Pasaulis jau kuris laikas stebi kol kas pergalingą Donaldo Trumpo žygį JAV prezidento posto link. Skirtingose Europos šalyse vieną pergalę po kitos laimi populistai-nacionalistai. Praeitą vasarą britų žmonės atkeršijo ne tik savo šalies, tačiau ir visos Europos istablishmentui pasirinkdami išstoti iš Europos Sąjungos.
Atrodo, tarsi po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose susiformavusi gan stabili politinė sistema ima trūkinėti per siūles. Gaila, tačiau šiandien dominuojanti politinio ir žiniasklaidos elito reakcija į šį masių* protestą tėra tikrovės neigimas. Neigiama tradicinių partijų politikos krizė, neigiama tikrų, charizmatiškų politinių lyderių stoka, neigiamos populistų akcentuojamos visuomenės problemos, o jie patys – demonizuojami. Paradoksalu, tačiau ši primityviai gynybinė politinio istablishmento poza tik dar labiau audrina mases ir stiprina jų tikėjimą populistais.
Užuot teisuoliškai porinęs, kaip blogai yra populizmas arba koks melagis yra Trumpas, pabandysiu į susidariusią situaciją (konkrečiai JAV atvejį) pažvelgti kitu kampu. Tiesa, daugelis kilusių minčių yra universalios prigimties, tad iš esmės tinka ir Europos atvejui.
Ar elitą su masėmis priešina tik populistai?
Kiekvienas baigęs mokyklą žino ar bent turėtų žinoti, jog demokratija yra daugumos valdžia. Šalyje, kuri yra valdoma demokratiniais principais, valdžion patenka tie, kuriuos visuotiniuose rinkimuose palaiko didesnioji dalis tautos. Tam tikram laikui, paprastai vienai kadencijai, jie tampa tautos atstovais valstybės valdymo struktūrose. Per kitus rinkimus jie gali būti arba paliekami valdžioje, t. y. perrinkti arba atšaukiami iš valdžios – neperrinkti. Kitais žodžiais tariant, kad ir koks bebūtų protingas ir savo darbais valstybei nusipelnęs politikas – jeigu dauguma žmonių juo nebepasitiki, jis netenka teisės pasilikti valdžioje.
Didelė dalis komentatorių, vietoje to, jog bandytų perprasti populizmo reiškinio esmę ir prisitaikyti prie objektyvių demokratinių standartų, kažkodėl mieliau yra linkę elgtis priešingai. Populizmas yra traktuojamas kaip kažkoks savaiminis blogis. Visi, kas su juo susiejami, tampa blogio nešėjais, o tie kurie remia ir balsuoja už populistus vadinami mažiausiai emocionaliais kvailiais, o kartais net blogio bendrininkais.
Šią tendenciją, jog „liaudis yra neverta ir neįgali naudotis demokratinėmis teisėmis, ir kad jos pareiga yra tylėti ir pasitikėti, užuot triukšmavus“, galima pastebėti ne tik Lietuvoje, bet daugelyje Vakarų valstybių. Iš konkrečių atvejų, pastaruoju metu kone labiausiai aptarinėjamas yra populizmo guru vadinamo Trumpo triumfo fenomenas.
Anot Vajdichiaus, respublikonų partijos elitas iki pat Cruzo kapituliacijos negalėjo patikėti, jog Trumpas gali laimėti respublikonų pirminius rinkimus. Kai jis mestelėdavo vieną ar kitą politiškai nekorektišką teiginį į viešumą, respublikonų vadovybė kaskart tikrai nuoširdžiai patikėdavo, kad nuo šiol jo dienos politikoje suskaičiuotos. Vis dėlto ilgainiui paaiškėjo, jog toks tikėjimas neturėjo tvirtų sąsajų su realybe.
Tai, jog respublikonų balsus Trumpas laimėjo triuškinančiai, parodė priešingą tendenciją – kaip stipriai respublikonų elitas (ir apskritai didžioji žiniasklaida) yra nutolęs nuo savo žmonių ir kaip sunkiai geba įsijausti į jų kailį.
