Kilgoras Trautas sakytų, gal čia kalti blogi chemikalai, kad lietuviai tos valdžios, ar būtų kairė, ar dešinė, taip smarkiai nemėgsta. Ekonominio balsavimo teorijos klasikas V. O. Key jam atsakytų: voters are not fools.
Tiesa kažkur per vidurį, o duomenys rodo: mažiausiai politiškai išprusę yra būtent rinkimuose nedalyvaujantys.
Kad ir kas gautų daugiausiai balsų, pirmadienis bus sudėtingas ne tik į Seimą nepatekusiems, bet ir laimėtojams. Juk neabejotinai čempionų pusryčiais reikės dalintis dar su bent 2 partijomis, o su kuo – tikriausiai paaiškės tik po dviejų savaičių, kai bus ištraukti vienmandačių loterijos laimingi bilietai.
Kaip ir daugelis, nemanau, kad koaliciją išeis sudaryti be dviejų partijų iš Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) trejetuko.
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Prognozė: 14-18 proc. balsų, 28-35 mandatai. Dabar jų parlamentinėje frakcijoje yra 40 narių.
LSDP potencialas buvo didžiulis. 2012 m. porinkiminis tyrimas parodė, kad Lietuvoje vyravo poreikis kairiajai ekonominei politikai: absoliuti dauguma rinkėjų norėjo būtiniausių produktų kainų reguliavimo, progresinių mokesčių, nenorėjo valstybinių įmonių privatizacijos. Partija buvo atsikračiusi 2001-2008 m. šleifo, išsprendė lyderystės kaitą su populiariu Algirdu 2.0, kol konservatoriai strugglino ir neturėjo kuo pakeisti vos jų pačių elektoratui įtikusį Andrių Kubilių (ką jau kalbėti apie kitas rinkėjų grupes).
Daugiausia balsų gaudama iš visuomenės dalies „sovietmečiu nei geriau, nei blogiau buvo“, LSDP buvo po koją įkėlę į abi Lietuvas.
Kurį laiką atrodė, kad socialdemokratams tiesiog nėra konkurencijos (priminsiu, buvo beveik 30 procentų reitingas) ir jeigu jie dar priims kelis sprendimus, kurie šalies ekonomiką pastumtų socialios rinkos link, tai turėsime dominuojančios, alfa partijos sistemą. Jeigu LSDP būtų valdoma tikrų socialdemokratų, jie galėjo Seime vieni ir daugumą turėti.
Tačiau LSDP nėra valdoma tikrų socialdemokratų ir turėtų pradėti rūpintis ne tik šiais rinkimais, kuriuose dar pavyks išnešti apysveikį kailį, bet apskritai savo ateitimi.
Palyginimai su kitomis, į Lietuvą savo partinės sistemos raida panašiomis valstybėmis (Lenkija ir Vengrija) rodo: jeigu ekskomunistiniai kairieji susiduria su rimtais sunkumais kurdami gerovę ir turi problemų su skaidrumu, jie ilgainiui išbalsuojami į politinės arenos užribį, kadangi nėra socialiai liberalaus, vidurinės klasės ideologinio rinkėjo pagalvės.
Šiuo metu socialdemokratai eina ta pačia trajektorija, kaip jų (buvę?) kolegos Vengrijoje ir Lenkijoje. Iš pradžių labai populiarūs, nes žmonės šalyse, kuriose dauguma dešinės politikų neturi didesnės patirties valdant valstybę, socialdemokratus laikė kompetentingais administruoti šalies ūkį. Kai visuomenė pagaliau susivokia, kad nei tos kompetencijos yra, nei sovietmečio korupcinių praktikų atsisakyta, staigiai čiuožiama žemyn.
Lenkijoje ir Vengrijoje 2005-2010 m. periode buvo stiprus posūkis į dešinę. Vengrijoje socialistai iki šiol opozicijoje be didesnių šansų sugrįžti į valdžią, o Lenkijoje kairiųjų aljansas praėjusiuose rinkimuose net nebepateko į Seimą. Lietuvoje procesas užtruko, tačiau lenkai ir vengrai pirmesni praėjo savo politinių sistemų demokratizaciją, pirmiau ir tam tikrą partinę sistemą susikūrė.
