Rinkimų sąrašo viršuje esančias partijas aukštyn stūmė iš dalies rinkėjų patiklumas, iš dalies – sveikas protas. Šie du varikliai paveikė pirmojo ketvertuko rinkimų rezultatus.
Tvirtovės apsiaustyje
Žemiau atsidūrusius Lietuvos lenkų rinkimų akciją – krikščioniškų šeimų sąjungą su Tvarka ir teisingumu politikoje išlaiko kitas fenomenas – apsiaustos tvirtovės mitas, visokios pasakos apie už kampo tykančius kenkėjus, nuo kurių gali apginti tik partiniai karžygiai. Nelygioje kovoje kritusio Rolando Pakso vėliavą neš jo įpėdiniai. Ir jų, ir būsimų Valdemaro Tomaševskio įpėdinių arkliukas liks tas pats, ant kurio jojo kiti gelbėtojai: visi vagys, išskyrus mus; mūsų nemėgsta vadinamasis elitas, kad neatimtume jų prisiplėšto gerbūvio ir neišdalintume jums, mielieji Lietuvos žmonės.
Pagirtinas ir sektinas Andriaus Kubiliaus sprendimas kandidatuoti Vilniaus krašte ir skleisti vietos žmonėms kitos alternatyvos galimybę. Buvusio premjero pasirodymas jiems signalizuoja, kad juos mato ir kad jie rūpi. Tik per veikimą vietose politikai gali išlaisvinti baime ir įtarumu užbarikaduotus rinkėjus.
Bilietas, kad išgyventų
Apsisprendimą iš dalies lėmė ir patiklumas, kad liberalai nėra tokie, kurie masiškai imtų, nors liberalizmo dievas yra rinka, kuri jokių moralinių skrupulų neturi.
Valdžioje būti – tai ne užstalėje sėdėti
Reitingų topai vis švietė raudona spalva. Tarp partijų populiariausi socdemai, o tarp lyderių premjeras Algirdas Butkevičius įsipaišė visai šalia prezidentės. Nuomones dažniau nei kojines keičiantis politikas tokios meilės apklausose galbūt sulaukdavo todėl, kad žmonės matė jį kaip lygų sau, vidutiniokui: „Kaip aš negalėčiau sugalvoti, ką daryti vienu ar kitu sudėtingesniu atveju, taip ir šitas socdemas nesugalvoja; vienintelė išeitis būtų darbo grupių steigimas, ką mūsų šaunuolis daro nenuilsdamas. Tegul kiti sugalvoja, o aš patvirtinsiu. Arba ne.“
Iš buvusio kabineto vien jonaviškiai išsirinko buvusį susisiekimo ministrą Rimantą Sinkevičių. Nežinia, kuo jis pasižymėjo Lietuvai – nebent leidimu europiniam „Rail Baltica“ projektui atsidurti ant žlugimo ribos, – bet gal keliais Jonavoje pasirūpino? Kaip žinia, ir A. Butkevičius Vilkaviškyje be vargo laimėdavo, būdamas susisiekimo ministru. Už Algirdą Paleckį Naujoje Vilnioje irgi balsavo, kad jis pataisytų kelius ar pastatytų suoliukų.
Pusinis rezultatas už pusinį pasikeitimą
Konservatoriai per šiuos rinkimus paragavo ir pergalės, ir pralaimėjimo. Pirmas rinkimų turas parodė, kad sveikas protas rinkėjui sako, jog ši politinė partija geba valdyti šalį. Net tik truputį protingesni už kvailą gali suprasti, jog ketverius metus socdemų keikta „naktinė mokesčių reforma“ taip ir liko veikti, kad ne kiekviena vyriausybė su tuščiu biudžetu pajėgtų išlaviruoti per pasaulinę krizę taip, kad valstybė išvengtų bankroto.
Perdėtas savo išskirtinumo akcentavimas atstumia didelę dalį potencialaus elektorato. Kauniečių balsavimo vienmandatėse prilyginimas Kauno gėdai Vytauto Šustausko išrinkimui, tebesitęsiančios kalbos apie blogus pasirinkimus nuo 1992 niekaip negali atkurti rinkėjų pasitikėjimo.
Kaune net Vladimiro Putino batuose stovintis politologas laimėjo prieš konservatorę apygardoje, iš kurios kilęs Romas Kalanta. Ar reikia didesnio ženklo, kad rinkėjai neduoda Tėvynės sąjungai Lietuvos rūpintojėlės monopolio?
Koks gali būti patiklumas Kaune, kai mero Visvaldo Matijošaičio fone ankstesnio mero valdymas atrodo miestiečiams kaip vienas didelis nesusipratimas, o konservatoriai toliau jiems bruka Andrių Kupčinską rinkti vienmandatėje? Rezultatas toks pats, kaip Artūro Zuoko pasiekimas per rinkimus Vilniuje.
Suprantama, kad per staigūs pokyčiai didelėje konservatorių partijoje gali ją supurtyti ir susilpninti, bet rinkimai rodo, jog atlikus tik pusę permainų sulaukiama tik pusinio rezultato. O kada permainos nulinės, kaip pas socdemus – ir rezultatas nulinis.
Ant ko stovi jomarkas?
Permainas ateityje žada žalieji valstiečiai. Apie savo praeitį jie nutyli, nes ten nelabai yra kuo pasigirti. Todėl sąjungos viršūnėlė net nekalba apie savo nuostatų pasikeitimą nuo draugystės su Kazimiera Prunskiene laikų, nuo kovų prieš vakarietiškas Lietuvos iniciatyvas.
Po ilgo pasirengimo sukrutus šiai politinei jėgai, į šalį pasitraukė, tarsi palikdami daugiau vietos reikštis, kitų dviejų politinių partijų lyderiai Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas, savo laiku įtarinėti dėl galimų sąsajų su Rusija. Senbuviai tarsi užleido vietą naujajai bangai, pasipuošusiai mielu žalių žmogeliukų su vyžomis pavadinimu. Tinka ir tik subrendusiam iki rinkėjo amžiaus balsuotojui, ir ryšio su kaimu nepraradusiam miestelėnui.
Senų naujokų atsineštas bagažas toks margas, kad viena dalis visiškai nepriderinta prie kitos. Tai liečia ir jų kandidatų tarpusavio nesuderinamumą, ir skelbiamų idėjų prieštaringumą. Bet jomarkai privalo būti spalvoti ir margi, kitaip jie nepatrauks akies. Jeigu lyginsime žalius valstiečius su ankstesniais gelbėtojais, turėtume pripažinti ryškų kokybės pagerėjimą.
Pamatas labai netvarus. Sveikas protas sako, kad tokia skirtingų asmenybių grupė, kurių negalime pavadinti bendraminčiais, sunkiai įsiteks po Ramūno Karbauskio ranka. Jie netgi ne bendrapartiečiai, o R. Karbauskis nėra jiems autoritetas, kurio nuomonę jie gerbtų ne iš reikalo. Partinio reikalo nėra, o vienijęs rinkimų reikalas jau baigėsi.
Balsai už žaliuosius valstiečius – tai gryno patiklumo balsai. Jie labai greitai gali virsti pykčiu, nes nėra nieko skaudžiau už išduotą aklą pasitikėjimą.