Šiandien žvelgiant į pirminių rinkimų rezultatus galima teigti, jog savo pozicijų tvirtumu ir teisumu iki paskutinės minutės įsitikinęs respublikonų elitas gyveno išsigalvotoje, ideologinių klišių perpildytoje tikrovės iliuzijoje. Pasak Vajdichiaus, partijos viršūnėlės iki šiol nelabai suvokė, nei kodėl žmonės yra pikti ir balsuoja prieš partijos istablishmentą, nei kokios buvo Trumpo pranašumo prieš varžovus priežastys.
Trumpas bando gražinti emocijas į politiką
Susidariusi situacija byloja apie keletą rimtų problemų, su kuriomis susidūrė politinis ir apskritai visuomenės elitas. Pirmiausia, ligšiolinė Trumpo kampanija parodė, jog Amerikoje susiformavo kritinė masė žmonių, kurie dėl tam tikrų, bet neabejotinai labai svarių priežasčių, pasiryžo palaikyti kandidatą, kuris dažnai sau prieštarauja arba tiesiog meluoja. Veikiausiai rinkėjams šie Trumpo trūkumai atrodo kur kas menkesnis blogis, nei per ilgus demokratų dominavimo metus susiklosčiusi politinė-socialinė visuomenės sistema, kurią įkūnija Barackas Obamos, o dabar ir Hillary Clinton asmenys.
Žvelgiant plačiau, dalis žmonių bet kurioje pasaulio visuomenėje savo mąstyme puoselėja tam tikrą antisistemiškumo dėmenį. Jis natūraliai slypi daugelio prie esamos tvarkos, dėl charakterio savybių ar išsiugdytų gebėjimų stokos, sunkiai prisitaikančių asmenų mintyse. Tokių žmonių suvokimu dėl daugelio jų asmeninių nesėkmių yra kalta sistemiškai neteisinga visuomeninės sankloda. Bet sąmoningai prieš ją šie žmonės sukyla tik rezonansinių įvykių fone. Ypač kai politinių partijų atstovai ar valstybės tarnautojai ar šiaip privilegijuotieji, kitaip tariant, elitas, atvirai pamina bendrai suprantamą teisingumo sampratą.
Tokių atvejų per ilgą demokratų valdymo laikotarpį JAV buvo tikrai ne keli. Aštuntus metus trunkanti Obamos kadencija, lydima kartais sveikam protui prieštaraujančių politkorektiško absurdo atvejų, sparčiai augančios valstybės skolos, pasyvios Amerikos užsienio ir gynybos politikos ir pan. pamažu ėmė kelti frustraciją eilinių respublikonų tarpe. O kas svarbiausia – ligšioliniai bedančiai respublikonų kandidatai, visiškai nesugebėję tam pasipriešinti, žmonių akyse tarsi virto netiesioginiais demokratų bendrininkais. Apskritai, respublikonų ir demokratų elito elgesys ir retorika taip supanašėjo, jog jie nemažos visuomenės dalies manymu vieni kitiems nebėra laikomi rimta politine alternatyva.
Elitas paprastai mąsto kitomis kategorijomis nei elitui nepriklausantys žmonės. Jie vertina ir nori girdėti visai skirtingus dalykus. Čia ir slypi pagrindinė demokratinių politikų užduotis: tikri lyderiai privalo tiesti tiltus ir nuolat palaikyti tarpusavio supratimą bei pagarbą tarp visuomenės elito ir jam nepriklausančių masių.
Mano galva, būtent šių aspektų stoka bei iki šiol tebesitęsiantys nesusipratimai tarp respublikonų elito ir eilinių narių, baigęsi Trumpo triumfu, atsirado dėl to, jog elito atstovai daugelį tų emocinių tiltų sąmoningai ar tyčia apleido ir problemas sprendė technokratiškai racionaliu stiliumi.