LSDP nėra grynai ekskomunistinė jėga, todėl jiems nebūtinai galios vengriškas ar lenkiškas scenarijus. Tačiau jeigu jie nori gero Lietuvos partinei sistemai ir sau, turi kuo greičiau atsinaujinti ir tapti tikra kairės partija, o ne iškamšalu, kurį dėl per daug liberalaus Darbo kodekso kritikuoja... dešinė.
Beje, bent jau pagal preliminarią „Manobalsas.lt“ atsakymų apibendrinimo analizę, jie sutartų su LVŽS būtent ekonominiais klausimais. Klausimas tik, ar sutarimas deklaracijų lygmenyje kažką reiškia.
Kas bus premjeras nuo LSDP? Bet kokiu atveju manau, kad Algirdo Butkevičiaus era baigiasi. Savi jį iškrapštys vienu ar kitu atveju. Jeigu LSDP išplauks į viršų ir kažkokiu būdu privilios arba valstiečius, arba sulipdys (jeigu nepraeis liberalai, gali ir išeiti toks variantas aritmetiškai) koaliciją be jų ir konservatorių (bet dar prezidentūros vaidmuo čia kažkur yra), jiems reikės įvaizdžio perkrovimo: tam tiktų Rasa Budbergytė.
Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Prognozė: 15-19 proc. balsų, 30-35 mandatai. Dabar jų parlamentinėje frakcijoje yra 30 narių.
TS-LKD neturėtų gauti mažiau balsų nei 2012 m., rinkimuose, kurie vyko apgulties sąlygomis, kur opozicija savo rinkiminę sėkmę grindė principu „mes ne Kubilius“. Iš reitingų atrodė, kad konservatorių frakcija Seime bus ketvirčiuota (kaip tuo metu juokavo kai kurie partijos politikai, kad tik TS-LKD netaptų vieno lifto partija, kaip 2000 metais). Never underestimate the conservatives: pats tada prognozavau jiems tik 23 mandatus, o gavo 33 (tiesa, Naglis Puteikis greit pasišalino).
Visgi TS-LKD turi labai aiškias lubas: paprasta sociologinė tiesa yra tai, kad didelė dalis visuomenės tiesiog jų nemėgsta. Kad ir kaip Facebook stengėsi Gabrielius Landsbergis, per rinkimų kampaniją jo simpatikų skaičius taip ir liko kiek virš 20 procentų, o nemėgėjų rodiklis tik išaugo ir yra dvigubai didesnis.
Iš pagrindinių partijų TS-LKD 2012 m. buvo pirmaujanti pagal pensininkų procentą elektorate. Šiuose rinkimuose, ypač po LRLS nuosmukio, kuris išgelbėjo konservatorių kampaniją, panašu, kad jie sulauks daugiau jaunų žmonių paramos.
Kiek – dar sužinosime. Jaunimas yra ribotas resursas ir jo pervertinti nereikėtų.
Visgi dideliu laipsniu (mažesniu nei LLRA atveju, tačiau labai ryškiu) TS-LKD kampanija, kaip ir anksčiau, yra paremta mobilizacine strategija – raginimas „reikia griauti kolūkius galvoje“ tai geriausiai iliustruoja.
Absoliučiai daugumai rinkėjų, socializuotų sovietinėje sistemoje, kuriems yra 50 metų ir daugiau, tai veikia kaip raudona skepeta buliui. Likusiai mažumai, kurių šeimoje buvo tremtinių, kurie nukentėjo nuo sovietinio režimo, tai veikia kaip kovos kvietimas.
2012 m. porinkiminis tyrimas rodė, kad konservatoriams itin svarbu ir socialiniai tinklai: jeigu tavo artimoje aplinkoje yra TS-LKD rinkėjas, tikimybė, kad tu irgi už juos balsuosi, auga penkis kartus.
