Kandidatai rinkimų sąrašuose skirstomi į atsinaujinusius ir ne. (Kažkada, 1989 metais, Atgimimo laikotarpiu, žmones skirstė į „atgimusius“ ir ne; „Ar Tamsta jau atgimei?“ – buvo populiaru paklausti kaimyno.)
Iš konservatorių irgi laukiama atsinaujinimo. Ir iš konservatizmo. Nepaisant to, kad „atsinaujinęs konservatizmas“ yra šioks toks oksimoronas – kaip „šalta ugnis“ ar „tamsi šviesa“.
Betgi naujovių ištroškusio amžiaus dvasia stipresnė, negu logikos pančiai. Ką atsakyti tautai, kuri reikalauja atnaujinto konservatizmo – konservatizmo 3.0? Juk rinkėjas (/klientas /politinis apžvalgininkas /PR-ščikas) visada teisus!
Iš tiesų – koks galėtų būti konservatizmas XXI amžiui?
I. Pirmas dalykas, kurį turiu pasakyti, yra kiek nuviliantis: jis ne taip ir labai skirsis nuo ankstesnių šios pasaulėžiūros versijų, juk tai – konservatizmas. Nereikia tikėtis, kad tai bus kažkas revoliucingai nauja.
Tai kairuoliška pasaulėžiūra galėjo mutuoti iki visiškai neatpažįstamo pavidalo bent kartą per du dešimtmečius: nuo protesto prieš autoritetus ir bombų mėtymo į carus – iki socialistinės revoliucijos ir sufražizmo – iki Stalino garbinimo ir revoliucinės prievartos – iki LSD, laisvos meilės ir pacifizmo – iki ekologijos, žemės kulto ir politinio korektiškumo – iki 37 takių lyčių ir „saugios erdvės“ nuo kitoniškos nuomonės. Ir visa tai tik per 100 metų! Tačiau nereikia tikėtis, kad ir konservatizmas neatpažįstamai mutuos į savo priešybę.
II. Juk tam konservatizmas ir yra, kad šiame patrakusiai besikeičiančiame pasaulyje išlaikytume šį tą stabilaus. Konservatizmas, kaip sakė Russell Kirk, yra permanent things, „išliekančių dalykų“ sergėjimas ir meilė jiems. Ir man atrodo, tiek mūsų politikoje, tiek mūsų kultūroje yra ypač svarbu akcentuoti nepopuliarią tiesą, kad kai kurie dalykai nesikeičia nepaisant kone visuotinio nesiliaujančios kaitos sukelto svaigulio.
Kad egzistuoja žmogaus prigimtis, kuri nėra skaidri ir lengvai pažįstama kaip „dukart du“, bet vis dėlto ji nėra ir laisvai programuojama, begaliniai plastiška socialinė konstrukcija. Kad visuomenės sąranga ir institucijos turi remtis ir orientuotis į žmogaus prigimtį, kitaip jos pasmerktos žlugti.
Kad privalome atsisakyti ekonomistinio žmogaus ir valstybės supratimo; žmogus nėra redukuojamas vien į ekonomines funkcijas ir malonumų siekimą, kad jis tampa savimi įaugdamas į bendruomenės gyvenimą ir puoselėdamas jos kultūrą. Kad egzistuoja tiesa – kad nepaisant nuomonių pliuralizmo, pažiūros ir įsitikinimai gali būti teisingi arba klaidingi.
Kad religija yra lygiai svarbi laisvai visuomenei, kaip ir politinės laisvės: pabrėždama nelygstamą kiekvieno asmens vertę, ji sergsti žmogiškumą, apeliuodama į sąžinės laisvę, užtikrina giliausią asmenų laisvės pagrindą, kuria bendrų moralinių vertybių klodą visuomenėje ir taip kloja demokratijos, laisvos visuomenės veikimo pamatus. Kad valstybė nėra savitikslė – jos misija yra prisidėti prie civilizacijos sergėjimo, pažangos ir sklaidos, kovoti prieš barbarybę.
III. Įžvalgos į tuos išliekančius dalykus visuomenės ir valstybės gyvenime neatsirado savaime ir greitai. Jos iškovotos ilgaamže ir skaudžia daugiau ar mažiau vykusių žmonijos ieškojimų patirtimi. Todėl konservatizmas įsiklauso į tradiciją, neapsiriboja trumpalaikiais entuziazmais ir ideologinėmis madomis. Skvarbios ir pranašiškos Edmund Burke įžvalgos apie bendruomenės svarbą politiniam gyvenimui rėmėsi tūkstantmete mąstymo tradicija; prireikė dar dviejų šimtų metų – dviejų šimtų metų siaubingų klaidų „pažangos“ vardan, - kol mokslas jas patvirtino. Tačiau tradicija jas žinojo visą laiką; tereikėjo įsiklausyti į jos balsą.
