Ne tas idiotizmas, kuris yra naivus ir atlapaširdis, kaip Feisbuko ketureiliai su katinėliais bei gėlių puokštėmis arba niekad neskaityto autoriaus citata banalybių ir „Candy Crush Saga“ prigrūstoje paskyroje.

Ir ne tas, kuris, it Amūro strėlei pataikius į širdį / galvą, sukelia rinkėjo meilę Loretai Graužinienei kaip Seimo pirmininkei (o gal – ne tik) ir Audronei Pitrėnienei (už ją balsavo 1968 rinkėjai) arba bukoms TV laidoms bei geltoniems spaudos (interneto) puslapiams.

Turiu galvoje tą idiotizmą, kuris reikalauja sau pagarbos kaip autoritetinga nuomonė, nors ji negali būti autoritetinga dėl tokio paprasto ir, sutikite, lemiamo dalyko, kaip neišmanymas.

Politika šiuo atžvilgiu yra išskirtinė (ne)išmanymo sritis – ir todėl, kad idiotizmo grėsmė nacionaliniam saugumui čia geriausiai matyti, ir todėl, kad kitos, grynai mokslinės sritys, kaip antai molekulinė biologija ar lazerinė fizika, neskatina į jų aptarimą užklydusio praeivio jaustis žinovu. O štai apie politiką „visi viską žino”.
Na, kadangi laisvė ir demokratija, tai visi turi teisę kažką manyti ir sakyti. O kadangi dar ir lygybė, tai visos nuomonės – lygios. Šitokio nuomonių komunizmo šiltnamis yra feisbukas, kuriame net nesubrendęs pyplys ar plantacijos darbininkas gali jaustis „žinąs geriau”.
Vladimiras Laučius

Na, kadangi laisvė ir demokratija, tai visi turi teisę kažką manyti ir sakyti. O kadangi dar ir lygybė, tai visos nuomonės – lygios. Šitokio nuomonių komunizmo šiltnamis yra feisbukas, kuriame net nesubrendęs pyplys ar plantacijos darbininkas gali jaustis „žinąs geriau”.

Ką ir kalbėti apie labiau socialiai apsiplunksnavusius, bet, švelniai tariant, šiek tiek ne tos srities atstovus. Kokiam nors biologui ištarus ir sveiko proto, ir politikos mokslų atžvilgiu niekinę mintį – pavyzdžiui, kad žmogaus politines pažiūras lemia genai, tuoj atsiranda visa tai „žinančių” ir patvirtinti „galinčių” personažų choras. Tiesa, beveik nesuvokiančių, kas yra politinės pažiūros.

Ir štai mes turime pavojingą, nes politiką veikiančią situaciją, kai idiotizmas yra ne tik viešai aktyvus, bet ir jaučiasi esąs politiškai visažinis. Visa minia nuostabiai veiklių ir trokštančių paaiškinti, kas yra politika, personažų imasi kolektyvinės „švietimo” veiklos viešojoje erdvėje ir šia savo spalvinga raiška formuoja politikos suvokimo bei aptarimo standartą.

Jų nedomina politikos sociologų nuomonė: jie geriau žino, kokios yra visuomenės nuotaikos, rinkėjų grupių preferencijos, kas, už ką ir kodėl balsuoja. Rusijos klausimus jie irgi išmano geriau už politologus, nes, matyt, skaito ir kitais būdais mėgsta Artūrą Račą. Apie Ameriką jie irgi žino geriau, nes juk visi čia viską supranta (gudrus mirktelėjimas). Apie „Brexitą” ir Anglijos reikalus jie patys gali politologams paaiškinti, nes Anglijoje gyvena. Tai kas, kad politikos neišmano?
Juk amžinai trūksta laiko, ūpo ir smegenų kažką rimtesnio paskaityti ir apmąstyti. Kaip sakė šiuolaikiškumo klasikas Lietuvoje – ak, ta „beprotiška gyvenimo skuba”.
Vladimiras Laučius

Maža to, į politinės filosofijos klausimus, kamavusius šviesiausius žmonijos protus nuo Sokrato iki mūsų laikų ir iki galo neatsakytus, masė žmonių Lietuvoje, pasirodo, irgi žino atsakymus!

Du su puse tūkstančio metų Europos civilizacija su jos politikos filosofais priešakyje vargo, svarstė, kas yra ir ko reikalauja žmogaus prigimtis ir gėris, tiesa ir teisingumas, koks yra filosofijos, religijos, politikos ir moralės santykis. O čia, pasirodo, visiems viskas aišku, ir tie nemokami paaiškinimai guli ant lėkštutės.

