Anksčiau to nebūdavo. Arba bent jau ne tuo laipsniu. Kai kurie stebėtojai tvirtina, kad Rusija tiesiogiai kišosi į Amerikos prezidento rinkimų kampanijos eigą, gal net organizavo didžiulę kibernetinę ataką. Ir jos vaidmuo prezidentinėje kampanijoje buvo kur kas didesnis nei manytum, spręsdamas iš Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino apsikeitimo komplimentais.
Atskleidė sovietų agentūros braižą
Ar Rusija turi tiek politinio, ekonominio ir socialinio potencialo, kad galėtų paveikti JAV prezidento rinkimų rezultatus? Klausimas galbūt ne vien retorinis.
Dirbdamas JAV archyvuose, esu užtikęs įdomų dokumentą, pavadintą „Klastojimas, dezinformacija ir politinės operacijos“ (Forgery, Disinformation, and Political Operations). Ronaldui Reaganui laimėjus JAV prezidento rinkimus, 1981 m. spalį Valstybės departamentas, atsakydamas į informacijos užklausas „iš daugelio asmenų, privačių grupių ir užsienio vyriausybių”, parengė pranešimą apie Sovietų Sąjungos agentūros veiklą Jungtinėse Valstijose ir jos pastangas paveikti Amerikos viešąją nuomonę bei politinius sprendimus.
Šiandieninė Rusija, žinoma, nėra Sovietų Sąjunga, kuri savo reikmėms naudojo ne tik Rusijos, ne tik kitų sovietinių respublikų, dabar – nepriklausomų valstybių, bet ir komunistiniam režimui pajungtų Rytų Europos šalių politinį, ekonominį ir žmogiškąjį potencialą. Sovietų Sąjungos galimybės buvo didesnės. Tačiau nuvertinti Rusiją irgi kažin ar vertėtų. Juolab, kad veiklos metodai, kurie buvo ištobulinti komunistinio režimo metais, gali būti naudojamai ir dabar, net jeigu jų mastas ir būtų mažesnis.
O ženklų, leidžiančių spėti, kad ir Rusija vykdo „aktyvias priemones“ kitose šalyse, įskaitant Ameriką, yra pakankamai. Todėl verta prisiminti ką apie šį „aktyvumą“ tada rašė gerai informuoti ekspertai.
„Aktyvios priemonės“ – užsienio politikos dalis
Pranešimas pristato pavyzdžius sovietų „aktyvių priemonių“, kuriomis siekiama diskredituoti bei susilpninti Jungtines Valstijas ir jų sąjungininkus. Sovietai vartoja paprastą terminą „aktyvios priemonės“ („aktivnyje meropriyatiya“) apibūdinti procesams, kurie nukreipiami paveikti kitų šalių politiką, ir kurie neatsiejami nuo šnipinėjimo ir kontržvalgybos.
Dokumente išvardijamos šios sovietų „aktyvios priemonės“:
• rašytinė ar žodinė dezinformacija;
• pastangos kontroliuoti žiniasklaidą užsienyje;
• komunistinių partijų ir joms artimų organizacijų panaudojimas;
• nelegalios radijo transliacijos;
• personalinis ir ekonominis šantažas;
• politinio poveikio operacijos.
Ne visada sovietų „aktyvios priemonės“ pasiekė Maskvos tikslus. Kartais sovietų operacijos nepavykdavo dėl neišmanymo ar dėl to, kad taikiniais pasirinkti asmenys ar vyriausybės nesureaguodavo taip, kaip to buvo tikimasi. Vis dėlto, sovietų „aktyvios priemonės“ naudotos palyginti sėkmingai ir jos buvo svarbūs sovietų užsienio politikos elementai, nors plačiosios visuomenės menkai suprasti ir pastebėti.
Turėjo įspūdingą pranašumą
Priemonės, kuriomis savo užsienio politikoje Maskva naudojosi iki 1981 m., greičiausia, bent iš dalies yra pakitusios, atsižvelgiant į technologinę pažangą. Tačiau spektras veikų, kuriose sovietai rodė „aktyvumą“, vertas žinoti.