Kad ir kaip teisingai dalykas atrodytų dabar, konservatizmas pataria laikytis atsargumo: „Ir šita mada praeis.“ Kiek kartų jau esame buvę šioje situacijoje: mums, konservatoriams aiškina, kaip mūsų vertybės, tie dalykai, kuriais remiamės, yra pasenę – ar tai būtų politinė laisvė (prieš daug „efektyvesnius“ totalitarinius režimus XX a. pradžioje), ar tautinė valstybė (prieš komunistinį internacionalą), ar tikėjimas (prieš „mokslinį komunizmą“).
Tačiau mes laikydavomės jų įsikibę, nepasitikėdami motyvais tų, kurie siūlė gražią naują tikrovę – nors galbūt ne visuomet surasdami argumentų savo nuojautai pagrįsti. Ir ilgainiui ta nuojauta neapgaudavo. Žlugo totalitariniai monstrai, skelbę religijos pabaigą, ir naujieji internacionalai, trimitavę apie senosios „buržuazinės“ tautinės valstybės baigtį. Kiekvieną sykį „pasenusi“, „nekenčiama“ ir „nuobodi“ tradicija švęsdavo tylią istorinę pergalę.
IV. Iš tokios perspektyvos dabar turėtume pažvelgti į iššūkius, metamus tradicinei šeimos sampratai, ir dabartinei diskusijai apie partnerystę. Pastaruoju meto Vakaruose vykstantys eksperimentai su tapatybe, kur žmogaus prigimtis pakeičiama „socialine konstrukcija“, gali turėti neprognozuojamų pasekmių visai visuomenės sąrangai.
Todėl turėtume labai aiškiai skirti tarp paprastų žmogiškų teisių, kylančių iš bendro gyvenimo fakto – teisės paveldėti, sužinoti apie savo gyvenimo partnerio sveikatos būklę, teisės prieš jį neliudyti, – teisių, kurias būtina užtikrinti ir kurių joks žmogiškos atjautos turintis žmogus negalėtų paneigti – ir tarp teisių, specifiškų šeimai (santuokos, teisės įsivaikinti etc.).
Paprasčiausiai neturime teisės užsiimti žmogaus prigimties perkūrimu ir voliuntaristine giluminių struktūrų transformacija. Tad negalime ad libitum, pritaikydami prie ideologinių madų ir entuziazmų, transformuoti šeimos statuso – institucijos, senesnės už valstybę, turinčios savo prigimtį ir atliekančios ypatingą vaidmenį visuomenėje. Užtikrinti bendruosius žmogiškos atjautos diktuojamus reikalavimus, taip, – tačiau neekperimentuoti su šeimos samprata: tokia turėtų būti konservatyvi laikysena.
Dabar taip sakyti itin nepopuliaru. Tačiau konservatoriai turėtų prisiminti, kad kažkada daugybė dalykų, kurie dabar atrodo grubus nesusipratimas ar net beprotybė, irgi buvo labai madingi, atrodė paskutinis nepaneigiamas mokslo ir istorijos žodis – tiek, kad vedė iš proto (tiesiogine prasme) ištisas tautas.
V. Konservatizmas turėtų būti už principus ir už jų laikymąsi – tačiau ne už kryžiaus karus jiems ginti. Savo įsitikinimus dažniau turėtume skleisti viešoje diskusijoje, sveiko proto ir racionalaus pokalbio rateliuose, galų gale, savo gyvenimo pavyzdžiu bendruomenėje, o ne tik siekti juos „nuleisti iš viršaus“ įstatymais. Nuosaikumo dorybė neprieštarauja aiškių principų turėjimui, jų laikymuisi ir gynimui.
Abu dalykai – ir nuosaikumas, ir principai – yra ganėtinai svetimi dabartinei viešajai erdvei ir viešajai kultūrai – tiek Lietuvoje, tiek ir šiaip Vakaruose. Tarp nesibaigiančių karštligiškų pastangų visą laiką būti on message, atitikti teisingą įvaizdį, išleisti teisingą sound-bite, išsaugoti protą ir proporciją mūsų laikais būtų didžiausias protestas.
