K. Girnius. Kas jūs, pone Karbauski?

Saulė šviečia Ramūnui Karbauskiui. Jo vadovaujama partija Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) lengvai laimėjo rinkimus. Nepraėjus nei dešimčiai dienų po rinkimų, su socdemais sudaryta valdančioji koalicija, net susitarta dėl postų.

Derybos sėkmingos ir kita prasme. Jei portfeliai būtų buvę dalijami pagal mandatų skaičius, socdemai būtų turėję gauti bent keturias ministerijas. Be to, mažesnioji partija paprastai geba išsiderėti proporcingai daug ministerijų, nes be jos negalima sudaryti koalicijos. Akivaizdu, jog socdemai nusileido, nes jiems labai rūpėjo pasilikti valdžioje.

Neužmiršta ir prezidentė, jai bus leista savo nuožiūra parinkti Krašto apsaugos ministrą. Senasis ir būsimasis Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius yra didelis jos favoritas. Taigi, galima sakyti, kad prezidentė skirs du ministrus, socdemai tiek pat. Šiais paskyrimais iš dalies amortizuojamas prezidentės nepasitenkinimas, jog socdemai grįžta į valdžią. Bet Karbauskis klysta, jei jis mano, jog taip lengvai laimima prezidentės malonė. Pastangos turi būti nuoseklios ir nuolatinės. Prisiminti ir rinkėjai. Nutarimas mažinti Seimo pirmininko pavaduotojų skaičių, iš visų jų atimti automobilius bei vairuotojus sulauks beveik visuotinio pritarimo. Ir ne be pagrindo. Nukentės tik radijo ir televizijos diskusijų laidos, kurioms bus sunkiau pasikviesti šoferio apleistus pavaduotojus.

Karbauskio nutarimas tapti LVŽS seniūnu, likti šalia valdančiųjų struktūrų yra intriguojantis. Jis nebus Vyriausybės narys, nedalyvaus jos posėdžiuose, neturės tiesioginio žodžio jos nutarimuose. Jis nepriklausys nei Seimo vadovybei, nei Valstybės Gynimo tarybai, neatstovaus Lietuvai tarptautinėse derybose ir renginiuose. Pagal pareigybę jis niekuo nesiskris nuo LLRA ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnų. Vis dėlto Karbauskis bus ne eilinis narys, bet savotiškas „pilkasis kardinolas“, kuris diriguos įvykiams iš toli. Pilkųjų kardinolų būta praeityje, jų turime šiandien. Geriausias pavyzdys – tai Jaroslavas Kačinskis, kuris, o ne premjerė Beata Szydlo, lemia svarbiausius Lenkijos sprendimus.

Nežinau, ar panašaus vaidmens tikisi Karbauskis, bet jo padėtis gerokai skiriasi. Kačinskio vadovaujama partija „Teisė ir teisingumas“ turi nusistovėjusią struktūrą, valdymo patirtį, pats Kačinskis, kartu su a. a. broliu Lechu, seniai jai vadovauja. Kačinskio autoritetas nekvestionuojamas, jo nurodymai vykdomi. LŽVS yra partija naujagimė, sutelkusi mišrų didesnės politinė patirties neturinčių žmonių būrį, kurie patys nežino, kiek dera jų pagrindinės nuostatos (tai išryškės, kai bus rengimai konkretūs įstatymai ir projektai), tad nežinia, kiek partija bus vieninga ir drausminga.

Veikiausiai Karbauskis nutarė būti frakcijos seniūnu, nujausdamas, kad nebus lengva užtikrinti partijos vidaus drausmę, ir kad šis siekis reikalaus visų jo jėgų ir laiko, tad atsisakė kitų, daugiau prestižo suteikiančių postų. Karbauskis aiškino, kad „mano atsakomybė bus didžiausia koalicijoje… Niekas kitas to darbo nepadarys taip kaip aš. Mes turime daug ir partinių, ir nepartinių žmonių, todėl frakcijos seniūno pozicijoje reikia žmogaus, kuris turi didelį autoritetą tarp išrinktųjų Seimo narių“.