Valstybės departamento dokumente nurodoma, kad Maskvos naudotais būdais buvo siekiama:
a) kontroliuoti užsienio spaudą;
b) visiškai ar iš dalies klastoti dokumentus;
c) panaudoti gandus, insinuacijas, netikrus faktus ir dezinformaciją;
d) pajungti savo tikslams tarptautines ir vietines organizacijas;
e) naudoti nelegalias radijo transliacijas;
f) kitų šalių mokslinį, politinį, ekonominį ir žiniasklaidos potencialą nukreipti taip, kad būtų paveikta to krašto politika ir ji tarnautų sovietų tikslams.
„Aktyvios priemonės“ buvo glaudžiai susaistytos su aukščiausios sovietų politinės vadovybės veikla ir sovietų užsienio politika. Sprendimai dėl „aktyvių priemonių“ užsienio šalyse, kaip ir kiti svarbūs sovietų užsienio politikos nutarimai, buvo priiminėjami aukščiausiu SSRS valdžios lygiu – komunistų partijos (SSKP) Centro komiteto politiniame biure.
Darbas organizuotas ir vykdytas pagal gremėzdišką ir painią sovietų biurokratiją, kurioje KGB ir SSKP centro komiteto Tarptautinis departamentas buvo esminiai veiksniai. Realias operacijas užsienyje vykdė oficialūs su tuo susiję sovietų atstovai, įskaitant mokslininkus, studentus ir žurnalistus, kurių tarnybiniai ryšiai su sovietinėmis struktūromis ne visada buvo akivaizdūs. Itin centralizuota sovietų valstybės struktūra, visų visuomenės elementų pajungimas partijos politikai sovietų vedliams teikė įspūdingą pranašumą naudoti šį potencialą prieš laisvojo pasaulio visuomenes ir diegti „aktyvias priemones“.
Kaip manipuliuojam spauda?
Dokumente nurodoma, kad Vakarų pasaulyje ir daugelyje besivystančių šalių prieiga prie žiniasklaidos yra visiškai lengva. Tų šalių visuomenės nepaiso sovietų „aktyvių priemonių“ panaudojimo galimybių ar jas menkina, kol sovietų klaidos nesibaigia jų diplomatų ar žurnalistų išprašymu iš šalies.
Sovietai savo užsienio politiką išmaniai vaizdavo kaip lygiavertę taikos, aplinkos apsaugos judėjimų ir panašių grupių aktyvistų pastangoms siekti Vakarų ir besivystančių šalių socialinės pažangos. Tuo pat metu sovietai neleido savo šalies žiniasklaidai bendrauti su užsieniečiais, kurie galėjo sukritikuoti sovietų visuomenę ar SSRS užsienio politiką.
Nors JAV buvo pagrindinis sovietų taikinys, Maskva, pasak Valstybės departamento, skyrė vis daugiau išteklių „aktyvioms priemonėms“ prieš kitų pramoninių ir besivystančių šalių vyriausybes. Tuo ji siekė sužlugdyti ryšius tarp įvairių valstybių, diskredituoti SSRS oponentus ir kenkti užsienio šalių vadovams, institucijoms bei vertybėms. Sovietų taktikos būdavo pritaikomos prie tarptautinių aplinkybių, jas inicijuodavo, kurdavo sąlygas įtampoms atsirasti, o kartais stiprindavo sumažėjusios įtampos laikotarpius.
Sovietų agentai, pasak minėto dokumento, dažnai teikdavo klaidinančią informaciją užsienio šalių žiniasklaidai. Vienoje besivystančioje šalyje sovietai panaudojo daugiau nei dvi dešimtis vietos žurnalistų, per kuriuos platino palankius atsiliepimus apie SSRS. Sovietai naudojosi Indijos savaitraščiu „Blitz“, per kurį skelbė klastotes ir melagingai kaltino amerikiečius, esą jie yra CŽV darbuotojai ar saugumo agentai. Tam buvo panaudoti sovietų padirbti dokumentai. Kitoje šalyje sovietai naudojosi vietiniais žurnalistais, kad iš esmės kontroliuotų dviejų didžiausių dienraščių turinį.
Klastotės
Sovietų klastotės – visiškai išgalvoto turinio ar tik iš dalies pakeistų dokumentų versijos – yra nuolatinė praktika, taikyta ir platinta siekiant suklaidinti užsienio vyriausybes, žiniasklaidą ir viešąją nuomonę. Naujausios sovietų klastotės yra geresnės kokybės, jų atsiranda dabar dažniau nei anksčiau.