VI. Iš tiesų konservatizmas dabar vis labiau tampa protesto pasaulėžiūra: tai sveiko proto, normalumo, tradicijos protestas prieš savidestrukcinį pamišimą, apėmusį Vakarų visuomenes ir intelektualinius elitus. Prieš ketvirtį amžiaus įvykęs Lietuvos Atgimimas buvo „konservatyvi revoliucija“ – maištas prieš totalitarinę santvarką tam, kad sugrįžtume į vakarietišką politinės laisvės, teisės, nuosavybės ir tradicinės vertybių sanklodos tradiciją. Ir tai buvo ganėtinai paradoksalu – kaip konservatizmas gali būti sinonimu revoliucijai? Dabar jau visas konservatizmas tampa revoliucingu.
Konservatorius šiuolaikinėje visuomenėje yra kaip tas Chestertono romano personažas, kuris, užaugęs šeimoje, kurioje kiekvienas narys prieš ką nors protestavo, pats ėmėsi vienintelės jam likusios protesto formos – sveiko proto ir padorumo.
VII. Konservatizmas istoriškai buvo establishmentų, valstybininkų ir aristokratijos pasaulėžiūra, o kai tie išdavė – didysis XX a. vidurio trahison des clercs – tapo „tyliosios daugumos“ filosofija. Dabar jis tampa „tyliosios mažumos“ ir paskirų intelektualų priebėga. Tačiau todėl neturėtume konservatizmo bijoti ir gėdytis. Istorija rodo, kad išlieka ir klesti konservatyvios visuomenės – kaip Izraelis, Vokietija ir JAV (klestėjusi tol, kol buvo konservatyvi).
Konservatorius yra ir kiekvienas paprastas žmogus, suprantantis, kad uolus darbas pelno deramą atlygį, pasiryžęs aukoti savo gerovę ar net gyvybę už savo šeimos narius, suprantantis, kad vaikus reikia mokyti ne tik apie jų teises ir norų tenkinimą, bet ir apie pareigas, galų gale, kiekvieną rytą, išvažiavęs iš namų į darbą ir laikydamasis kelių eismo taisyklių, implicitiškai patvirtinantis tą normų ir preskripcijų sumą, kuria remiasi civilizacija. Paprastas žmogus yra konservatorius – ir konservatoriai turėtų dažniau artikuliuoti tuos konservatyvius impulsus, kuriais remiasi kasdienė visuomenės būtis.
VIII. Pastarojo meto Vakarų visuomenėse vykstantys politiniai procesai liudija, kad žlungant moraliniam sutarimui dėl bendrų principų, netenkant pilnesnės – tvarkingos, struktūruotos, į bendrąjį gėrį nukreiptos – laisvės sampratos, kyla grėsmė pačios laisvos visuomenės išlikimui.
Amorfiška, jokių bendrybių nesiejama, moralinės sutarties ir įsipareigojimo bendrajam gėriui jausmo netekusi visuomenė nepajėgi atsakingai rinktis, lengvai pasiduoda demagogų retorikai, išryškinančiai vieną kurį opų ir skaudamą tikrovės aspektą, iškeliančiai jį prieš skirtingų interesų balanso, visuomenės darnos, sveiko proto ar netgi paprasto civilizuoto žmogiškumo siekį.
Be atnaujintos moralinės sutarties nepavyks išsaugoti laisvos visuomenės. Mes pernelyg dažnai nesuvokiame, kokia trapi mūsų politinė būtis, kokia didelė nežinomybė čia pat, už kelio posūkio, kai vienijančios moralinės struktūros bus sueižėję, kai nebeliks to kolektyvinio subjekto, to „mes“, tautos kaip metafizinio politinio subjekto, kuri daugeliu tembrų, bet vienu balsu tebekalba – dar vis – per Konstituciją ir per rinkimus. Politinio subjekto krizę Lietuvoje dar pagilina emigracija.
Kitas puolimo prieš laisvą visuomenę flangas, kur konservatizmas irgi stovi laisvos visuomenės sargyboje, – tai totalitariniai politinio korektiškumo polinkiai. Politinis korektiškumas kuo toliau, tuo labiau atskleidžia savo giliąją prasmę – viešojo diskurso ir mąstymo kontrolę bei deformaciją. Tai tampa įrankiu užgniaužti laisvę – pažiūrų, įsitikinimų, o per tai – ir politinę laisvę. Kai tam tikri (civilizuoti ir taikingi) įsitikinimai tampa viešai netoleruojami, sąžinės laisvei iškyla pavojus. O kur baigiasi sąžinės, įsitikinimų, tikėjimo (ar netikėjimo) laisvė – baigiasi laisvė apskritai.