Jei paklausite, ar egzistuoja toks daiktas, kaip žurnalisto objektyvumas, tai jums dauguma paklaustųjų nesusimąstydami ir be išlygų atsakys „taip” arba „ne”. Nes jie jau žino, o jūs, jei dar abejojate, pavėlavote į visuotinio žinojimo traukinį.

Turbūt dažniau sakys „ne, nėra tokio daikto, kaip objektyvi žurnalistika”. O tada jų norėtųsi paklausti – ar žurnalisto darbo tikslas yra išsiaiškinti tiesą? O tuomet – objektyvi tiesa egzistuoja ar neegzistuoja? Jei objektyvi tiesa egzistuoja, tai kaip ir kodėl jos siekianti žurnalistika negali būti objektyvi?

O jei vienos tiesos nėra ir, kaip šiandien madinga sakyti, „kiekvienas turi savo tiesą”, tai žurnalistikos tikslas yra ieškoti daugybės „savų tiesų”, t.y. sužinoti visų žmonių nuomones, ir tiek? Bet tai jau būtų, ko gero, nuomonių apklausa, o ne žurnalistika, tiesa?
Idiotizmas kelia didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Galime patikslinti: idiotizmas, kylantis ne tik „iš apačios”, iš savo išmanymu įsitikinusių politikos neišmanėlių, bet ir iš jiems įtaką darančios bei viešąją nuomonę formuojančios intelektualesnės aplinkos, nekritiškai priimančios ir skleidžiančios reliatyvizmo filosofijos primetamas klišes.
Vladimiras Laučius

Tačiau kai objektyvumas suvokiamas kaip nešališkumas, iš politikos žurnalisto reikalaujama laikytis to nešališkumo ir „vienodai atspindėti abi nuomones”. Šitoks objektyvumas kaip nešališkumas – dviejų nuomonių atspindėjimas – vis dėlto pripažįstamas ne tik kaip galimas, bet ir labai pageidautinas, profesionaliai būtinas dalykas.

Politinė filosofija, kurios čia niekam nereikia, nes juk visi atsakymai į pamatinius jos klausimus, kaip jau išsiaiškinome, Lietuvoje yra žinomi masėms, keltų tokį klausimą: kas svarbiau, iškilus reikalavimų konfliktui – bendrasis gėris ir tiesa ar nešališkumas, reikalaujantis vienodai atspindėti dvi nuomones?

Ir štai Lietuvos politikoje iškilo būtent tokia dilema. Naujosios Vilnios vienmandatėje apygardoje likimas suvedė Lietuvos valstybingumą šmeižusį ir dergusį Algirdą Paleckį su Monika Navickiene. Kas šiuo atveju save gerbiančiam žurnalistui ir piliečiui svarbiau – moralinė ir pilietinė pareiga ginti tiesą ir bendrąjį gėrį ar profesinis nešališkumas?

Du mūsų žurnalistikos atstovai – Raimundas Celencevičius ir Dainius Radzevičius nusprendė pasisakyti šiuo klausimu. Jie užsipuolė žurnalistą Edmundą Jakilaitį už tai, kad šis padėjo M. Navickienės kampanijoje agituoti prieš A. Paleckį.

Ir eilinį kartą paaiškėjo, kad net tokie intelektualūs žmonės, kaip R. Celencevičius ir D. Radzevičius, yra ištirpę toje minioje, kuri „viską žino” ir jau atsakė greituoju būdu į svarbiausius politinės filosofijos klausimus. Šiuo atveju – į klausimą apie tiesos objektyvumą ir moralės universalumą.

Pasirodo, jų požiūriu, vieša kova su savo valstybės šmeižikais yra ne pilietiškumo veiksmas, bet smerktinas „žurnalisto dalyvavimas politinėje veikloje”, pažeidžiantis nešališkumo reikalavimą. Kai vienas iš diskusijos feisbuke dalyvių parašė, kad, matant moralinį nusikaltėlį, negalima praeiti pro šalį, D. Radzevičius apie moralę atsakė taip: „nėra moralinių nusikaltėlių”, „moralė kiekvienam sava”.
Klišes, prie kurių įpratusi ir kuriomis įtikėjusi visuomenės dalis Lietuvoje ir visame Vakarų pasaulyje gali tapti puikia dirva Rusijos propagandai. Šiuo atžvilgiu idiotizmas ir reliatyvizmas yra kaip broliai dvyniai.