Nutarimas tapti seniūnu turi savo privalumų. Jis sukuria kuklumo regimybę ir suteikia Karbauskiui daugiau laisvės atsiriboti nuo nepopuliarių sprendimų.

Kęstutis Girnius

Manau, kad jis teisingai įvertino padėtį, supranta, kad partijos darbo derinimui reikia skirti pirmenybę. Tiksliau tariant, dar reikia konsoliduoti, kai kuriais atžvilgiais net kurti partiją.
Antra vertus, nutarimas tapti seniūnu turi savo privalumų. Jis sukuria kuklumo regimybę ir suteikia Karbauskiui daugiau laisvės atsiriboti nuo nepopuliarių sprendimų. Premjeras ar Seimo pirmininkas turės pranešti apie mokesčių didinimą, negebėjimą prastumti svarbaus įstatymo, kitus rinkėjus nuviliančius nutarimus.

Gera pradžia – tai pusė darbo. Bet antroji pusė kartais sudėtingesnė, ir nesunku matyti, kur LVŽS vadovas galėtų suklupti. Karbauskio pasitikėjimas savimi yra akivaizdus, jis atvirai sau prisiskiria „didelį autoritetą“ ir „niekas kitas to darbo nepadarys“. Tai tikslus darbartinės padėties įvertinimas, bet autoriteto galima greitai netekti. Iki rinkimų jis sudarė tandemą su Sauliumi Skverneliu, kuris atstovavo partijai per pagrindinius debatus. Bet paaiškėjus LŽVS pergalės apimčiai, Skvernelis buvo nustumtas į pašonę, Karbauskiui vis labiau pabrėžiant savo kaip partijos vadovo vaidmenį.

Antrojo rinkimo turo naktį Karbauskis net darė užuominą, kad Bronis Ropė gali būti skiriamas premjeru. Svarbu ne tai, kad Ropė buvo minimas kaip galimas premjeras, bet kad Karbauskis jautė turįs teisę pats priimti tokį sprendimą, kad tai priklauso jo galiai ir kompentencijai. Tai gal vienkartinis atvejis, neatsargus pasisakymas, bet verčia klausti, kaip partijoje bus bendraujama, kiek bus kolegialumo, ar Karbauskis tiek įsijaus į partijos vadovo ir kūrėjo vaidmenį, kad pradės mėgdžioti R. Paksą ir V. Uspakichą, kurie elgėsi su savo partijomis lyg jos būtų jų privati nuosavybė.

LŽVS pergalė neabejotina, seniai partija nuskynė tiek Seimo mandatų. Vis dėlto pirmąjį turą laimėjo konservatoriai, surinkę 21,70 proc. balsų. LŽVS turėjo tenkintis 21,53 proc. balsų, taigi gavo truputi mažiau. Iš esmės tik kas penktas rinkimuose dalyvavęs pilietis atidavė savo balsą Karbauskio partijai. Nežinia, koks rinkėjų procentas antrame ture palaikė LŽVS, nes pritarė partijos programai, jos vadovams, ypač ponui Karbauskiui, ir kiek jų balsavo prieš konservatorius ir socdemus, stengėsi užkirsti jiems kelią į valdžią, taigi, ne tiek balsavo už LŽVS, kiek reiškė savo nepasitenkinimą ir nusivylimą tradicinėmis partijomis ir įprasta politika.

Atsakymas į šį klausimą svarbus, nes leistų spręsti, kiek rinkėjai palaiko konkrečius „valstiečių“ ketinimus, ir kiek tai buvo dar vienas jau tradiciniu tapęs sukilimas prieš valdančiuosius plačiąja prasme. Pastaruoju atveju rinkėjų suteiktas mandatas yra kuklus, ir LŽVS klystų manydama, kad laimėjo platų pritarimą savo programai įgyvendinti. Šiuo atveju atsargumas tikrai nedarytų gėdos, ką lyg supranta Karbauskis, pranešęs, kad Darbo kodekso įsigaliojimas bus atidėtas, ir kad nebus jokių „naktinių reformų“.