Mes, lietuviai, būdami mūsų politinę laisvę išnešiojusių disidentų – tikėjimo gynėjų ir sąžinės laisvės kalinių – vaikai bei vaikaičiai, turėtume giliausiai tai suvokti. Tačiau pernelyg retai viešai kartojame tai, ką dar neseniai žinojome širdimi, kad prisimintume. Dėl šios užmaršties gresia naujas, dar nematytas ir į ankstesnius priespaudos pavidalus nepanašus totalitarizmas, kuris tiesos neigimą derina su žmogaus prigimties atmetimu, su laisvo žodžio neigimu ir gyvybės šventumo atmetimu. Būtent toks yra apokaliptinis naujojo totalitarizmo raitelių ketvertas.
O konservatizmas su savo ironija ir kartais beprotiškai atrodančiu prieraišumu senosioms tikrenybėms, laiko patikrintiems dalykams yra vienintelė politinė pasaulėžiūra, paskutinė plonytė membrana, skirianti mus nuo karštligiškos šito brave new world beprotybės.
IX. Tačiau ginti praeities tikrenybes neužtenka. Chestertonas kažkada prilygino moralinę visuomenės sanklodą paveikslo rėmams, kurie, anot jo, yra tai, kas meno kūrinyje vertingiausia. Dabar konservatoriai dažnai užsiima seniai nebeegzistuojančių paveikslo rėmų gynimu. Tačiau kokia prasmė ginti rėmus, jei nesugebame nutapyti to, kas paveikslo viduje?
Gal reikėtų ne tiek jaudintis dėl praradimų, o labiau siūlyti pozityvią konservatyvios visuomenės viziją – prisirišimu ir pagarba, bendryste ir jungiančiomis moralinėmis nuostatomis, draugyste ir tikru solidarumu grįstos visuomenės viziją?
Tarp trumpalaikių madų besiblaškančiai, nusivylusiai visuomenei reikia sugrąžinti patikimo autoriteto sampratą, ilgalaikę kryptį pametusios tautos atstovams – istorinės ateities vizijos matymą, susvetimėjusiems individams – pasitikėjimo bendruomenę, egotistiškiems solipsistams – pasiaukojimo ir bendrystės prasmę, praradusiems pokyčių viltį – pasitikėjimą savo jėgomis perkurti pasaulį aplink save. Konservatyvios patirties ir mąstymo tradicija turi labai daug ką pasiūlyti dabarties visuomenei, didžiausia bėda kartais yra patys konservatoriai, netikintys savo įsitikinimų tiesa arba nemokantys išgirsti daugiau, nei teisuolišką savo balsą.
Grįžtant prie paveikslo palyginimo - gal gana kovoti dėl rėmų; pradėkime mokytis tapyti, mokytis kompozicijos, spalvų, linijų – ir rėmų klausimas savaime išsispręs.
X. Dabarties politinės krizės pagrindas yra vilties krizė, bejėgiškumo ateities akivaizdoje diktuojama desperacija. Individo susvetimėjimas su valstybe, gimęs iš XX amžiaus politinių ideologijų, akcentavusių arba vieną, arba kitą, arba asmenį, arba valstybę, ir sutarusių tik dėl jų tarpusavio priešpriešos, gresia abiems – ir laisvo individo, ir laisvos valstybės ateičiai.
Konservatizmas moko mus suvokti, kad individas ir valstybė – ne dvi stovyklos, ne dvi atskiros esatys, esančios priešinguose ontologinės skalės galuose, bet vieninga substancija: homo politicus.
Valstybė nėra savitikslis dalykas. Žmogus nėra savitikslis dalykas. Žmogus – transcendencijos būtybė; kiekvieno asmens prasmės paieškos asmeninės, bet kartu jos pinasi į prasmės audinį, kuris sudaro civilizaciją. Civilizacijos kūrimas ir plėtra turi būti suprantama kaip pašaukimas - pašaukimas valstybei ir žmogui dalyvauti bendroje prasmių paieškos sąveikoje.
Svarbiausias dabarties politinis uždavinys mums, europiečiams – atgauti tikėjimą Vakarų civilizacija, jos istoriniu vaidmeniu plečiant laisvės ir žmoniškumo erdvę. O tam reikalingas vidinis Vakarų atsinaujinimas – konservatyvi revoliucija, be kurios vienintelė autentiškos laisvės erdvė – Europos civilizacija – gali būti pasmerkta žlugti.