A. Užkalnis. Sudegusių tvartų šventė

Ar įsivaizduojate sėkmingą verslą, kur visi siektų ne parduoti, o tik pasirūpinti, kad konkurentas neparduotų? Nereikia savo verslo plano, užteks to, kad kaimynus susuks bėdos. Nereikia pyrago jubiliejui, mes nors ir žalias bulves pakramtysim, ir jos bus saldesnės už medų, jei žinosim, kad gretimame kieme yra dar blogiau, kad ten visi viduriuoja ir kas nors netgi mirtinai nusinuodijo.

Nereikia mums muzikos ar pramogų – tegu tik pas kaimyną atvažiuoja policija arba greitoji pagalba su žiburėliais ir sirenomis, ir ką nors išveža, geriausia surakintom rankom arba su ta marška, kur rankovės susiriša už nugaros, ir tai bus pati gražiausia muzika.

Tokie ir buvo mūsų rinkimai, jei nepastebėjote. Beveik niekas nesidžiaugia kokiais nors ateities planais ar svajonėmis (išskyrus nedidelį procentą linksmų ir teigiamų žmonių). Depresija būna tada, kai nematai ir neplanuoji ateities, sako psichologai, ir čia yra apie mus, tikrai apie mus.

Mes visi žinome, kad lietuviai pratę skųstis ir kad jiems viskas blogai. Tas tiesa, tokie ir yra. Tačiau tai – dar ne viskas. Baisu yra ir tai, kad lietuviai visą savo kūrybinę energiją, kad ir kokia menka ir pridvėsusi ji būtų, nukreipia tam, kad jiems būtų dar blogiau. Mūsų depresija ir negatyvumas ne šiaip sau atsitikę, mes juos patys rūpestingai užauginome, kaip kokį tvirtą ir atsparų nuodingą augalą.

Neatsitiktinai mūsų mėgstamiausia pramoga yra laidotuvės, o širdžiai artimiausias metų laikas yra ruduo, kai viskas pūva ir miršta. „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“, rašė lietuvių poetė, o visi džiaugėsi, kad galas jau tai ramunėlei, dabar ją drąskys ir laužys, he he he. Mėgstamiausia lietuviškos architektūros forma yra gelžbetoniniai griuvėsiai (devyni savininkai nepasidalina, arba dešimt metų neįmanoma suderinti projekto) arba nebaigtas gyvenamasis namas, kurį stačiusi bendrovė bankrutavo, kol dar nė langų stiklinti nepradėjo.

Mano asmeninė favoritė buvo ta rinkimų laida, kur kandidatus ir jų žmonas suleido su klojimo teatro aktoriais (šiaudinės skrybėlės ir priklijuoti ūsai), ir jie visi sėdėjo studijos pasieniais, kaip nelaimingi vairuotojai, kurie „Regitroje“ laukia, kol parodys jų numeriuką. Beje, čia jums idėja naujam realybės šou. Pastatom kameras kokios seniūnijos laukiamajame ir filmuojame.

Andrius Užkalnis

Jei prisimenate, didžiausios viltys pirmąjame ture buvo siejamos ne su tuo, kad kas nors kam nors patiks. O ne. Politikai ir politologai žiūrėjo, kam būtų naudingiausi blogi orai: mūsiškiai rinkėjai turi kaliošus (greičiausiai todėl, kad patys kaliošai), o priešininkai tai mat sėdės namie ir nebalsuos, oi trinam trinam rankas. Oi pasisekė, oi nuskilo.

Rinkimų naktį visos televizijos, kurios transliavo kažką apie rinkimus, varžėsi: na, kas padarys durniau? Kas nykiau? Surenkam labiausiai migdančius svečius, į kuriuos taip pat smagu žiūrėti, kaip į pamėlusią šaldytą vištą iš šaldiklio (ir kalba jie taip pat gerai), ir pirmyn. O nelaimingiausi reporteriai su operatoriais tegu varinėja po rinkimų štabus ir rodo, ką valgo ir geria susirinkę partijos nariai, kurie, nejaukiai šypsodamiesi, dairosi į kameras. Parodyti nelabai yra ką (net Darbo partija jau nebepasiūlė pjaustinėto arbūzo, kur nagingų kulinarų rankomis ant nelaimingo maistinio bumbulo išskaptuotas logotipas, primenantis aleliušnikų bažnyčios ženklą), vaizdas maždaug kaip per pagrabą, net jei kuri partija ir laimi. Šie žmonės nemoka linksmintis ir jiems gyvenimas nepavyko, kalbėte kalbėjo tie reportažai. Bet jie gali nesunkiai sugadinti ir apnuodyti gyvenimą jums, likite su mumis po trumpos reklamos.

