Po praėjusių Seimo rinkimų vėlyvą 2012 metų rudenį Andrius Kubilius niekaip negalėjo susitaikyti, kad jo ir TS-LKD valdymo laikotarpis baigėsi, o jis – jau nebe premjeras, ir dar ilgokai niurzgėjo, kad konservatorių valdžia, regis, – beveik nuo Dievo, o visos kitos – nuo Rusijos.
Per šiuos Seimo rinkimus sublizgėjo jaunėlis Landsbergis. Būtent išlindusi akivaizdi jo arogancija, begalinis susireikšminimas ir įtikėjimas savo ypatingumu pakišo konservatoriams koją pradėti derybas dėl valdančiosios koalicijos ir turbūt ketveriems metams sau daug žadėjusį jaunąjį politiką pasodino ant opozicijos suolelio.
Dabar turbūt du trečdaliai Lietuvos konservatorių – krikdemų spjaudosi, prieš pusantrų metų sutikę su planu padaryti Gabrielių Landsbergį TS-LKD partijos pirmininku. Jie vargu, ar tikėjosi, kad jis kartu su savo vaikinų kompanija taps toks nevaldomas ir iš tiesų pasinaudos jam suteikta partijos vadovo valdžia, ignoruodamas neformalius galios santykius partijos viduje ir daugelio vyresniųjų TS-LKD narių autoritetą ir patirtį. O Rusijos kortą, Gabrielius, beje, irgi buvo išsitraukęs, šįkart, be abejonės, prieš Ramūną Karbauskį, o kaipgi be jos...
Paskutinėmis dienomis viešojoje Lietuvos erdvėje sušvito konservatoriaus Žygimanto Pavilionio arogancijos žvaigždė rusofobijos pavidalu. Girdi, „Maskva darė viską, kad konservatorių nebūtų šioje koalicijoje. Ir man labai gaila, kad žmonės iš vienos ir kitos pusės iš esmės pasidavė šiems žaidimams“.
Tačiau savo interviu DELFI Rusijos faktorių buvęs diplomatas varto iš visų pusių. Viena vertus, tai, kad jį G. Landsbergis įvardijo atskalūnu, jis vadina rusiška retorika ir kad „ponas Vladimiras Putinas panašiai kalba apie tuos, kurie nepritaria jo nuomonei“. Arba Ž. Pavilionis kritiškai vertina nuolatinį tikrų arba menamų Ramūno Karbauskio ryšių su Rusija eskalavimą, šiuo atveju inicijuotą to paties TS-LKD pirmininko.
Ir, pasak Ž. Pavilionio, visa tai sumanipuliavo Kremlius, t.y. „darė viską, kad konservatorių nebūtų šioje koalicijoje“, o valstiečių ir žaliųjų koalicija su socialdemokratais yra didesnis blogis, bent jau dėl to, kad – mažiau išėjimo į Vakarus.
Šventi tie mūsų konservatoriai – šventesni vienas už kitą. Kaip visada pagal jų logiką, iš kurios pusės bežiūrėtum, vėl dėl visko kalta Rusija, visur – Rusijos ranka. Panašu, kad buvęs diplomatas, kaip ir daugelis konservatorių, įsivaizduoja puikiai pažįstąs Rusiją ir žinąs jos veikimo schemas.
Nors iš tikrųjų tokiu eiliniu atveju tai – tiesiog valdžios godulys bei nesugebėjimas susitaikyti su nepalankiomis rinkimų pasekmėmis, neišsipildžiusiais lūkesčiais ir neįgyvendinamomis ambicijomis.
Nėra čia apie ką daugiau ir kalbėti. „Facebook“ – pilnas įžvalgų apie Ž. Pavilionio tikslus, motyvus ir psichologiją. Blogiausia, kai asmeninės hiperbolizuotos ambicijos paima viršų ir manipuliuojama žmonių baimėmis ir viešąja nuomone. O Rusija tebeišlieka amžinai naudinga mūsų konservatoriams, išeitų pagal jų pačių logiką...
Na, bet negali žmogus gyvenime gauti visko, ko nori. Net ir Arvydas Sabonis niekada nelaimėjo Eurolygos, o paskutines Eurolygos varžybas (dėl patekimo į didįjį ketvertą) savo karjeroje 2004 metais jis su „Žalgiriu“ pralaimėjo „Makabiui“ su Šarūnu Jasikevičiumi...
O Ž. Pavilionio, kaip ir daugelio į Seimą pirmąkart patekusių konservatorių, politinė karjera tik prasideda. Bet kaip ir kitų konservatorių statoma ant nuvalkiotos Rusijos kortos.