Nelabai norėdami klausytis tarškančio praimo (pastebėsiu, kad kasdien vis daugėja socialdemokratų, kurie irgi nebenori girdėti to tarškėjimo) balsavome už permainas.

Net ir tie, kurie biuleteniuose žymėjo ne žaliąją bangą, tikėjosi, kad jos bus pozityvios. Kad naujoji valdžia bent jau kalbės šiek tiek atsakingiau ir empatiškiau tautos, kuri ją išrinko, atžvilgiu.

Nebesisvaidys paniekinamais epitetais, kaip tai darė socdemų grietinėlė, ir neskaldys Lietuvos visuomenės į dvi dalis, kaip tai nuo Nepriklausomybės pradžios super sėkmingai sekėsi daryti konservatoriams.

Viešpatie, saugok, panašu, kad būsime klydę.

Duodamas interviu „Vakarinei Palangai“, kurį persispausdino DELFI, faktinis premjeras-elektas (taip, aš žinau, kad tokio termino nėra, bet Sauliaus Skvernelio maivymasis „baikit, gal dar čia manęs niekas neskirs“, primena devintos klasės dramos būrelio spektaklio aktorystę, kai pagrindiniai personažai susirgo ir juos pavaduoja surinkti iš pašalių) skelia iš peties.

„Aš net neabejoju, kad tie, kurie feisbuke labai rūpinasi mūsų valstybės gynybiniais pajėgumais, daug reiškiasi kalbėdami, kaip reikia stiprinti, ginti Tėvynę, jeigu išauštų ta „x“ diena, net neabejoju, jog jie atsidurtų kažkur Vakaruose ir iš ten Tėvynę mylėtų arba labai smagiai prisiektų naujai okupacinei valdžiai.

Stipru, tikrai stipru apie šalies gynybą ir saugumą internete diskutuojančius žmones prilyginti kone šalies išdavikams. Ir būsimasis premjeras net du kartus pabrėžia, kad tuo neabejoja, esą tie žmonės „smagiai prisiektų naujajai okupacinei kariuomenei“.

Internete aktyviai diskutuojantys šauliai, savanoriai, atsargos karininkai ir kiti pilietiški žmonės taip ir apšalo, sužinoję apie save tai, ko iki šiol nežinojo. Žinoma, atsirado ir Skvernelio gynėjų, kurie tvirtino, kad greičiausiai taip ir būtų, jeigu kas nutiktų, tikrai daug žmonių bėgtų į Vakarus, nes jau matėme, kaip taip buvo 1939-aisiais.
Stipru, tikrai stipru apie šalies gynybą ir saugumą internete diskutuojančius žmones prilyginti kone šalies išdavikams. Ir būsimasis premjeras net du kartus pabrėžia, kad tuo neabejoja, esą tie žmonės „smagiai prisiektų naujajai okupacinei kariuomenei“.
A. Tapinas

Pats Saulius Skvernelis neužtruko atsakyti pabrėždamas, kaip smarkiai vertina šaulių ir savanorių indėlį, bet neatsisakydamas savo žodžių, nes esą tai yra nemaloni tiesa. Tik milijonas feisbuko vartotojų staiga virto „maža dalimi aktyvistų“, kurie tik sėdi šiltai ant sofos su planšetėmis, o prireikus ginti tėvynę spruktų pabrukę uodegas arba uoliai vykdytų okupantų valią. Bet nei įrodymų, nei apklausų skaičių, nei apskritai jokių skaičių, galinčių pagrįsti lietuvių norą uoliai tarnauti okupantui būsimasis premjeras nepateikia. Išskyrus vienintelį – tai jau buvo.

Ir kokiais kriterijais remiantis galima nuspėti, kad tie, kurie daug šneka, nieko nedarytų, o tie, kurie mažai šneka, darytų daug, arba atvirkščiai?

Taip, mieli skaitytojai, naujoji valdžia vėl žengia seniai pramintu keliu – mūsų nesuprato, mus ne taip interpretavo, priešas už vartų.

Nerimą kelia ir kitas dalykas – Saulius Skvernelis sušvelnino toną, bet šita retorika – „Lietuvos niekas negins, nesvaikit, pažiūrėkit, Smetona pabėgo per upelį, tai ir jūs visi išbėgiosit“ arba „koks paprastam žmogui skirtumas, kieno valdžia, svarbu duonos ir sviesto ant stalo būtų“ – jau labai dažnai girdėta ir pamėgta Kremliaus plunksnos ekvilibristų. Tokią abejones ir nepasitikėjimą sėjančią porciją gauname kiekvieną dieną. Kad ir šiandien vienas iš Kremliaus portalų rašo „kaip denyje pradės bėgioti laisvieji žmonės, kai jų laivas ims skęsti, ir bus beprasmiška kalbėti apie savo „nepriklausomybę“ ir „demokratiją“.

Labai nesinorėtų, kad dėl nepatyrimo ar komunikacijos įgūdžių stokos šiame chore skambiausiąja styga skambėtų ir naujojo Lietuvos premjero balsas.

Gerą skalpelį Saulius Skvernelis pasiėmė ir kalbėdamas apie Lietuvos visuomenę. Kaip patyręs chirurgas jis perrėžė ją, padalindamas į „vadinamąjį elitą“ bei „paprastus žmones“ ir kaip Motina Tėvynė stodamas į pastarųjų pusę.