Tarp jų – fiktyvūs JAV kariniai vadovai ir sufabrikuoti karo planai, kurstyti įtampoms tarp Jungtinių Valstijų ir kitų šalių. Kartais tam tikslui sovietai naudodavo tikrus dokumentus. JAV armijos seržanto Roberto Lee Johnsono (ilgainiui suimto ir apkaltinto sovietų agento) KGB perduoti dokumentai buvo panaudoti kaip braižo ir formato pavyzdžiai sovietų klastotėms. Kitu atveju, sovietų agentai, siekę sužlugdyti NATO branduolinių pajėgų modernizavimą, paskleidė suklastotą „visiškai slaptą“ JAV valstybės sekretoriaus Cyruso Vance‘o laišką kitam Vakarų ministrui.
Dezinformacija
Sovietų agentai naudojo gandus, šmeižtą ir iškraipytus faktus, siekdami diskredituoti užsienio vyriausybes ir jų vadovus. 1979 m. pabaigoje sovietų agentai paskleidė pramanytą gandą, kad Jungtinės Valstijos atsakingos už Mekos didžiosios mečetės užgrobimą. Kitu atveju, sovietų pareigūnai „perspėjo“ Vakarų Europos šalies vadovybę, kad CŽV didina aktyvumą ir jau planuojamas perversmas toje šalyje.
Organizacijų kontrolė
Prosovietines tarptautines įvairių „frontų“ organizacijas Maskva kontroliuoja per SSKP Centro komiteto Tarptautinių organizacijų skyrių. „Frontų“ organizacijos yra veiksmingesnės nei atvirai prosovietinės grupės, nes gali pritraukti plataus politinio spektro atstovų. Tarp tokio pobūdžio organizacijų minimos Pasaulio taikos taryba (World Peace Council), Pasaulio profsąjungų federacija (World Federation of Trade Unions), Pasaulio demokratinio jaunimo federacija (World Federation of Democratic Youth), taip pat Moterų tarptautinė demokratinė federacija (Women’s International Democratic Federation).
Maskvos agentai „draugystės su SSRS“ ir kultūrines organizacijas daugelyje šalių naudoja pasiekti tiems žmonėms, kurie nedalyvauja atvirai prosovietinių ar komunistinių organizacijų veikloje. Frontų, „draugysčių“ ir kultūrinių grupių funkcija – remti sovietų tikslus ir oponuoti politikams bei visuomenių lyderiams, kurių veikla netarnauja sovietų interesams.
Siekiant papildyti organizacijas, kurių prosovietinis šališkumas tapo plačiai žinomas, sovietai kartais padeda įsteigti ir finansuoti jiems artimas ad hoc grupes, neturinčias glaudžių sąsajų su Sovietų Sąjunga. Jos tuomet pritraukia platesnio politinio spektro dalyvių.
Nelegalios radijo stotys
Sovietų Sąjunga eksploatuoja dvi nelegalias radijo stotis – „Nacionalinis Irano balsas“ (National Voice of Iran, NVOI) ir „Ba Yi“ radijas (Radio Ba Yi). Jos perduoda reguliarias transliacijas iš Sovietų Sąjungos teritorijos į Iraną ir Kiniją. Maskva niekada viešai nepripažino, kad remia stotis, kurios skelbiasi esant autentišku vietos „progresyvių“ jėgų balsu.
Abiejų sovietinių stočių transliacijos liudija „aktyvių priemonių“ naudojimą, siekiant sovietų užsienio politikos tikslų kitose šalyse. Pavyzdžiui, NVOI transliacijomis į Iraną 1979-1980 m. buvo bandoma įtikinėti vietos valdžią, kad įkaitais paimti amerikiečių diplomatai nebūtų paleisti. Tuo metu oficialūs sovietų pareigūnai skelbė pareiškimus, palaikančius diplomatinio imuniteto reikalavimą įkaitams.
Ekonominės manipuliacijos
Sovietų Sąjunga savo „aktyvių priemonių“ operacijose taip pat naudojo įvairius slaptus ekonominius manevrus. Pavyzdžiui, sovietų ambasadorius Vakarų Europos šalyje perspėjo vietos verslininką, kad jo pardavimai į SSRS nukentėtų, jeigu jis nuspręstų dalyvauti techninės pagalbos Kinijai programoje, kaip yra suplanavęs. Kitoje pramoninėje Vakarų šalyje sovietų agentai siekė sukelti vietos žmonių paniką dėl dolerio, ėmus kilti aukso kainai. To buvo siekiama manipuliuojant tiek tikra, tiek netikra informacija, klaidinant vietos verslininkus ir valdžios atstovus. Ėjimas nepavyko, nes to ėmęsis sovietų pareigūnas nepakankamai gerai suprato operacijų finansinius aspektus.