Mano asmeninė favoritė buvo ta laida, kur kandidatus ir jų žmonas suleido su klojimo teatro aktoriais (šiaudinės skrybėlės ir priklijuoti ūsai), ir jie visi sėdėjo studijos pasieniais, kaip nelaimingi vairuotojai, kurie „Regitroje“ laukia, kol parodys jų numeriuką. Beje, čia jums idėja naujam realybės šou. Pastatom kameras kokios seniūnijos laukiamajame ir filmuojame. Nieko nevyksta, žmonės laukia, paskui ateina kokia nesusivokus bobelė (visada tokia būna), ji ieško 12 kabineto ir nemato, nors ant durų aiškiai parašyta „12“, tada paklausia, kur dvyliktas, visi jai parodo, kad dvyliktas čia, ji atsisėda, dūsauja ir irgi laukia. Epizodo pabaiga, tęsinys kitą savaitę.

Rinkimų rezultatai – irgi tokie. Didžiausias džiaugsmas yra ne apie tai, ką išrinko ir kas ketverius metus kažką galės padaryti, ne, didžiausia laimė yra apie tai, kokie kaliausės gavo pelnytą bausmę ir yra išspirti. Populiariausias straipsnis yra apie tai, ko jau nebebus Seime. Laimėjimui daug kur reikia antro turo, užtat pralaimėjimui dažniausiai užtenka vieno, ir mus tai tenkina.

Taip, aš irgi žmogus, ir man nesvetimi žmogiški džiaugsmai. Piktdžiuga irgi yra žmogiškas jausmas, ir negali nešyptelti, išgirdęs, kad į Ukmergę pagaliau grįžta nemylimiausia Lietuvos dukra, kuri taip ilgai nevalingai tyčiojosi iš visų šalies žmonių. Kartu gali padžiūgauti, kad Ukmergė gavo pelnytą bausmę už tai, kad tą tuti-tuti atsiuntė į Vilnių mums visiems ant galvų. Pasiimkit atgal ir daugiau taip nedarykit, o ji vaikščios jūsų miestelio gatvėmis, kaip amžinas priminimas apie jūsų nuodėmę.
Problema yra, kad būtent piktdžiuga, draudimai ir ribojimai ir yra tai, kas liko nuo šių rinkimų. Žinote, kaip apie netikėtą laimę kalba, kaip apie ankstyvas Kalėdas? Pas mus geriau. Mums anksčiau laiko atėjo Vėlinės, trim savaitėm paankstino nabašnikų šventę, valio. Žinot, kaip gera, kai kaimyno tvartas dega? Tai dabar pas mus yra sudegusių tvartų atlaidai. Liepsnoja tvartai, kyla dūmai, liepsnos visur. Siauskit virš tvartų, žiežirbų spiečiai.

Dabar, po rinkimų, mažai kas kalba apie tai, ką pastatysim, ką papuošim ar kas bus geriau. Ne, ačiū, kam mums tai. Mums geriau džiaugtis, kad kažkam kažkas susidirbo ir nesigavo. Aš jau laukiu reportažų apie tai, kaip ką nors iškrausto iš Seimo bendrabučio ir išspiria į gatvę, su juodais šiukšlių maišais rankose, ir tie žmonės sliūkina Gedimino prospektu, tuos maišus šaligatviu vilkdami, o iš paskos bėga operatorius ir kokia nors žurnalistė, kaišioja mikrofoną ir klausinėja, na, kaip jaučiatės, kaip jaučiatės?

Net gerai pasirodžiusi nauja politinė jėga, gražiai susirinkusi daug balsų iš nusivylusių runkelių, tegali po pergalės papasakoti, kaip dabar padarys visiems daugiau liūdesio – uždraus gerti, na, ir padarys valstybines vaistines, nes sovietiniais laikais, kai buvo vien valstybinės vaistinės, buvo labai gerai, visi būdavo sveiki, arba jei susirgdavo, tai greitai pasveikdavo. Apie tai kalbėjo garsiausias šalies blaivininkas, kurio partijoje, kad ir kaip būtų ironiška, yra vyriausias žmonių kišėjas į šaltas eketes gydymo tikslais. Žinau, jūs jau laukiate juoko apie vyriausiąją šalies acto garintoją, bet šito juoko nebus, nes visiems jau nusibodo.

Aš tikiuosi, kad jie nesustos ties valstybinėmis vaistinėmis, bet pasirūpins, kad dar būtų ir sava visų vaistų gamyba arba, jei ko reikės, išimtiniu atveju atsivešim iš Rusijos, nes ten dar tebegamina Višnevskio tepalą, kuris smirdi taip, kad numiršta visos bakterijos ir užgyja žaizdos. Gana kitiems lobti, geriau mes greičiau kojas pakratysim, bet tegu niekas nebūna turtingas.

O gydysimės paprastai: citramono nuo galvos, dimedrolio nuo nemigos (kas vis tiek negalės užmigti, tiems parodysim įrašus apie rinkimų nakties TV šou) ir platus rožinių ir kryželių pasirinkimas, nuo neplanuoto pastojimo.

Tai su šventėm jus visus, brangūs draugai. Su naujaisiais metais! Gražių, nykių, blaivių, laimingų 1985-ųjų metų.