Trumpo kampanija parodė, jog laimėti galima praktiškai nesiorientuojant į visuomenės elitui priimtiną racionalią, patikrintais faktais grindžiamą informaciją. Taip įvyko dėl vienos ir pagrindinės priežasties: valdantysis elitas perdėm užsiėmė savais reikalais ir pamiršo kiekvieną savo žingsnį, keliantį klausimų, bandyti išversti į vadinamąją žmonių kalbą.
Paprasčiau – buvo neleistinai pamiršta sena kaip žemė išmintis, jog dauguma žmonių politikuose labiausia vertina ne racionalų idėjų generavimą bei įvairių loginių konstrukcijų plėtojimą, o gebėjimą skleisti autentiškas, viltį bei pasitikėjimą žadinančias emocijas.
Rinkdamiesi savąjį kandidatą daugelis eina kitu keliu. Jie ieško žmogaus, kuris turėtų šias tris savybes: a) justų sistemos problemas ir teisingumo stoką kaip ir dauguma; b) sugebėtų aiškiai ir emocingai išreikšti savo nepasitenkinimą; c) bei taip pat aiškiai ir emocingai parodytų, jog atstatyti teisingumą imsis nedelsiant, net jei tai ir grėstų sistemos perversmu.
Kitaip tariant, geras politikas turi justi ir išreikšti tą pačią emociją kaip ir dauguma rinkėjų. Būtent tada jis tampa patikimu daugumos akyse. Trumpas tą puikiai suprato ir labai talentingai pritaikė savo kampanijos metu.
Kita savybė, galėjusi lemti Trumpo pranašumą prieš kitus kandidatus – tai visiškas pasitikėjimas savimi. Užaugęs turtingoje šeimoje ir iš esmės niekad nepriklausęs nuo kitų įtakingųjų malonės, jis išsiugdė laisvumą nuo kai kurių susiklosčiusių nerašytų visuomenės taisyklių.
Šiandien Vakaruose, kur bet koks išsprūdęs mažiau korektiškas, iš populiaraus žodyno pašalintas žodis gali lemti tavo karjeros perspektyvas, tvyro pasąmoninė baimė, vidinis susikaustymas ir savicenzūra. Jau metus trunkanti Trumpo kampanija nemažos dalies žmonių akyse sudraskė šiuos nematomus pančius. Trumpas savo pavyzdžiu amerikiečių tautai pademonstravo esąs laisvas, nesusikaustęs ir nenuspėjamas žmogus. Būtent toks, kokiu norėtų būti daugelis kasdien nelengvą prisitaikėlio dalią kenčiančių žemesnio socialinio sluoksnio atstovų.
Tiek jis, tiek jau pralaimėję, tačiau stebėtinai daug palaikymo sulaukę kiti antisisteminiai (Tedas Cruzas ir Bernie Sandersas) kandidatai, drąsiai berdami net ir vienas kitam prieštaraujančius, kontraversiškus teiginius, tapo tikrąja alternatyva įsigalėjusiam droviai pilkam Obamos eros politiniam elitui. Daugelio eilinių respublikonų (beje, ir dalies demokratų) akyse šie prezidento rinkimai yra kova ne tarp konvencinių partinių ideologijų, o tarp drąsos ir prisitaikėliškumo, tarp laisvės ir savicenzūros.
Paradoksalus Trumpo įvaizdis Lietuvoje
Žvilgtelkime į Lietuvą. Nors lietuviai negali balsuoti JAV rinkimuose, daugelis apie kandidatus į prezidentus turi susidarę nuomonę. Ir ta nuomonė, bent jau viešumoje, yra kaip niekad vienoda. Absoliuti dauguma palaiko Clinton pusę. Dalis jų prijaučia jos socialistinėms pažiūroms. Bet dauguma palaiko ją todėl, kad nemėgsta Trumpo. O nemėgsta jo iš esmės dėl keleto priežasčių: narciziškumo, polinkio meluoti ir teigiamų pasisakymų apie Vladimirą Putiną.
