Pirma, architektų Gyčio Ramunio ir Kęstučio Pempės (nesu šio architekto darbų fanas) darbas, atsižvelgiant į tą laikotarpį, kai buvo pastatytas 1985 metais, tikrai yra vertingas ir architektų bendruomenės susirūpinimas dėl jo išsaugojimo yra visiškai suprantamas. Tačiau politikų ar kai kurių asmenų bandymas vertinti architektūrą pasitelkiant sąvokas “gražu”, “negražu” yra absoliutus neprofesionalumas. Geriau nepraleistų progos patylėti.
Tačiau vertinant pastato statybos ir medžiagų kokybę bei dabartinę būklę, jo išsaugojimas tikrai nėra įmanomas. Todėl ir reikalauti, kad privatus investuotojas tai padarytų savo lėšomis, nėra teisinga.
Antra, nesolidu ir neteisinga, kad valstybė pirmiausia pardavė investuotojui pastatą, o paskui jam ėmė kelti papildomus reikalavimus, kurių anksčiau nebuvo. Kur prieš tai buvo Kultūros paveldo apsaugos departamentas, architektų bendruomenė, turėję pastato išsaugojimo klausimą kelti iš karto, kai tik pastatas buvo įtrauktas į privatizuojamų valstybės objektų sąrašą? Dabartinė situacija panaši į tokią, lyg įsigytum butą, o kad jame dar gyvens ir nuomininkai, sužinai tik gavęs būsto raktus.
Tokie valdžios sprendimai apsunkina sąlygas verslui ir parodo Lietuvą neprognozuojama šalimi. Ir, deja, tokie dalykai pastaruoju metu tampa dažni. Absurdas, kad investuotojas, kuriantis Lietuvoje darbo vietas, mokantis mokesčius, šiandien atsiduria įvairių interesų spąstuose ir, negalėdamas išeiti iš susidariusios situacijos, turi kreiptis net į šalies Prezidentą. Jau vien toks kreipimasis Lietuvos valstybę prilygina trečiojo pasaulio šalims, kuriose negalioja nei įstatymai, nei protingumo kriterijai, tik visagaliai prezidentai gali išspręsti kilusius ginčus ir nugalėti pačių sukurtas biurokratines kliūtis.
Trečia, ne politikai turi spręsti, ar pastatas yra vertingas, ar ne. Tai turi daryti savo srities profesionalai. Tačiau, kaip jau esu minėjęs, tai turi būti padaryta laiku, kad investuotojai žinotų, ką perka ir ką su tuo turtu galės daryti.
Svarbiausi dalykai verslui yra laikas ir aiškumas. Ir jeigu norime, kad investuotojai ateitų į Lietuvą, valstybė tai turi užtikrinti visais atvejais. Dabar gi žinia apie situaciją stebina ir “Lidl” vadovus Vokietijoje, kurie, neabejotinai, apie situaciją kalbasi ir su kitais savo verslo partneriais. Gal tai ir paaiškina, kodėl iš Lietuvos išsikelia bankai, gamybos įmonės.
Ir nors suprantamas “Lidl” pasakymas, kad jie yra maisto pardavėjai, o ne pastato saugotojai, vis tik tai, kas bus pastatyta vietoje senojo pastato Giraitės gatvėje, turi atitikti ne tik jų, bet ir Vilniaus miesto strateginius planus bei visuomenės lūkesčius.
“Lidl” įmonė negarsėja investicijomis į gerą architektūrą, todėl čia sąlygas dėl architektūrinių sprendimų pagrįstai galėtų kelti Vilniaus miesto savivaldybė bei kitos institucijos. Kokybiška architektūra yra miestų konkurencingumo pamatas pasaulyje siekiant pritraukti gyventojus, investicijas ir turistus.
Ir tokius ginčus bei nuomonių skirtumus galima išspręsti. Tik atsakingi pareigūnai, politikai, architektai, paveldosaugininkai turėtų tai daryti ne dalindamiesi pareiškimais viešoje erdvėje, o susėdę prie darbo stalo. Siūlau gerb. Remigijui Šimašiui sukviesti visas puses į savo kabinetą ir surasti greitą sprendimą.
Mano nuomone, sprendžiant iš kompanijos atstovų geranoriškumo, kompromisą galima rasti. Galbūt įmonė “Lidl” sutiktų su tokios pačios architektūros biurų pastatų komplekso atkūrimu, tik tai būtų nauja, kokybiška statyba ir šiuolaikiškos medžiagos.
Tokių pavyzdžių, kai senas pastatas nugriaunamas ir jo vietoje statomas naujas naudojant panašias medžiagas bei architektūrą - Vilniuje yra ne vienas.
Labai tikiuosi, kad diskusijos viešoje erdvėje persikels prie darbo stalo, nes būtent už tai mokesčių mokėtojai moka atlyginimus valstybės tarnautojams ir politikams.