Tame tikrai yra racijos, tačiau kalbėti reiktų labai atsargiai ir pamatuotai – pirma, akivaizdu, kad atvejai smarkiai skiriasi, ypač kalbant apie Lietuvą. Kas būdinga rinkėjams anglosaksiškose šalyse, bus svetima lietuvio politiniam portretui.
Tai nereiškia, kad tam tikrų įžvalgų, ypač lyginant „Brexit“ ir Trumpo pergalę, negalima daryti. Populistų, radikalios dešinės populiarumo augimas Vakaruose neįvyko vakar. Atvirkščiai, besidomintiems rinkimais kiek giliau negu antraščių paskaitymas, tai nėra naujiena: įveskite į „Google scholar“ „radical right“ ir išvysite daugybę tyrimų.
Kai kurios radikaliai dešinei, populizmo augimui skirtos teorijos jau apima Trumpo fenomeną ir „Brexit“. Tačiau apie tai kitą kartą – dabar pakalbėkime apie tai, kas bendra tarp antraštėje minimų atvejų, jeigu norime prie lyginimų prijungti ir mūsiškes aktualijas.
Pabandykime plačiau panagrinėti, pasitelkdami ir politikos mokslo literatūrą, kodėl rinkimų forma, institucinės taisyklės šiuose trijuose atvejuose buvo tokios svarbios. Ir ką tai reiškia šiandieninei mūsų politikai.
Pradėkime nuo Trumpo pergalės ir kiek tai buvo netikėta, žiūrint būtent iš JAV institucijų sistemos ir rinkimų taisyklių pusės. Vienas dalykas akivaizdus: amerikiečių polinkis į mažoritarizmą, kai laimėtojas pasiima viską (laimėjai valstijoje nors ir menkute persvara – gauni visus rinkikų balsus) šiuo atveju buvo viena esminių Trumpo pergalės sąlygų. Mačiau gerą pastebėjimą feisbuke: bet kurioje Europos šalyje Clinton būtų išrinkta valstybės vadove. Tačiau ne vien tik tai svarbu.
Beje, pagal tuometines porinkimines apklausas, jo rinkėjai buvo tokie: dažniau vyrai, beveik visi baltieji, du trečdaliai be koledžo diplomo. Ar nieko neprimena?
Beje, kituose rinkimuose, kai LVŽS jau dalyvaus iš valdžios pozicijos, ta pati rinkimų sistema gali atsisukti prieš juos pačius. Noras ją keisti jau girdimas ir suprantamas.
Tada prezidentas autsaideris pralaimėjo, tačiau politinio isteblišmento sėkmė, turint tokią rizikingą institucinę ir rinkimų sistemą, negali būti begalinė. Antrą kartą Clintonų politinės dinastijos atstovas, videopolitiką papildžius (pakeitus?) socialiniais tinklais, prieš politinį autsaiderį nelaimėjo. Nota bene: čia neteigiama, kad rinkimų sistema lėmė Trumpo pergalę ar kad nebuvo kitų veiksnių, pavyzdžiui, sociologinės paklausos tokiam politikui; apie tai – kituose tekstuose.
Persikelkime į Didžiąją Britaniją. Kaip ir amerikiečiai, britai turi paprastos daugumos, vienmandačių apygardų parlamento rinkimų sistemą. Ji iškreipia rezultatus, tačiau turi ir tam tikrų pozityvių (pripažįstu, čia priklauso ir nuo vertinančiojo pozicijos) pasekmių. Politologė Pippa Norris (Radical Right Voters and Parties in the Electoral Market, 2005) viena pirmesnių pastebėjo, kad mažoritarinės sistemos efektyviau apriboja radikalios dešinės sėkmę, nei proporcinės.
Gal dėl to (ne vien dėl to, bet ir dėl to), kad britai (ypač balsuojantys ne už konservatorius ar leiboristus) nėra patenkinti tokia rinkimų sistema, jų politikai kartais metasi į (vizualiai) kitą kraštutinumą ir pasiūlo tam tikras „kompensacines politines akcijas“, pavyzdžiui referendumą dėl ES. Gal tikėdami, kad vis dėlto sveikas protas daugelyje rinkėjų suveiks.
Dar daugiau – referendumai pasižymi didele viešosios nuomonės kaita ir dažniausiai ne į tą pusę, kurią daugiau palaikytų tradicinis politinis elitas. Referendumų kampanijas Vakarų valstybėse tyręs Kanados politologas Lawrence‘as Le Ducas (kolektyvinė monografija Referendums and Representative Democracy, 2009) pateikia stulbinamą statistiką: 14 iš 20 jo tirtų referendumų visuomenėje pirmaujanti pozicija pasikeitė iš startinės „taip“ į galutinę „ne“.