Pirmą priežastį palikime ramybėje. Manau ir pats Trumpas pritartų teiginiui, jog jis save labai myli. Tuo tarpu likusios dvi sukuria tam tikrą paradoksą. Daugelis Trumpo nemėgstančių žmonių mano, jog negalima pasitikėti jo daromais pasisakymais, nes jis nuolat meluoja. Lietuviai čia ne išimtis. Tačiau, kai kalba pakrypsta apie Putiną, daugelis lietuvių Trumpo teiginius laiko gryna tiesa, apibūdinančia tikrąsias jo pažiūras, kurias jis būtinai išplėtos gavęs valdžią.
Mano galva, yra keletas priežasčių, kodėl Trumpo pozicijų užsienio politikoje nereiktų vertinti perdėm rimtai.
- Trumpas mėgsta paneigti tai, ką teigęs ir jau daugeliui savo minčių yra pateikęs prieštaraujančią poziciją.
- Vienas dalykas yra kalbos prieš rinkimus, visai kitas – darbai po rinkimų. Daugelis JAV prezidentų pradžioje nuoširdžiai tikėjo savo galimybėmis susitarti su Kremliumi, bet susidūrę su realybe, savo požiūrį labai greitai pakeisdavo. Iš to išplaukia trečia priežastis.
Pradedant nuo pirmos priežasties, galima pasakyti, jog Trumpas savo kampaniją orientavo į plačiąsias mases ir kryptingai taikė emocinę prieigą prie politikos, jo teiginių nuoseklumo nevertėtų vertinti perdėm kategoriškai. Tuo labiau, kad metų eigoje daugeliui savo kontroversiškų minčių jis yra paprieštaravęs. Šia taktika Trumpas veikiausiai siekė pasiekti kuo platesnį ir įvairesnes problemas turinčių rinkėjų ratą – iš pradžių teigė viena, taip pradžiugindamas vienus, po to, teigė kita ir apramindamas kitus. Jos veiksmingumą akivaizdžiai patvirtina nesumenkęs Trumpo populiarumas.
Maža to, žinodamas, kad laimėtoją lems kandidatų požiūris ne į užsienio, o į vidaus politiką, Trumpas daugelį savo vienų ar kitų minčių apie užsienio politiką išsakė omeny turėdamas JAV vidaus politikos kontekstą. Kitaip tariant, laikėsi taktikos, kad užsienio politikoje tinka kalbėti bet ką, jei tai yra kritika dabartinei Obamos ir Clinton pozicijai.
Grįžtant prie lietuvių požiūrio į Trumpą, verta paminėti ir psichologinį aspektą. Visi neblogai prisimename neigiamai nuteikiančius Trumpo teiginius apie mūsų saugumą regione. Pvz.: jog jis prieš siųsdamas JAV karius ginti Baltijos šalių, peržiūrėtų, ar jos įvykdė savo įsipareigojimus NATO. Vis dėlto tikrai ne visi prisimename teigiamai nuteikiančius jo komentarus.
Prieš keletą mėnesių, reaguodamas į Baltijos jūroje vykusį pavojingą rusų naikintuvų manevravimą virš amerikiečių laivo, Trumpas nedviprasmiškai pasakė, kad „atvirai nepagarbą JAV rodančius ******* būtina numušti“, jei nedelsiant informavus Putiną, šis nesustabdytų provokacijų.
Antra priežastis, į kurią norėtųsi atkreipti dėmesį yra istoriškai stebimas pretendentų į JAV prezidentus naivumas užsienio politikoje. Atrodo, Trumpas naivuolių tarpe nėra išimtis. Deja, apie tai kažkaip pamiršta ne tik eiliniai žmonės, tačiau ir politologai.
Praktiškai visi pastarojo meto rimtesni kandidatai, kurie garsiai skelbėsi pagerinsiantys santykius su Maskva, ilgainiui persigalvojo. Prisiminkime mūsų šaliai tikrai palankų prezidentą George‘ą W. Bushą. Savo pirmosios kadencijos pradžioje jis taip pat norėjo tartis su Kremliaus režimu ir Putino akyse netgi pamatė patikimą partnerį. Tačiau jo požiūris kardinaliai pasikeitė, kai Maskva ėmė, palyginti su šiandiena dar švelniai, konfrontuoti su Vakarais.