Šitoks reliatyvizmas išskirtines aukštumas, regis, pasiekė būtent žurnalistikoje, su kuo ją ir sveikinu. Čia dažnai net nesusimąstoma apie tai, kad iš reliatyvizmo filosofijos išsirutuliojusios populiarios tarp žurnalistų klišės – „kiekvienas turi savo tiesą”, „nėra vienos tiesos”, „kiekvienas turi savo moralę” – yra vidujai prieštaringos ir pačios save paneigiančios.

Nes, gindamas diskusijoje teiginį „kiekvienas turi savo tiesą” nuo oponento, sakančio, kad egzistuoja viena tiesa, negalite jam įrodyti, jog jūs teisus, o jis – ne. Todėl kad jis, pagal jūsų paties žodžius, tiesiog „turi savo tiesą”, ir tada jums nebeišeina jo teiginio paneigti, nepaneigus saviškio.

Na, jei esate sporto žurnalistas arba rašote apie architektūrą, tuomet profesija lyg ir savaime nereikalauja gilinimosi į politinės filosofijos dalykus. Bet jei dirbate politikos žurnalisto darbą, tuomet bent šioks toks tų dalykų išmanymas ir pasigilinimas yra būtinas.

Deja, daug kam atrodo, kad nebūtinas. Nes tokio gilinimosi iš esmės nereikalauja nei universitetinės studijos, nei vyraujanti gyvenimiška „filosofija”, mokanti viską susigraibyti nededant didesnių pastangų, probėgšmais, skubomis ir paviršutiniškai.

Juk amžinai trūksta laiko, ūpo ir smegenų kažką rimtesnio paskaityti ir apmąstyti. Kaip sakė šiuolaikiškumo klasikas Lietuvoje – ak, ta „beprotiška gyvenimo skuba”.

Taigi iš žurnalisto tokioje situacijoje, kaip A. Paleckio ir M. Navickienės kova dėl patekimo į Seimą, be išlygų reikalaujama vadinamojo nešališkumo kaip didžiausios vertybės, o moralės principų universalumas nepripažįstamas – esą kiekvienas turi savo moralę, anot D. Radzevičiaus.

Pagal šią suabsoliutinto nešališkumo logiką, žurnalistas vienodai vertinti turėtų ir koncentracijos stovyklų budelius, ir aukas. O, pasitaikius progai, ne gelbėti aukas, bet nešališkai aprašyti, kas vyksta dujų kamerose ir, žinoma, būtinai pakalbinti abi puses apie tai, ką jos galvoja šioje „prieštaringai vertinamoje” (dar viena idiotiška klišė) situacijoje.

Dabar jau grįžkime prie straipsnio pradžioje parašyto teiginio, kad idiotizmas kelia didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Galime patikslinti: idiotizmas, kylantis ne tik „iš apačios”, iš savo išmanymu įsitikinusių politikos neišmanėlių, bet ir iš jiems įtaką darančios bei viešąją nuomonę formuojančios intelektualesnės aplinkos, nekritiškai priimančios ir skleidžiančios reliatyvizmo filosofijos primetamas klišes.

Klišes, prie kurių įpratusi ir kuriomis įtikėjusi visuomenės dalis Lietuvoje ir visame Vakarų pasaulyje gali tapti puikia dirva Rusijos propagandai. Šiuo atžvilgiu idiotizmas ir reliatyvizmas yra kaip broliai dvyniai. Ir todėl didžioji problema yra net ne A. Paleckis ir jo rinkėjai, o R. Celencevičiaus ir D. Radzevičiaus argumentai bei juos nekritiškai priimanti auditorija, kurios mąstymo logika verčia pripažinti, jog Putino režimo melas ir prievarta tėra „sava tiesa” ir „sava moralė”.

„Kai Kremliaus propagandos kampanija intensyvėja, Vakarai susiduria su savo pačių tikėjimo „tiesos“ idėja krize, – rašo Peteris Pomerantsevas. – To jau seniai reikėjo tikėtis. [Ji]
eina išvien su […] įsitikinimu, kad tiesa yra reliatyvi . Žurnalo „Prospect“ žurnalisto Glenno Greenwaldo knygos „No Place to Hide“ recenzijoje George`as Packeris rašo: „Greenwaldas iš žurnalistikos normų neturi jokios naudos. Jis atmeta objektyvumą ir kaip tikrovę, ir kaip idealą.“ Kai nebelieka sutarimo dėl tikrove grįstos politikos, atsilaisvinusi vieta tampa labai tinkama išnaudojimui. Būtent šią tendenciją Kremlius ir tikisi išnaudoti.”