Viešosios nuomonės kaita gali būti itin įspūdinga, ypač jei klausimas nėra plačiai išdiskutuotas, nepapildomas tvirtesnėmis ideologinėmis pozicijomis. 1992 m. Kanados referendume iš pradžių beveik 70 procentų žmonių rėmė naują Konstituciją. Galų gale referendume buvo nubalsuota „prieš“. Panaši dinamika buvo ir 2005 m., kai prancūzai balsavo dėl ES Konstitucijos.
Dėl „Brexit“ – visiškai ne. Referendumas atitiko aptartą standartinę dinamiką, kurią apklausos ir rodė: pradedama nuo gana aiškios persvaros atitinkamoje pozicijoje (pasilikti), ją palaiko didelė dalis politinio elito, baigiama statistinės paklaidos ribose. Referendumai, ypač susiję su ES reikalais, yra labai neprognozuojamas dalykas (apklausos nekaltos, jei viešoji nuomonė keičiasi). Britai metė monetą: būtent tokia forma jie pasirinko spręsti savo šalies likimą.
O kaip dėl valstiečių pergalės? Visuomenės paramos požiūriu, ji pernelyg sureikšminta. Čia savo komentare taikliai akcentuoja Kęstutis Girnius: juk LVŽS, balsuojant už juos kaip partiją, gavo tik kiek daugiau nei penktadalį balsų. Pridėčiau įspūdingą disproporciją tarp paramos ir gautų vietų: 22 procentai balsų daugiamandatėje prieš 39 procentus Seimo mandatų.
LVŽS didžioji persvara ateina iš antrojo turo, kur gana patogi, centristinė pozicija ir neutralus įvaizdis jiems padėjo laimėti daugybę dvikovų pagal strateginio balsavimo, kai renkamasi „mažesnė blogybė“ (kaip ją įsivaizduoja rinkėjai), logiką.
Socialdemokratas prieš valstietį? Konservatoriams mažesnė blogybė valstietis. Konservatorius prieš valstietį? Socialdemokratai balsuoja už valstietį. Ir taip toliau.
Pabandžiau padaryti pora perskaičiavimų, kaip atrodytų Seimas, jeigu rinktume jį kitaip. Tiek visiškai proporcinės, tiek mišrios rinkimų sistemos be antrojo turo kontrafaktinė situacija yra tokia: konservatorių ir valstiečių frakcijos būtų vienodos. Tai, kodėl laimėjo LVŽS, lėmė daug atsitiktinių veiksnių ir aplinkybių. Tačiau rinkimų sistema buvo viena esminių sąlygų, įgalinusių pergalės mastą.
Beje, kituose rinkimuose, kai LVŽS jau dalyvaus iš valdžios pozicijos, ta pati rinkimų sistema gali atsisukti prieš juos pačius. Noras ją keisti jau girdimas ir suprantamas. Juk dažniausiai rinkimų sistemą keičia turintysis galią, kad galėtų ją išlaikyti. Tai paremta ne tik hipotetine prielaida, bet ir Lotynų Amerikos, kur taisyklės keičiamos itin dažnai, patirtimi (Karen L. Remmer straipsnis žurnale Party Politics, 2008).
Visgi žiūrint normatyviškai, taip neturėtų būti. Politikai kartais galėtų pagalvoti ir apie ilgalaikius valstybės interesus, ne tik kaip išlaikyti valdžią.
Aptartų trijų pavyzdžių politinis turinys skiriasi, dideliu laipsniu apie jį dar kalbėti labai anksti. Niekas nežino, kaip valdys valstiečiai ar Trumpas – priešrinkiminė retorika dažnai itin skiriasi nuo porinkiminių darbų. Tačiau jeigu kažką iš „Brexit“ ir Trumpo pergalės galime prisitaikyti šiai dienai, tai tokia žinutė: rinkimų forma gali labai stipriai koreguoti rinkimų rezultatą.
Jeigu norime, kad viešoji nuomonė kaitaliotųsi ir galutinis rezultatas būtų visiškai neprognozuojamas – darykime referendumus. Jeigu norime visiškai nesuprasti, kodėl valdžia yra tokia, o ne kitokia – įsiveskime vienmandates rinkimų apygardas. Arba tiesioginius premjero rinkimus.
O geriau būtų, kad nerizikuotume be reikalo ir nepasiduotume į gana keistas, nepagrįstas iniciatyvas: pavyzdžiui, mažinti Seimo narių skaičių. Jeigu ir bus rinkimų sistemos keitimas, jis turi būti labai apgalvotas ir mažinantis įvairias politines rizikas. Kitaip kitą kartą atsibusime ne su valstiečiais, o su „Lietexitu“.