TS-LKD labai gerai žino: daugiapartinės sistemos rinkimuose, kuriuose aktyvumas tėra 50 procentų, tau aktualūs tik tie 10 procentų, kurie tave palaiko. Visi kiti gali nekęsti, jeigu jų balsai išsiskaido, paimi pirmą vietą (beje, dėl to TS-LKD labai nenorėtų dvipartinės sistemos – jie matė Kaune, kas įvyksta, kai lieka pasirinkimas iš dviejų). Kita vertus, po Maidano įvykių ir Krymo aneksijos Lietuvoje prosovietiškumas labai sumažėjo. Todėl konservatorių perspektyvos ilgesniame laikotarpyje šviesesnės, nei LSDP.
Kas TS-LKD artimesni ideologiškai? Ekonomiškai – liberalai, socialiniu konservatyvumu – valstiečiai ir žalieji. Su LSDP jų koalicijos neįsivaizduočiau ne vien dėl ideologinių priežasčių, bet ir dėl to, kad dviejų partinės sistemos polių sąjunga gali kituose rinkimuose išvirsti į radikalių populistų ir protesto balsų cunamį. Mes nenorime Austrijos varianto, kur tradiciniai kairieji ir dešinieji nuolat kraujuoja, o radikalai vis auga.
Kas bus premjeras nuo TS-LKD? Jeigu konservatoriai gaus daugiausiai mandatų ir atiduos valstiečiams žaliesiems ministerijas, kurių pastarieji nori (TS-LKD reikės kiek susimažinti savo aroganciją, jeigu nori valdžios – LVŽS neturėtų būti lengvas riešutėlis derybose), tada Gabrielius Landsbergis.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Prognozė: 14-20 proc. balsų, 20-30 mandatų. Dabar jie turi vieną į Seimą išrinktą savo narę, Rimą Baškienę. Keli parlamentarai (Povilas Urbšys, Valerijus Simulik, Egidijus Vareikis) irgi kandidatuoja LVŽS sąraše.
LVŽS turi bene didžiausią potencialą daugiamandatėje, kadangi jų neslegia ilgojo laikotarpio stigmos (TS-LKD) ar vilčių nepateisinusios valdžios statusas (LSDP).
Vienmandatėse jiems bus sunkiau, nors tai prognozuoti ir labai sudėtinga (todėl mandatų žirklės didesnės, nei LSDP ar TS-LKD). Tai, kad pagal „Vilmorus“ apklausas jie pirmauja antrų pasirinkimų flange, tik patvirtina potencialą, kuris matėsi dar 2012 m. porinkiminiame tyrime. Jau tada tai buvo itin neutraliai, centristiškai vertinama partija, kurios dauguma rinkėjų nei mėgo, nei nemėgo.
Panašu, kad dabartinei LVŽS geriau tiktų pavadinimas „Lietuvos centro ir žaliųjų sąjunga“: jeigu ir yra tas ištikimasis kaimiškasis-ūkininkų elektoratas (sunku pagauti tokią specifinę kategoriją), likęs nuo tiesiog Lietuvos valstiečių partijos (buvo tokia kažkada) laikų, jis tesudaro kokius 2 procentus.
Buvo du LVŽS reitingų kilimo etapai. Pirmasis gana lėtas, 2015 m. pabaigoje ir 2016 metų pradžioje sutapo su alkoholizmo klausimo užaštrėjimu (tuo metu jie vieninteliai su Ramūnu Karbauskiu priešakyje rengė kampaniją šia tema).
Antrasis pakilimas buvo po Sauliaus Skvernelio prisijungimo. Reitingų augimo klasika: aktualus probleminis klausimas, tave išskiriantis iš kitų partijų, neutralus įvaizdis ir prisiviliotas populiarus politikas.
Visa kita, tikėtinai, yra ne protestas, o tas nuosaikesnis, pusiausvyros tarp kairės ir dešinės ieškantis, medianinis, ideologiškai centre esantis Lietuvos rinkėjas. Panašiai kaip ir konservatoriai, LVŽS turėjo daugiau atsipūsti po Eligijaus Masiulio skandalo.