Be to, dalis mūsuose jau tarsi pamiršo, jog dar 2009 m., praėjus vos pusmečiui po Maskvos invazijos į Gruziją, tuometė valstybės sekretorė Clinton, pasidabinusi nuoširdžia šypsena, užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui atvežė simbolinį „reset“ mygtuką, kuris neva turėjo duoti naują pradžią abiejų šalių tarpusavio santykiams. Tuo tarpu šiandien nemaža dalis komentatorių ją jau laiko kone griežčiausiai Putino atžvilgiu pasisakančia politike.
Paskutinis dalykas, kurį vertinčiau kitaip nei daugelis kritikų, tai tariama Putino ir Trumpo tarpusavio simpatija. Mano manymu, nei keletas palankių Putino pasisakymų, nei paties Trumpo verslo ryšiai su Rusija jokiu būdu nereiškia, jog tarp dviejų valstybių vadovų užgims nuoširdi draugystė.
Kaip rodo pastarojo pusės amžiaus istorija, Vašingtonas ir Maskva nepajėgia/negali palaikyti gerų santykių dėl susiklosčiusių struktūrinių, geopolitinių aplinkybių. Kitais žodžiais – kol Kremliaus režimas bus vedinas imperinių ambicijų, tol jo interesai automatiškai bus priešingi šiandieninės pasaulio hegemonės JAV pozicijai.
Suprasčiau daugelio nerimą, jeigu abipuse simpatija su Putinu dar prieš rinkimus pradėtų svaidytis koks nors potencialus Vokietijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos vadovas. Europiečiai jau seniai garsėja savo politiniu bestuburiškumu. Mums jau lyg įprasta, kad politikai Europoje elgiasi kaip smulkūs prekeiviai, kurie agresoriui pagrasinus, derbindami kinkas, sutinka su jo sąlygomis.
Su amerikiečių politikais yra kiek kitaip. JAV – tai pasaulio hegemonija, kurios Kremliaus veikėjai neišgąsdins užsukę dujas ar šalia paskraidę su naikintuvais. Nedraugiškai paspaudus ar pagrasinus JAV valdžiai paprastai galima sulaukti priešingo efekto – net ir patys taikingiausi bei geranoriškiausi politikai išlaiko savigarbą ir yra pasiryžę duoti stiprų atkirtį.
Kaip pavyzdį galima prisiminti to paties Obamos politinę evoliuciją. Nuo 2009 m. iniciatyvos stabdyti planus statyti priešraketinės gynybos skydą Lenkijoje ir Čekijoje ar netyčia paviešinto asmeninio pažado tuometiniui Rusijos prezidentui Dimitrijui Medvedevui, jog po rinkimų 2012 m. lapkritį jis bus lankstesnis Kremliaus pageidavimams iki šiemet paskelbtos žinios, jog 2017 m. gynybos biudžetas Europoje bus keturgubinamas (iki $3,4 mlrd.).
Nutuokiu, kad Putinas gerai suvokia, jog atvira konfrontacija jau nebe su Nobelio Taikos premijos laureato Obamos, o drąsaus ir laisvę nuo technokratinių konvencijų demonstruojančio avantiūristo valdoma Amerika gali apskritai sukelti dabartinio Kremliaus režimo perversmą arba net imperinių ambicijų pabaigą. Tad įvairiausiais kanalais stengiasi užmegzti teigiamą kontaktą su potencialiu JAV prezidentu.
Galiausiai reiktų pridurti, jog nors visa tai daugeliui lietuvių atrodo kaip Trumpo gynyba, nesu joks jo gerbėjas. Tiesiog gaila, jog profesionalūs politologai bekritikuodami Trumpą ir begėdindami jo gerbėjus, pamiršta analizuoti įvairius jo elgesio motyvų variantus. Net jei Trumpas daugeliui sudaro tikrai nevienareikšmį įspūdį, vien masinis eilinių žmonių paramos mastas rodo apie tikrai rimtos elito (savi)analizės stoką.
