Prisipažinsiu, kad nelabai suprantu, kas tas socialinis jautrumas yra, nes LSDP per visą kadencija pasiploninę liežuvius kalbėjo apie paprastą žmogų, kuriam va, tai pensijas pakėlė, o jei ne pabaisa A. Kubilius, tai dar daugiau pakeltų, ir minimalią algą didino, anot premjero A. Butkevičiaus, penkis kartus. Ne ką nuo jų atsiliko TS-LKD, savo plane Lietuvai prirašiusi, kaip didės gyventojų algos ir pensijos.

Net Liberalų sąjūdis šį kartą vengė atviros libertarinės retorikos ir bent truputį stengėsi parodyti, kad orientuojasi ne vien į jaunus, sėkmingus ir savimi pasitikinčius rinkėjus.

Socialinis jautrumas yra tokia politinio seilėjimosi rūšis, kai Gedimino prospekte pirkdami kavą išsinešimui už 3 eurus jūs dar norite atrodyti sugebančiu suprasti, kaip už tokią sumą Puskelniuose visą dieną pragyvena 6 asmenų šeima. Kai feisbuke bendrinate nuorodas į straipsnius apie šulinyje nuskandintus vaikus ir selfinatės aukodami „Maisto bankui“ makaronus pagamintus iš organiškos bolivinės balandos.
Jeigu dešiniosioms partijoms šiandien įmanoma laimėti rinkimus tik tapus socialiai jautriomis daržovėmis, tai velniop tokias pergales. Man reikia išdidžių, aristokratiškų, savimi pasitikinčių, vatnikus ir runkelius vadinančių tuo, kuo jie iš tikrųjų yra, dešiniųjų. Jeigu jie prarastų šias pamatines vertybes, niekada už juos neagituočiau ir pats nebalsuočiau.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Konservatoriai negali būti socialiai jautrūs, nes, kaip antrojo rinkimų turo naktį rašė viena mano feisbuko draugų draugė, jie „siejami su praktikuojančiais patyčias Užkalniu ir gal net Ramanausku“. Nesvarbu, kad šiedu niekur nekandidatuoja, o pirmasis iš jų išvis nėra buvęs TS-LKD nariu. Užtenka, kad su Gabrielium Landsbergiu viešumoje sveikinasi.

Jeigu dešiniosioms partijoms šiandien įmanoma laimėti rinkimus tik tapus socialiai jautriomis daržovėmis, tai velniop tokias pergales. Man reikia išdidžių, aristokratiškų, savimi pasitikinčių, vatnikus ir runkelius vadinančių tuo, kuo jie iš tikrųjų yra, dešiniųjų. Jeigu jie prarastų šias pamatines vertybes, niekada už juos neagituočiau ir pats nebalsuočiau.

Būtent dėl šios priežasties ateityje neketinu dalyvauti politikoje. Nemoku ir nenoriu išmokti vaidinti socialiai jautrų, kai puikiausiai suprantu, kad šitai visuomenei stinga ne seilėto jautrumo, o veržlumo, didelių svajonių, darbštumo ir pasitikėjimo savimi.

Politika niekada nebuvo mano svajonių šalimi. Norėjau prisidėti keičiant Lietuvą, bet akivaizdu, kad ji nori keistis visai ne ta kryptimi. Bandyti dar kartą bristi į tą patį melioracijos griovį po ketverių metų nematau jokios prasmės, nes per kitus rinkimus bus tik dar nuobodžiau. Kartą pagirdyti socialiniu jautrumu rinkėjai norės didesnių jo dozių. Visi norės būti apkabinti ir paguosti tarsi vaikystėje tėvų pamesti „Nacionalinės paieškų tarnybos“ personažai.
Būtent dėl šios priežasties ateityje neketinu dalyvauti politikoje. Nemoku ir nenoriu išmokti vaidinti socialiai jautrų, kai puikiausiai suprantu, kad šitai visuomenei stinga ne seilėto jautrumo, o veržlumo, didelių svajonių, darbštumo ir pasitikėjimo savimi.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Jie neišvengiamai pasmerkti nusivilti, nes šis pasaulis niekada netaps vieta, kur visi bus lygūs ir vienodai gerbiami, nes pagarbą reikia nusipelnyti. Net jeigu valstybė atims 99 procentus to, ką sugebėsime užsidirbti ir išdalins visiems vienodai prieinamomis viešosiomis paslaugomis, o tiems, kas atrodys labiausiai nuskriaustas, dar priskirs du socialinius darbuotojus, kurie iki tų paslaugų nuves už rankutės ir atidarys duris, kad nenusibalnotumėte nosies į stiklines duris, kurių, nepaisant ryškiaspalvių įspėjamųjų užrašų, galima nepastebėti.

Technologijų plėtra daro šitą pasaulį vis labiau sudėtingu ir užsispyrusiai nenorinti keistis bei tobulėti visuomenės dalis, net ir pamaitinta politikų dėmesiu ir socialinio jautrumo sausainukais, vis labiau atsilieka nuo tų, kurie mokosi visą gyvenimą, godžiai griebiasi vis naujų sumanymų ir permainose mato naujas galimybes, o ne grėsmes. Kuo daugiau valstybė skirs dėmesio socialinės atskirties mažinimui, tuo skaudžiau ją jaus aukos vaidmenį sau pasiskyrusieji, tarsi paauglys, besigėdijantis savo nevienodai aplepusių ausų, kasdien užsukantis į tokią pat problemą turinčių likimo draugų paramos grupę pasidalinti savo kančios išgyvenimais, niekada taip ir nesuprasiantis, kad idealiai simetriškų žmonių nebūna, o į jo ausis mokykloje seniai niekas nebekreipia dėmesio.

Visuomenės elito išmoktas socialinis jautrumas netruks tapti kažkuo panašaus į madingą aksesuarą, kurio šį sezoną šiek tiek gėda neturėti. Bet vos tik jį išmoks pamėgdžioti absoliuti dauguma ir nuvalkios iki banalybės, neišvengiamai atsisuksite į tuos, kas nenubėgo skandintis seilėtame socialiniame jautrume drauge su minia. Tuos, kam pakanka tiesiog būti savimi. Nors miniai toks originalumas ir atrodo kaip netoleruotina arogancija.