„Mes atstovausime paprastąją Lietuvą, būtent šią didžiąją Lietuvos dalį, o ne tą vadinamąjį elitą“ – duoda suprasti Saulius Skvernelis.

Hmm, aš iki šiol maniau, kad demokratiškai išrinktos valdžios pareiga yra atstovauti visiems valstybės piliečiams, o ne tik didžiajai daliai, kuri už juos balsavo. Panašu, kad klydau ir „vadinamajam elitui“ dabar ateis juodos dienos.

Panašu, kad klydo ir vienas buvęs vidaus reikalų ministras vardu Saulius, kuris kovo mėnesį klausė – „nejaugi negalime mes, jau nebeturinti net 3 milijonų narių bendruomenė, susitelkti į Lietuvai svarbias idėjas ir darbus, juos padaryti vardan visų mūsų ateities, o ne dirbti dėl partinės sėkmės, suinteresuotos grupės ar asmeninės naudos? Negi politikai negali vienyti visuomenės, negi negali visos trys Konstitucinės valdžios šakos darniai dirbti?”.
Iki šiol maniau, kad demokratiškai išrinktos valdžios pareiga yra atstovauti visiems valstybės piliečiams, o ne tik didžiajai daliai, kuri už juos balsavo. Panašu, kad klydau ir „vadinamajam elitui“ dabar ateis juodos dienos.
A. Tapinas

Pats klausė, dabar pats atsako.

Jeigu kalbėsime apie elitą plačiąja prasme, tai premjeras neatstovaus nei verslininkams, nei užsienio investuotojams, nei mokslo darbuotojams, nei kultūros ir meno žmonėms, nes jie nėra paprastoji Lietuva, kurią taip paprastai į dvi dalis mintyse suskirstė premjeras-elektas. Jeigu apie vadinamąjį elitą, tuos keliasdešimt savo hermetiniame pasaulyje gyvenančių „įžymybių“, tai ką jie apskritai turi bendro su rinkimais.

Ir jeigu jau naujasis premjeras ruošiasi atstovauti tik tai didžiajai daliai kaimo ( „Nes mes visi iš kaimo,“ – dar viena jo citata) Lietuvos, tai kaip bus su puse Lietuvos, kuri apskritai neatėjo balsuoti, kas jai atstovaus?

Jam nereikės ekspertų ir savo srities specialistų nuomonių, kartu su Ramūnu Karbauskiu jie jau pradėjo įrodinėti, kad yra visų sferų – nuo mokesčių iki kultūros – specialistai ir niekuo neabejoja.

Kolega Rimvydas Valatka labai skeptiškai nusiteikęs naujosios ir niekam nežinomos valdžios atžvilgiu. O aš labai norėčiau, kad naujiesiems pasisektų. Kad jie sugebėtų strategiškai pažvelgti į alkoholio problemą, kad įsisąmonintų, jog švietimas Lietuvos ateičiai yra svarbiau visko, kad pradėtų intensyviai galvoti, ką darysime, kai pasibaigs ES paramą, kad protingai investuotų dar ketverius metus gausiamus europinius pinigus ir neleistų socdemų ūsuotiesiems jų „įsisavinti“. Kad naujieji antrasis ir trečiasis valstybės asmenys būtų kur kas geresni už buvusius (nors už madam Graužinienę blogiau turbūt būtų tik madam Gricacujeva)
Bet kol kas bent jau komunikacijos srityje jiems sekasi sunkiai. Nuo reikalavimų nekritikuoti iki Seime klaidžiojančios naujojo pirmininko, kurio pagrindinę geriausia savybę patys bendražygiai vadina kuklumą, ir tarpusavio nesutarimų, kai Algirdas Butkevičius gauna ne postą, o antausį.

Ir čia noriu priminti Sauliui Skverneliui vieną jo sakinį, pasakytą šiuo metų balandį – „tikiu, kad kitos Vyriausybės kabineto narių amžiaus vidurkis gali būti 35 metai“. Pagyvensim, pamatysim.
Ir svarbiausia, kad būtų tikros valstybės galvos, kurių tikslas būtų vienyti, o ne skaldyti. Ir kad kartais jie gal ir suabejotų ar bent pamėgintų pasiremti skaičiais, o ne būtų absoliučiai įsitikinę savo teisumu. Tokių „absoliutų“ mes jau matėme ir nieko gero iš to nebuvo.

Bet kol kas bent jau komunikacijos srityje jiems sekasi sunkiai. Nuo reikalavimų nekritikuoti iki Seime klaidžiojančios naujojo pirmininko, kurio pagrindinę geriausia savybę patys bendražygiai vadina kuklumą, ir tarpusavio nesutarimų, kai Algirdas Butkevičius gauna ne postą, o antausį.
„Tai kažkoks nesusipratimas“ – sako Ramūnas Karbauskis. „Priimkime už pamoką“ – antrina Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Panašu, kad ne išbandymas valdžia, o išbandymas viešumu bus didžioji naujosios koalicijos pamoka. Iš tikrųjų, iš tikrųjų, iš tikrųjų, iš tikrųjų.

Haiku

Muša raudonis
Kuklusis pirmininkas
Salės neranda