Kaip kokia Lietuvos centro sąjunga 2000 m., valstiečiai žalieji galėjo būti suspausti tarp ryškesnių, geriausios formos liberalų ir savo tradicinį rinkėją sumobilizavusių konservatorių. Tačiau taip nenutiko ir yra kaip yra – LVŽS tarp reitingų lyderių.
Kas bendro tarp LVŽS ir kitų dviejų pretendentų į čempionų pusryčius? LSDP atvejį jau aptarėme, kad kairesnės deklaracijos ekonominėje politikoje. Su TS-LKD kiek daugiau panašumo: pirma, juos vienija tai, kad kartu galėtų pasiūlyti šviežią mandatą valdžios kaitos eilinį kartą norinčiai visuomenei.
Taip pat, vertinant „Manobalsas.lt“ atsakymus, šios dvi partijos labai neblogai sutaria konservatyvumo (šeimos klausimai ir taip toliau) ir istorinės atminties srityse: Ramūnas Karbauskis pagal šiuos parametrus yra kone idealus konservatorius. Jeigu ne kiek liberalesni Gabrielius Landsbergis ir Saulius Skvernelis, „dvigubos orbanizacijos“ scenarijus taptų realiu.
Visgi panašu, kad LVŽS gali būti labai skirtinga frakcija, priklausomai nuo to, kas pateks į Seimą. Iš vienos pusės, jie tiesiog padarė tai, ką šiaip jau praktikuoja daugelis partijų – pasistiprina vienu kitu profesionalu ar žinomu žmogumi tam, kad pagerintų įvaizdį visuomenėje ar sustiprėtų konkrečioje srityje (pavyzdžiai iš kitų partijų: Ingrida Šimonytė, Rasa Budbergytė, Vytautas Juozapaitis, Virgilijus Alekna ir t.t.). Tiesiog tai, kas kitose partijose yra vienas iš organizacijos ir rinkodaros elementų, LVŽS ištempė iki kraštutinumo ir tapo beveik „nepartine partija“.
Visgi laukinėje gamtoje (Seime) tokie padarai nėra sutinkami, tad LVŽS turi tik du pasirinkimus: arba „susigroja“ (ideologiniai skirtumai nėra savaime blogai, jeigu neperauga į vidinius konfliktus – ilgojoje perspektyvoje blogiau, kai ideologijos apskritai nėra, kaip DP) ir naujokus integruoja (kaip kažkada integravo irgi nepartiniu buvusį Bronį Ropę), arba jų lauks Naujosios sąjungos likimas. Būtent ne Arūno Valinsko partijos, kurios narių neprireikė nei vienai rimtai jėgai, o Naujosios sąjungos, kurios dalis politikų po nuosmukio integravosi į kitas partijas.
Tikėtina, kad iš LVŽS rinkėjai norėtų, jog ji taptų „geresne LSDP“: stumtų socialiai jautresnę politiką ir būtų konpetetinga. Ko realiai tikėtis iš šios partijos dar nėra aišku – tikriausiai ji ir pati tiksliai nežinos iki frakcijos suformavimo. Tačiau valstiečiams žaliesiems reikia aiškiai suvokti vieną dalyką: jie yra ypatingi tuo, kad rinkėjai jiems vieninteliams iš visų Lietuvoje buvusių reikšmingų partijų davė antrą šansą (sugrįžti į elitą iš kabojimo ant bedugnės krašto su vienu Seimo nariu). Trečio šanso nebebus.
Kas bus premjeras nuo LVŽS? Jeigu LVŽS gaus daugiau mandatų nei TS-LKD arba LSDP, jie turės labai rimtus argumentus sudarinėti technokratinę vyriausybę, kadangi pastarieji tarpusavyje vargu ar susitars. Tokiu scenarijumi premjeru taptų Saulius Skvernelis.