Politinio poveikio operacijos
Politinio poveikio operacijos yra svarbiausios, nors tai mažiausiai suprastas sovietų „aktyvių priemonių“ veiklos aspektas. Šiomis operacijomis siekiama išvystyti ryšius su politikos, ekonomikos ir žiniasklaidos figūromis tikslinėse šalyse ir pajungti jas bendradarbiavimui su Maskva. Mainais už šį bendradarbiavimą sovietų pareigūnai siūlo paskatų, atsižvelgdami į konkrečius įtrauktojo asmens reikalavimus, arba pasinaudoja asmens pažeidžiamumu.
1980 m. prancūzų žurnalistas Pierre‘as Charlesas Pathe‘as buvo nuteistas už sovietų įtakos agento veiklą nuo 1959 m. Jo straipsniai, subtiliai kreipiantys skaitytoją sovietų politikos pateisinimo tarptautiniuose santykiuose link, buvo paskelbti daugelyje svarbių laikraščių ir žurnalų, kartais pasirašyti Charleso Morando pseudonimu. Žurnalistas taip pat leido privatų naujienlaiškį, kuris buvo reguliariai siuntinėjamas daugeliui laikraščių, parlamento nariams ir užsienio pasiuntinybėms. Sovietai daugelį metų naudojo Pathe‘ą, bandydami pasinaudoti jo plačiais ryšiais ir per jo naujienlaiškio prenumeratą paveikti adresatų požiūrį politiniais klausimais.
Kitais atvejais, sovietų pareigūnai užmezga artimus ryšius su užsienio šalių politinėmis figūromis ir šiuos kontaktus naudoja „aktyvių priemonių“ operacijose. Priimančios šalies vyriausybės atstovui sovietinis kontaktas kartais pristato save kaip „privatų kanalą“ ryšiui su sovietų vadovybę. Žaidžiant asmens svarbos jausmais ir siekiant pakelti priimančios šalies vadovo vertę savosios vyriausybės ir visuomenės akyse, toks asmuo gali būti pakviestas susitikti su aukšto rango sovietų vadovais. Tada sovietai išnaudoja vietos valdžios atstovą perduoti jo atstovaujamai vyriausybei savotišką mišinį – teisingus faktus, atmieštus iškraipyta, klaidinančia informacija. Tai, kas tarnautų sovietinių tikslų įgyvendinimui.
Mokslininkų ir žurnalistų panaudojimas
Sovietų mokslininkai, kurie vertinami užsienyje kaip savo sričių ekspertai, dažnai naudojami „aktyvių priemonių“ operacijose. Kitaip nei jų kolegos iš laisvojo pasaulio, sovietų akademikai turi vykdyti dvi funkcijas: pasisemti akademinių žinių sau ir atlikti politinių patarnavimų Kremliui.
Sovietų akademikams privalu vadovautis instrukcijomis organų, kurie planuoja ir kontroliuoja „aktyvių priemonių“ sklaidą. Panašiai veikia sovietų žurnalistai, greta jų tiesioginio darbo sovietų naujienų agentūrose, naudojami ir „aktyvių priemonių“ operacijose. Vienas KGB karininkas, veikęs Vakarų pramoninėje šalyje, naudojosi žurnalistine priedanga skleisti klastotėms ir propagandiniams rašiniams, kuriais siekta paveikti tos šalies žiniasklaidą ir viešąją nuomonę.
Sovietų Sąjungos neliko. Tačiau išliko jos ištobulinti poveikio visuomenėms metodai. Kokiu mastu jie taikomi – atskiras klausimas. Dalis jų – atpažįstami. Iš braižo. Iš raiškos pobūdžio. Iš tiesioginių ir netiesioginių pasekmių.
Kiekvienu atveju turėti supratimą apie tą „braižą“ – pravartu. Kadangi Hipokrato įžvalga, man regis, galioja ir čia: geriausiai gydo tas, kas geriausiai diagnozuoja.