Tikroji problema – ne populizmas, o technokratija
Apibendrinant matome, jog Trumpo rinkiminė taktika nėra jau tokia neracionali ir neprognozuojama, kaip tą bando parodyti jo kritikai. Pagrindinė ašis buvo pasirinkta racionaliai apmąsčius visuomenėje susidariusią atmosferą ir atsižvelgus į pagrindinę Vakarų problemą – tradicinių politinių jėgų elitizmą ir politikų virtimą technokratais.
Apčiuoptos problemos gylį ir mastą teigia vien tai, jog tokia gausybė žmonių vardan pokyčių pasiryžo ignoruoti net erzinantį Trumpo narcizizmą ir nuolatinį polinkį meluoti. Aišku, tai automatiškai nereiškia, jog jis laimės rinkimus. Arba, jog apskritai taps geru politiku. Bet kol kas jis puikiai jaučia ir įvardina daugelio žmonių skaudulius.
Kaip itin tiksliai įvardino N. Vasiliauskaitė, geras politinis lyderis turi būti ne biurokratas ir ne partijos ar verslo atstovas, o individas, savo kalbomis ir elgsena perteikiantis visuomenės valią. Demokratijoje žmonės turi a) justi, jog valdžioje bent dalis politikų autentiškai išgyvena daugumos emocijas ir b) savo vieša povyza įkvepia jiems tikėjimo teisingumu bei suteikia vilties ateičiai.
Šiandieninė populizmo banga JAV ir Europoje kilo būtent dėl šių savybių stokos valdančiuosiuose sluoksniuose. Daugelis politikų yra virtę arba stengiasi kopijuoti smulkmeniškai racionalaus ir robotiškai mandagaus briuselinio technokrato įvaizdį, kuris užgimė ir formavosi išskirtinai už demokratinės politikų konkurencijos ribų.
Šie, nors ir tikrai neblogai išmano savo siaurą sritį, tačiau paprastai stokoja platesnės vizijos, o kas svarbiausia, vengia vertybinio vertinimo – to, kas ir yra pagrindinė politiko priedermė. Politiko-technokrato stiliaus įsigalėjimas valdžios viršūnėse kuria politinį vakuumą, kurį anksčiau ar vėliau užpildo nebūtinai politiškai atsakingi veikėjai, išsitraukę daugelio apleistą populizmo kortą.
Šiuo atveju, populizmas yra ne tiek blogis, kiek galimybė, kurią visiems politikams suteikia demokratinis valdžios rinkimo principas. Politikui skelbti boikotą populizmui yra kažkas panašaus kaip generolui parako amžiuje kliautis tik lankais arba prieš tankus šokti su kardais. Galbūt tam tikruose sluoksniuose tai laikoma garbinga, tačiau yra siaubingai neefektyvu. Gaila ir apmaudu, jog rimti ir atsakomybę visuomenei jaučiantys politikai šią galimybę yra linkę atiduoti į kitų rankas, tarp kurių kartais pasitaiko ir abejotinos reputacijos veikėjų.
Kaskart viešuose komentaruose išgirdus kaltinimus populizmu arba tai, kad „populizmas yra didžioji politikų problema“, norisi paklausti – kaip politikas gali pasiekti savo tikslą (t. y. laimėti rinkimus) orientuodamasis ir kalbėdamas vien tik intelektualiai publikai?
Labai keista, kai save už daugumą protingesniais laikantys veikėjai, nesugeba perprasti šios elementariai banalios politiko dalios. Mano galva, žmonės, aikštingai besipiktinantys vienu ar kitu emocingesniu politikų pasisakymu ar labiau populiariu pažadu, patys rodo savo politinį neišprusimą ir pilietinį nebrandumą.
* Šiame kontekste terminai elitas ir masės yra vartojama skirtinga prasme nei tą darė ispanų filosofas José Ortega y Gassetas