A. Bielskis. Apie socdemus ir laimę konkurencinėje rinkoje

Šių Seimo rinkimų svarbiausią intrigą ir moralą galima nusakyti taip: valstiečių ir žaliųjų stulbinanti pergalė yra tiesiogiai proporcinga visai nestulbinančiam socialdemokratų pralaimėjimui. Kaip tik pastarasis faktas, mano nuomone, yra įdomiausias.

Metų pradžioje turėtą milžinišką pranašumą socdemai beviltiškai iššvaistė. Algirdo Butkevičiaus užsispyrimas, arogancija (pakanka prisiminti mokytojų streiką!), ir politinės klaidos, drįsčiau teigti, yra svarbiausia šito priežastis. Iš tikrųjų, socialdemokratai galėjo laimėti rinkimus, jei būtų vykdę kairiąją – socialdemokratišką – politiką. Nesugebėję padaryti to, ką pažadėjo – reformuoti neoliberalią švietimo reformą, įvesti progresinius mokesčius, vykdyti kitus socialdemokratinius įsipareigojimus – socdemai padovanojo pergalę savo oponentams.

Aptarti LSDP pralaimėjimą svarbu dar ir dėl to, kad ponas Butkevičius – o sykiu ir kiti socialdemokratai – akivaizdžiai neigia tikrąsias pralaimėjimo priežastis. Kokios jos?

Pradėkime nuo Algirdo Butkevičiaus nuolatinio kalbėjimo apie konkurenciją. Manau, kad ji ir buvo pagrindinė socdemų rinkimų idėja! Algirdas Sysas tai įvardino valstybės intereso iškėlimu virš žmonių, tačiau iš tikrųjų tai buvo primityviai suprastos neoliberalios ekonomikos sureikšminimas. Dar po pirmojo rinkimų turo premjeras pažėrė savo išmintį: „turiu jums pasakyti vieną sąvoką: žmogus laimingas yra tik konkurencinėje rinkoje“.

Vertinant šį teiginį ortodoksinių ekonomistų (kuriems aš, žinoma, nepritariu) požiūriu (o juk taip, tikriausiai, kviečia jį suprasti ponas Butkevičius nuolat kartojantis „aš kaip ekonomistas“) šis teiginys suplaka du vienas kitam prieštaraujančius kalbėjimo žanrus: ekonomiką ir etiką.

Ekonomikos mokslas teigia, kad rinkos neturi nieko bendro nei su etika, nei su laime (nebent laimę suprasime kaip subjektyvių preferencijų maksimizavimą). Nėra teisingų kainų, kaip nėra ir negali būti teisingų atlyginimų, yra rinkos kainos ir darbo rinkos diktuojami atlyginimai. Tad ekonomikos teiginys yra ne apie laimę, bet greičiau apie efektyvumą a la „tik rinkų konkurencingumas gali užtikrinti (šalies) ekonominį efektyvumą“.

Kad suprastumėme premjero „sąvokos“ fantastiškumą, verta stabtelti pirmiausia prie pastarojo teiginio. Konkurencinė rinka yra „laisvas“ turgus, kuriame prekiauja daug tos pačios rūšies prekę pardavinėjančių gamintojų ir pardavėjų, besivaržančių dėl pirkėjų dėmesio. Kabutės reiškia, kad laisvė garantuojama politiniu sutarimu (taigi valstybės reikšmė!, kurią itin pabrėžė Adamas Smithas „Tautų turte“, bet kurią neigia Lietuvos laisvos rinkos institutas), jog, tarkime, kiaušiniais prekiaujantys Halės turgaus pardavėjai tarpusavy nesusitars dėl kainos.

„Laisva“ taip pat nurodo į tai, kad nėra jokio politinio autokrato – ginkluoto turgaus administratoriaus-gangsterio, – kuris nurodytų už kokią kainą prekiautojai turėtų pardavinėti kiaušinius. Tuomet politiškai kuriama rinkų laisvė reiškia konkurencingą rinką, kuomet nei pavienis vartotojas, nei gamintojas, nei pardavėjas negali paveikti rinkos kainos. Kainos konkurencingose rinkose nusistovi „spontaniškai“, bylodamos paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą: individai priima rinkos kainas kaip duotas, o ne jas diktuoja ar primeta.

Sykiu konkurencija rinkoje verčia ekonominius subjektus naudoti resursus kiek įmanoma efektyviau. Iš esmės ekonominis efektyvumas reiškia du dalykus: 1) gamybinių kaštų mažinimą ir 2) investicijas į technologijas ir inovacijas. Atsižvelgiant į emigracijos mastus ir Lietuvoje verslo įmonių skiriamas lėšas tyrimams ir vystymui (R&D skiriamos įmonių lėšos Lietuvoje buvo 27,5 proc. 2013 metais, kai, pavyzdžiui, Suomijoje 60,8 proc.), galima drąsiai teigti, kad efektyvumo pirmiausia siekiama mažinant gamybos kaštus.

Tai suponuoja, kad Lietuvoje ekonominio efektyvumo didinimas reiškia stagnuojančius atlyginimus ir prastas darbuotojų darbo sąlygas (tiesa, teisingumo dėlei verta priminti, kad minimalus atlyginimas šios Vyriausybės buvo reikšmingai pakeltas). Tokiu būdu Algirdo Butkevičiaus inicijuotas darbo santykių liberalizavimas yra noras įtikti Lietuvos verslo savininkams ir jų siekiui konkuruoti ne kuriant aukštos pridėtinės vertės produktus (kas neįmanoma be gerai išsilavinusių, psichologiškai saugių ir kūrybingų darbuotojų), bet naikinant darbuotojų teisių apsaugą.