5 procentų klube, neskaitant N. Puteikio
Kaip dainavo The Kelly Family savo geriausioje dainoje, kurios jūs negirdėjote, meskite monetą. Tai bus pats nešališkiausias spėjimas, ar toliau apžvelgiamos partijos pateks į Seimą (peržengs 5 procentų barjerą), ar ne (N. Puteikio ir K. Krivicko koalicijai reikės 7 procentų).
Patikimos prognozės čia nėra ir nebus, kadangi vienas du procentai į vieną pusę ar kitą pusę – ir jūs už borto arba atvirkščiai, esate valdančiosios koalicijos centerpiece. Kita vertus, mėtyti monetas neįdomu.
Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS). Prognozė: 4-7 proc. balsų, 3-10 mandatų. Dabar jų parlamentinėje frakcijoje yra 12 narių.
Liberalų istorija rinkimuose primena linksmuosius kalnelius. Kai tik atrodydavo, kad kylama, tampama didele centro-dešinės partija, greit ištikdavo vidiniai konfliktai, skandalai ir skilimai. Du kartus liberalai buvo atradę lyderį, kuris galėjo pritraukti plačiąsias mases: pirmą kartą Rolandas Paksas ir antrą kartą Eligijus Masiulis. Abu tapo didžiuliais nusivylimais ir po jų liberalų mundurą prieš rinkėjus turėjo skalbti Vilniaus merai: pirmą kartą Artūras Zuokas, o šiame cikle tai daro Remigijus Šimašius.
2012 m. porinkiminis tyrimas parodė, kad liberalų elektoratas išsiskiria keliais esminiais bruožais: pirma, neigiamai vertina sovietmetį, antra, yra jaunesnis, trečia, visiškai neapima apatinio pajamų kvartilio.
Ideologija? Liberalų rinkėjai yra kiek liberalesni, nei dauguma kitų partijų rinkėjų, tačiau nėra liberalūs. Pavyzdžiui, beveik 70 proc. jų rinkėjų sutiko, kad valstybė turėtų reguliuoti būtiniausių prekių kainas. Virš 60 proc. nemanė, kad homoseksualumas turėtų būti toleruojamas. Ir taip toliau.
Žinoma, situacija keičiasi. Tada buvo pokrizinis laikotarpis, o per ekonominius sunkmečius žmonės tampa mažiau tolerantiški, nori ekonominio saugumo. Galbūt šiuose rinkimuose jau yra tie 5 procentai liberalaus elektorato, kuris vien iš ideologinių paskatų pakels LRLS iki Seimo.
Visgi (kalbant net tik apie liberalus, čia bus aktualu ir pas kitus) reikia akcentuoti vieną dalyką, kurį kartais pamiršta politiniai technologai: ideologija, programiniai klausimai, rinkiminė kampanija neveikia atskirai, o sąveikoje su reputacija.
Jeigu tavo reputacija yra gera, net ir prieštaringas programinių pasiūlymų kratinys nesukliudys pasiekti gero rezultato. Tačiau jeigu reputacija yra nulinė, iš nulio daugink kad ir itin profesionalią kampaniją ar nuosekliausias vertybes, rezultate vis tiek bus nulis (0*10 = 0).
Dabar liberalų reputacija gal ir ne nulinė, tačiau patyrusi didžiulį smūgį. Ją atgauti prireiks ilgų metų, aišku, jeigu LRLS išgyvens šiuos rinkimus.
Yra ir tam tikra teigiama Eligijaus Masiulio skandalo pusė. Kai prisimenu jį, o rašant apie liberalus neišeina neprisiminti, man galvoje skamba The Heavy eilutės: „this is no place for a hero, this ain't no place for no better man“. Politikoje nėra vietos herojams ir idealiems žmonėms. Čia yra daug sunkių kompromisų, daug sprendimų, kurie nepatiks niekam. Norėdamas laimėti, turi lipti per kitų galvas ir meluoti arba bent jau nutylėti dalį tiesos. Liberalai negalėjo laimėti būdami liberalais.
