propagandistai ypač sėkmingai išnaudoja suvokdami, jog gyvenimas Sovietų Sąjungoje dėl kalbinių ir kultūrinių panašumų žmonėms gali asocijuotis su gyvenimu Rusijoje. Tokio propagandos veikimo pavyzdžiu gali būti prieš 2 metus „Youtube“ erdvėje pasirodęs ir didelio dėmesio susilaukęs filmukas „Aš – rusų okupantas“ (Я русский оккупант), kuriame sarkastiškai šaipomasi iš posovietinių nacionalinių respublikų ir jų istorinių naratyvų, neva vaizduojančių rusų tautą kaip okupantų valstybės visuomenę.
Vaizdo įraše teigiama, jog SSRS, okupavusi Baltijos šalis („Pabaltįjį“), pastatė fabrikus, elektrines ir gamyklas, kuriose buvo gaminami automobiliai, radijo stotelės ir kitos vertingos prekės. Palyginimui su sovietine praeitimi pateikiama iškraipyta dabartinių Baltijos šalių realybė: dalis žmonių užsiima šprotų žvejyba, kiti emigravo į Europą „valyti unitazų“.
Lietuva kaip „neofašistinė“ valstybė
Oficialiai sovietų vaidmuo Lietuvos II pasaulinio karo istorijoje prilygintas nacių vaidmeniui: SSRS tapo suvokiama kaip agresorė, neteisėtai okupavusi Lietuvą. Herojų vietą užėmė lietuviai, kurie priešinosi sovietinei okupacijai: antisovietinės rezistencijos, pogrindinio nesmurtinio pasipriešinimo (disidentinio judėjimo) dalyviai. Šis Lietuvos istorijos pasakojimas susikirto su Rusijoje išlikusiu ir toliau puoselėjamu II pasaulinio karo pergalės kultu.
Būtent todėl Kremliaus vykdomos istorijos politikos Lietuvos atžvilgiu pagrindinėmis temomis tapo sovietinė okupacijos vertinimo reabilitacija (neva tai buvo savanoriškas Lietuvos žingsnis, už kurį sovietai Lietuvai atsilygino Vilniaus kraštu) ir įvairiais būdais žeminamas Nepriklausomybės atkūrimo ar kitų valstybei svarbių datų atminimas. Įvairiuose žiniasklaidos šaltiniuose pasikartoja bandymai menkinti Lietuvos partizanų veiklą, skatinti nostalgiją sovietiniam režimui, kritikuoti siekius nagrinėti sovietų nusikaltimus bei gerinti sovietų struktūrose dirbusių asmenų įvaizdį.
Lietuva kaip „nesavarankiška“ ir „įtampą kurstanti“ valstybė
Trečias Rusijos propagandos veikimo laukas yra pro-vakarietiškos Lietuvos užsienio politikos krypties kritika. Kuriamas įvaizdis, kad Lietuva po įstojimo į ES ir NATO nebėra savarankiška valstybė ir nebevykdo suverenios politikos. Anot propagandininkų, nuo pat įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO bei anksčiau buvo einama Briuselio ir Vašingtono formuojamu politikos kursu. Šį naratyvą papildo Lietuvos, kaip nevisavertės ES ir NATO narės pozicionavimas, siekiant įspūdžio, kad, esant kritinei situacijai, kitos šių organizacijų narės nusisuktų nuo Baltijos šalis ištikusių problemų.
Rusijos žinutė yra labai aiški – NATO įgyvendinamos atgrasymo politikos priemonės kelia įtampą regione, yra provokuojančio pobūdžio ir skatina „ginklavimosi varžybas“ ir taip mažina Lietuvos ir kitų Baltijos šalių saugumą. Tačiau šiame kontekste nutylima, jog ginklavimosi varžybos regione jau prasidėjo, kada Rusija per kelis metus pavertė Kaliningrado sritį savo kariniu forpostu, galinčiu atkirsti Baltijos šalis nuo Aljanso gynybos sistemos. Kitaip tariant, jas jau senokai pradėjo ne NATO, o pati Rusija.
Propagandistai, klaidindami Lietuvos gyventojus, visų pirma vaizduoja JAV, kaip valstybę, suinteresuotą išlaikyti pasaulinę hegemoniją ir tam tikslui pasitelkiančią NATO, kurios narės yra visiškai priklausomos nuo JAV ir dėl to yra priverstos kariauti ne savo karą. Dėl tokios retorikos kai kurie politiniai judėjimai ima kalbėti apie tai, jog Lietuva vėl yra „okupuota“ svetimos karinės jėgos.
Lietuva kaip „diskriminuojanti“ valstybė
Ketvirtas teminis laukas, kuriame veikia Rusijos propaganda, yra Lietuvos tautinių bendrijų santykiai. Kremliaus tikslas – politiškai ir kultūriškai vienyti Lietuvos rusų ir lenkų bendruomenes „Rusų pasaulio“ pasaulėžiūros pagrindu, t. y. siekiant, kad Lietuvos lenkų bendruomenė perimtų Rusijai artimą pasaulėžiūrą ir Kremliui palankias istorinių ir einamųjų tarptautinių įvykių interpretacijas.
2014 m. atliktos sociologinės apklausos „Kas kaltas dėl konflikto Ukrainoje?“ rezultatai liudija, kad Rusijos skleidžiama propaganda apie įvykius Ukrainoje jau rezonuoja tarp Lietuvos tautinių bendrijų: manančių, kad dėl konflikto Ukrainoje kalta pati Ukraina ar Vakarai, buvo žymiai daugiau nei tarp lietuvių.
Rusijos masinės informacijos šaltiniuose teigiama, jog šias dvi Lietuvos tautines bendrijas metų metus vienija tai, jog sovietiniais laikais ne tik rusai, bet ir didžioji dalis lenkų įgydavo išsilavinimą rusų kalba. Šiandien rusų ir lenkų vieningumas pasireiškia tuo, jog jų interesams Lietuvoje atstovauja bendra partija, ypatingai eskaluojanti tautinių mažumų švietimo problemas. Suplakant lenkų ir rusų bendrijas į vieną istoriniu ir politiniu bendrumu pasižyminčią, neva nuo nacionalinės valdžios kenčiančią, tautinę grupę, Lietuvos lenkų problema gali tapti ne tik Lietuvos ir Lenkijos, bet ir Rusijos reikalu.
Rusiškai kalbantiesiems Lietuvos lenkams, juntantiems nostalgiją sovietinei praeičiai, bet paviršutiniškai pažįstantiems dabartinę Lenkiją, jų užuovėja užsienyje pretenduoja tapti Rusija ir jos įgyvendinama „Rusų pasaulio“ koncepcija.
Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015).