Neįmanoma laimėti rinkimų, jei net minimaliai nepaisoma to, kas slypi partijos pavadinime. Nuo pat savo atsiradimo pradžios socialdemokratai Europoje atstovavo samdomiems darbuotojams.

Andrius Bielskis

Žinoma, šie argumentai yra vadovėlinės ekonomikos tiesos, kurios turėtų būti akivaizdžios išsilavinusiai visuomenei, ypač žmogui, laikančiam save ekonomistu. Tačiau grįžkime prie teiginio, kad laimingi žmonės yra tik konkurencinėje rinkoje.

Akivaizdu, kad šis teiginys pranoksta net aršiausių neoliberalų postringavimą apie būtinybę plėsti rinkas kiek įmanoma platesniam socialinių santykių ratui. Jis teigia šį tą daugiau: laimė yra įmanoma tik kapitalistinėse rinkose. Apie šią „laimę“ http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/abielskis-swedbank-pries-profsajungas.d?id=45908381 esu rašęs, bet kelis momentus pakartoti verta.

Kokią rinką turi galvoje ponas Butkevičius? Darbo rinką? Jei taip, tai konkurencinga darbo rinka reiškia, kad negali būti jokio organizuoto kolektyvinio derėjimosi, nes profesinės sąjungos, besivadovaujančios darbuotojų solidarumu, „iškreipia“ spontaniškus rinkos santykius. Profsąjungos, išsireikalaudamos aukštesnes nei rinkos darbo jėgos kainas, yra ne kas kita kaip kartelinis susitarimas (taip teigė neoliberalizmo apologetas Miltonas Friedmanas).

Tokiu būdu žmogaus darbo jėga yra traktuojama ne šiaip kaip prekė greta kitų – tarkime dešros ir kriaušių. Tai taip pat suponuoja, jog jos savininkai, pagal A. Butkevičiaus logiką, turi tik konkuruoti ir niekada nesivienyti į profsąjungas. Šis teiginys reiškia, kad tik konkuruodami vieni su kitais, tik bandydami įrodyti savo pranašumą darbdaviui bei (tiesiogiai ar netiesiogiai) menkindami kito darbuotojo indėlį į bendrą darbą, būsime laimingi! Akivaizdu, kad net didžioji dauguma ekonomistų šiandien to neteigia.

Stabilūs darbo santykiai ir dideli atlyginimai skatina investicijas į inovacijas ir technologijas, kurios, o ne vergiški darbo santykiai, yra ekonominės gerovės svarbiausia priežastis.

Andrius Bielskis

O gal premjero minėtoji „sąvoka“ reiškia, kad visi anksčiau ar vėliau taps verslininkais ir laimingai konkuruos vieni su kitais pardavinėdami savo prekes ar paslaugas? Bet tai absurdiška, nes net ir versliausioje kapitalistinėje visuomenėje didelė dalis piliečių yra ir bus samdomi darbuotojai.

Trumpai tariant, neįmanoma laimėti rinkimų, jei net minimaliai nepaisoma to, kas slypi partijos pavadinime. Nuo pat savo atsiradimo pradžios socialdemokratai Europoje atstovavo samdomiems darbuotojams. Lietuvos rinkėjai tai puikiai suprato: suvokę, kad premjero stumiamas darbo santykių liberalizavimas atstovauja darbdavių, o ne darbuotojų interesus, už socialdemokratus nebalsavo.

Sykiu premjero samprotavimai apie tai, kad XXI amžiuje ideologijos pasikeitė, o socialdemokratija turi priimti globalizacijos iššūkius taip pat neatlaiko kritikos. Globalus kapitalizmas sukūrė milžinišką nelygybę ir atskirtį (apskritai, rinkos kapitalizmas pagal apibrėžimą kuria atskirtį dėl to, kad visas įmanomas gėrybes laiko privačiomis, kurias gali įsigyti tik tas, kas turi pakankamai pinigų).

Per pastaruosius penkiasdešimt metų JAV darbo našumas išaugo šešis kartus, tuo tarpu atlyginimai, atmetus infliaciją, sumažėjo. Apie ekonominių ir socialinių skirtumų pavojų kalba net hegemoninė pasaulio žiniasklaida (pvz., „The Economist“), akcentuodama, kad egzistuojanti nelygybė trukdo darniai ekonominei plėtrai. Tokiu būdu pati ekonominė realybė byloja, kad grįžimas prie socialdemokratinių vertybių yra būtinas.

Pagaliau ir nuolat premjero kartotas argumentas, kad darbo santykių lankstumas yra būtinas investicijų pritraukimui, yra neteisingas ne tik dėl to, kad ne pačios investicijos yra reikšmingos, bet tik tokios investicijos, kurios sukuria geras darbo vietas. Jis neteisingas dar ir dėl to, jog, pavyzdžiui, Skandinavijos patirtis rodo, kad stabilūs darbo santykiai, kuriuos gina stiprios profesinės sąjungos, skatina įmones konkuruoti ne mažais atlyginimais, bet investicijomis į tyrimus ir inovacijas. Kitaip tariant, stabilūs darbo santykiai ir dideli atlyginimai skatina investicijas į inovacijas ir technologijas, kurios, o ne vergiški darbo santykiai, yra ekonominės gerovės svarbiausia priežastis.

Be to, tyrimai rodo, kad ne nelankstūs darbo santykiai yra didžiausias trukdis investicijoms į aukštos pridėtinės vertės prekių ir paslaugų gamybą, bet nepakankamas visuomenės ir valstybės infrastruktūros (beje, finansuojamos dažniausiai viešais pinigais) išsivystymas bei prastai išsilavinę, nekūrybingi darbuotojai, žmonės, kurie nesugeba savarankiškai mąstyti ir yra paralyžiuoti baimės prarasti savo darbus.