Kuo anksčiau tai sužinos nauji, jauni rinkėjai, tuo jiems geriau. Ateityje rinksis sukastais dantimis, spjaudysis, kad nėra tobulo pasirinkimo, tačiau balsuos ne pagal supermeno kostiumą, kuris realybėje visada yra tik kevalas, saldainio popieriukas, o pagal artimiausią sau ideologiją ar strategiškai.
Kas gali LRLS ištempti virš 5 procentų barjero? Tik Vilnius. Jis padėjo liberalcentristams 2008 metų rinkimuose, gal padės ir Eugenijaus Gentvilo vedamam sąrašui.
Tvarka ir teisingumas (TT). Prognozė: 3-5 proc. balsų, 1-7 mandatai. Dabar jų parlamentinėje frakcijoje yra 9 nariai.
Tai turėjo būti euroskeptinė, labai socialiai konservatyvi jėga. Per keturių metų kadenciją jie taip ir liko valdančiosios daugumos, kuri įvedė eurą, dalimi. To užtenka, kad jų elektoratas (ankstesni tyrimai rodė, kad jis kiek daugiau euroskeptiškas, nei vidutinis rinkėjas) nebeturėtų esminės vertybinės priežasties už TT balsuoti.
Reputacija? Nejuokaukite. Lyderis įtariamas paėmęs 15 tūkst. eurų kyšį, aplinkos ministras laikosi, nors ir davė zadanijas. Vienintelis populiaresnis, geriau vertinamas (savo laiku, bet tas laikas irgi praėjo) partijos narys Valentinas Mazuronis pabėgo į Darbo partiją. Kitas deleguotas ministras savęs net nesiejo su „tvarkiečiais“ ir gavęs šansą susirado geresnę reputaciją turintį sąrašą. Vieno partijos lyderių brolis šaudo šunis.
Net Petras Gražulis nenori būti šios partijos sąrašo pirmu numeriu. Ją į priekį ves Žemaitijos dalyje mylimas, tačiau likusioje Lietuvoje nouneimas Remigijus Žemaitaitis.
Todėl kai aš matau, kad reitinguose TT „trinasi“ kažkur apie 5 procentų ribą, aš suprantu, kad tikrai dar visko nesuprantu apie Lietuvos gyventojų rinkimines preferencijas. Rolando Pakso neblėstanti charizma? Galbūt keliems procentams to ir užtenka. Viešosios nuomonės tyrimų kompanijų stotys, kurios patogiai yra tuose keliuose rajonuose, kur TT turi išlaikę stiprias pozicijas? Nesinori tuo tikėti, bet kad turėtum 5 procentų reitingą, tereikia 50 tave apklausoje paremiančių žmonių.
2012 m. TT turėjo neblogus reitingus, tačiau galų gale gavo gerokai mažiau, nei tikėjosi. Gali būti, kad šie rinkimai irgi bus tokie. Tiesiog pakartosiu, ką rašiau prieš kelis mėnesius: viso gero, p. Rolandai. Jūsų partijos objektyvus reitingas yra vienintelė priežastis, kodėl negaliu perkelti į garantuotų pralaimėtojų krepšelį.
Kas gali TT ištempti virš 5 procentų barjero? Nežinau ir žinoti nenoriu.
Darbo partija (DP). Prognozė: 4-8 proc. balsų, 5-12 mandatų. Dabar jų parlamentinėje frakcijoje yra 28 nariai.
2008-2012 m. per krizinį laikotarpį Lietuvoje išaugo sovietinė nostalgija. DP ir TT buvo partijos, kurios daugiausiai iš to „pasipelnė“ ir dominavo prosovietiniame elektorate.
Pirmoji vis dėlto turėjo gerokai profesionalesnę rinkimų kampaniją, kuri preciziškai targetino esmines šalies problemas. Viktoras Uspaskichas grįžo po šešerių metų politinio egzilio (tiek užtruko, kad rinkėjai atleistų DP 2004-2006 m. pasiutpolkę paskutinėje Algirdo M. Brazausko vyriausybėje), kalbėjo su močiutėm, vaizdavo lyderį, įkvėpė jaunimą. Geri laikai, nebegrįš jau.
Beje, apie jaunimą (čia toks labiau pamąstymui): DP tada buvo pasirinkimas numeris pirmas segmente iki 29 metų. Pagal porinkiminį tyrimą, už juos balsavo ketvirtadalis jaunų žmonių (pasilyginimui, už liberalus 12 procentų).
DP visada prisimins 2012 m. rinkimus kaip tuos, nuo kurių viskas pradėjo ridentis žemyn. Jiems dabar yra du keliai: pirmas, tai pagaliau apsibrėžti savo tapatybę ir arba būti radikalia dešine pagal antrines dimensijas (pabėgėliai, ES ir taip toliau – kas šiaip nelabai Lietuvos rinkėjui rūpi), arba tapti tikra Labour party ir atsistoti į kairę nuo LSDP. Antras, toliau būti one-issue partija, ir tas issue yra minimali alga.
Sakot, pabėgėliai? Tikriausiai ir DP jau pati suprato, kad tai buvo didžiausias šios rinkimų kampanijos failas. Nėra pabėgėlių, nėra balsų. Galiausiai, kampanija gal ir profesionali, bet galioja tas pats, kaip liberalams: reputacija nulis, daugini iš bet ko, gaunasi nulis.
Būtent minimali alga, iš kurios tiek daug buvo juoktasi dešiniajame burbule, tikriausiai juos galėtų patempti ir išryškinti bazinį elektoratą: jeigu kažkam DP darbotvarkė šioje kadencijoje ir buvo naudinga bei atliepė interesus, tai būtent mažiausiajam pajamų kvartiliui (minimalią algą gaunantiems).
Paradoksaliai būtent dabar tai yra svarbiausia, o ne 2012 m., kai visiems atrodė, kad už DP balsavo tik mažiausiųjų pajamų rinkėjai. Nors parama jiems tada visai nevarijavo pagal pajamas (beje, varijavo pagal nedarbo patirtį – turintys ilgalaikio nedarbo patirties dažniau balsavo už juos, o štai už kokius konservatorius visai nebalsavo).
DP turi gerą organizacinę struktūrą, apie 20 tūkstančių narių – daug kartų teko sakyti ir pasikartosiu, kad jei kiekvienas jų atsives po tetą ir pusbrolį, DP vėl bus Seime.
Balsų pirkimas? Vėlgi, 2012 m. atrodė, kad būtent tai juos atvedė į laimėtojus, bet pagalvokite, kiek gi galima tų balsų nupirkti ir kiek tai sudarytų bendrame katile. Yra tyrimų, kurie parodo, kad pusė žmonių, gavusių pinigų, vis tiek balsuoja už kitus. Tai labai pavojingas dalykas, jam reikia samdytis daug vietinių apylinkių žinovų, „vaikščiojančių enciklopedijų“, kurie žino, kas ir už kiek gali parduoti balsą. Geriausiu atveju procentą balsų taip gali sukrapštyti.
Kas gali DP ištempti virš 5 procentų barjero? Organizacinė struktūra ir apatinio pajamų kvartilio rinkėjai.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija–Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA). Prognozė: 4-6 proc. balsų, 3-8 mandatai. Dabar jų parlamentinėje frakcijoje yra 8 nariai.
LLRA yra vienintelė politinė jėga pasaulyje, kuri atstovauja lenkų mažumos interesams. Be to, ji, skirtingai nei daugelis kitų Lietuvos partijų, naudoja tikrąją mobilizacinę strategiją (skirtą tautinėms mažumoms): tu tik ateik į rinkimus, o kai jau ateisi, tai tau nėra pasirinkimo, tik mes.
Tautybė rinkimų sociologijoje yra vertikali takoskyra. Gali tapti daugiau uždirbančiu, tačiau į kitą tautybę nepersiversi. Lenkų politikai visada jiems bus artimesni.
Ir iš partijos politikų pareiškimų, ir iš ankstesnių „Mano balso“ projektų žinome, kad tai gana aiškiai prorusiška politinė jėga. Kita vertus, tai nesutrukdė jiems N kartų būti Vilniaus valdančiojoje koalicijoje, nes šneka jie viena, tačiau politikoje elgiasi labai pragmatiškai. Gal ir nuoseklu, juk būtent taip jie atsiliepia apie Rusiją.
LLRA turi potencialo žlugti, jeigu atsirastų kitas (nei Valdemaras Tomaševskis) lenkų tautybės politikas, kuris sukurtų naują partiją (juo galėjo tapti buvęs energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius). Tačiau dabar Pietryčių Lietuvoje sukurta politinė mašina yra tiesiog per stipri, kad kažkas galėtų ten su ja pakonkuruoti.
Minusas LLRA bus tai, kad sąrašo neveda Valdemaras Tomaševskis. Visų partijų elektoratams lyderis svarbu, tačiau LLRA ir LRLS rinkėjai 2012 m. porinkiminiame tyrime pagal šį kriterijų pirmavo.
Kas gali LLRA ištempti virš 5 procentų barjero? Organizacinė struktūra ir mažesnis nei 50 proc. aktyvumas.
Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija (Lietuvos centro partija, Lietuvos pensininkų partija). Prognozė: 4-8 proc. balsų, 0-7 mandatai. Dabar Seime jie turi Naglį Puteikį.
N. Puteikis yra reiškinys. Potencialas, charizma – stiprus septynetas. Organizaciniai gebėjimai, ilgojo laikotarpio strategija – kuolas.
Tai politikas, kuris savo bendražygiams 2015 m. savivaldos rinkimuose paremti ėmė trumpuosius kreditus. Tai politikas, kuris labai greitai išdavė žmones, dėl jo kūrusius Neapmokestinamųjųjųjųjų pajamų didinimo partiją. Tai politikas, kurio vedamos koalicijos „programa“ yra sudaryta iš penkų bulletpointų, kurie vadinami smūgiais.
Beje, ją analizavę pirmakursiai mano studentai vienareikšmiškai priėjo išvados, kad jų programa labai, labai populistiška. Populistiškesnė nei bet kas, ką matėt pas DP ar TT. Ten yra beveik visi radikalaus populizmo bruožai – atskirtis tarp elito ir masių, magiškų formulių siūlymas, programinių nuostatų suprimityvinimas, valdžios demonizavimas, pyktis, emocijos.
N. Puteikis ir K. Krivickas yra tikras protestas. Žinoma, ne visiškai grynąja forma, kaip distopiniame seriale „Black Mirrow“, kur apygardos rinkimus laimi personažas, mėlyna meška Waldo. Visi žino, kad Waldo netikras, tačiau dauguma balsuoja už jį, taip tiesiog parodydami establishmentui vidurinį pirštą. Kai matai, kad į visus klausimus N. Puteikis ir K. Krivickas atsako „korupcija“, supranti, kad iki mėlynos meškos ne taip jau ir toli, nes už juos balsuos tie, kurie yra „prieš viską“.
Kokia jūsų demografinė politika? Korupcija. Požiūris į mokesčius? Korupcija. Ką valgysite vakarienei? Korupcija.
Tačiau tai racionali strategija, tikriausiai suvokta būtent K. Krivicko, kurio atsiradimas labai greitai į konkrečias vėžes su juodom maikėm sustatė N. Puteikio kampaniją – daliai, kad ir nedidelei, žmonių nereikia visokių ten programų, vertybių, profesionalų, konpetencijų. Kartais užtenka tiesiog kišti ir kišti vieną primityvų issue, kuris tapo aktualus. Nenustebsiu, jeigu iki pusės 2012 m. balsavusių už Drąsos kelią nusės būtent šios partijos elektorate.
Jiems reikės 7 procentų. Tikriausiai todėl, kad manė, jog dėl pavardžių pavadinime „Krivickas ir Puteikis“ verta rizikuoti. Kas gali koalicijai sukliudyti pasiekti 7 procentus? Mafija.
Ši apybraiža buvo publikuota M. Jastramskio socialinio tinklo paskyroje ir, autoriaus leidimu, pateikiama DELFI skaitytojams.