Atiduodamas deramą pagarbą šviesiems protams, pasiteirausiu: kodėl trečdalis? 1990 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3 mln. 694 tūkst. žmonių, 2015 m. pradžioje – 2 mln. 922 tūkst., taigi evakuotis galėjo ne trečdalis, o penktadalis populiacijos. Tačiau klaida būtų ignoruoti faktą, kad protėvių žemė tuštėjo ir dėl neigiamo gyventojų prieaugio. Vadinasi, kad per minėtą laikotarpį iš Lietuvos emigravo veikiau ne penktadalis, o šeštadalis gyventojų.
Nors emigracija piešiama juodesnėmis spalvomis, negu ji to verta, tačiau šuo pakastas kitur. Nesvarbu, kas pasakė skaudžią bei savigarbą žeidžiančią tiesą, kokie lūzeriai esame, mes turime priimti šią tiesą. Priimti stoiškai ir garbingai, o ne išlieti pyktį ir įtūžį ant šauklių, pranešusių ją mums. Tačiau jeigu vadinamoji tiesa slepia minties skurdą arba norą susireikšminti arba paraišką kovoti dėl valdžios, mes turime teisę tokiems šaukliams nukirsti galvą. Perkeltine prasme, žinoma.
Padaręs minėtas išlygas, aptarsiu, kokia yra iki skausmo tėvynę mylinčių intelektualų pozicija, dėl kurios jie tiesiog negali susilaikyti neištepę Lietuvos fekalijomis. Šią ydingą poziciją išreiškia keletas chaotiškų teiginių, kuriuos apjungiau į tris grupes. Tai:
a) Lietuvos ekonomika yra beviltiškai nustekenta, o žmonės nuskurdę;
b) demokratija Lietuvoje patyrė fiasko;
c) Lietuvoje vyrauja ne teisingumas, o jo antipodas – neteisingumas (šį sudėtingą klausimą aptarsiu kitame tekste).
Tokio absurdo tiesiog neįmanoma perspjauti? Neskubėkime su išvadomis – kvailumui ribų nėra. Lygiai kaip nėra ir jokių moralinių stabdžių, sulaikančių nuo riedėjimo staigia idiotizmo nuokalne.
Ar sveiko proto ir pakaltinamas žmogus gali paneigti didelį Lietuvos atsilikimą nuo ekonomiškai stiprių Vakarų valstybių? Tačiau lyginti reikia ne kvailai ir nesąžiningai, o korektiškai ir atsakingai. Tad lyginkime Lietuvą ne su Anglija, Vokietija ar Švedija, o su panašaus likimo valstybėmis. Palyginkime save su tais, kurie nusimetę ilgus dešimtmečius trukusį komunizmo jungą, siekia grįžti į Europos tautų šeimą ir susikurti žmogaus orumo vertą gyvenimą.
Praeito amžiaus pradžioje, ginklu iškovoję nepriklausomybę, mes praradome istorinę sostinę ir paveldėjome karo nualintą ūkį. Dėl polonizacijos ir rusifikacijos netgi lietuvybės bastione – Kaune žmonės anuomet labiau kalbėjo lenkiškai ir rusiškai negu lietuviškai. Po trumpo atkuriamojo laikotarpio mus okupavo sovietai, iškart pradėję tremti Lietuvos elitą, kuris buvo kliūtis komunistinio užkrato plėtrai. Po to – nacių okupacija ir holokaustas, vėl raudonųjų okupacija ir aneksija, ilgiausia ir kruviniausia Europoje rezistencija, planinio ūkio ir kolektyvizacijos krachas.
Dėsninga, kad totalinė Lietuvos debolševizacija ir devatizacija – tai ne rožėmis, o jų spygliais klotas kelias. Savo tautinio tapatumo paieška ir žmogiškojo orumo bei savigarbos atkūrimas – tai ilgas ir skausmingas procesas. Jis vargu ar lengvesnis negu vergų mentalitetą sunaikinęs biblinis, keturiasdešimt metų trukęs žydų klaidžiojimas po dykumą.
Vis dėlto, nepaisant slegiančio bei atgrasaus sovietinio paveldo, Lietuva liko ne suskretusia Pelene, o pakilo iš pelenų. Pagal išvestinį Pasaulio gerovės indeksą 2015 metais ji užėmė 43 vietą tarp 142 valstybių. Taip pat Lietuva užima garbingą 37-ą vietą 50- ties, labiausiai išsivysčiusių valstybių sąraše. Tuo tarpu gamtos ištekliais fantastiškai turtinga Rusija, lygiai kaip ir vatnikams orgazmui prilygstančią ekstazę kelianti batkos Baltarusija, yra įtrauktos į žemesnių pagal išsivystymo lygį valstybių sąrašą.
Bene tiksliausias rodiklis, atspindintis šalies ekonominio išsivystymo lygį, yra bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui pagal faktinę perkamąją galią. Tarptautinio valiutos fondo sąraše, kuriame yra 185 valstybės, pagal šį rodiklį Lietuva 2015 metais yra 41-oji pasaulyje. Tokią pat vietą šalis užima ir analogiškame Pasaulio banko reitinge, pranokdama visas buvusias posovietines seses, išskyrus vienu laipteliu aukščiau esančią Estiją, bet įskaitant Rusiją (48-oji vieta). Taip pat Lietuva aplenkė Bulgariją, Rumuniją, Kroatiją, Vengriją, Serbiją.
Sakysite, kiek tuščio pasididžiavimo! Kokius ekonominius gigantus pranoko Lietuva! Gigantus ar ne gigantus – kitas dalykas, tačiau socialinės gerovės prasme Vakarai sovietmečiu mums buvo rožinė svajonė, rojus žemėje, o, tarkim, Vengrija ar Jugoslavija – šio rojaus prieangis. Dabar Lietuva aplenkė tiek Vengriją, tiek penkias iš šešių buvusių Jugoslavijos sąjunginių valstybių, išskyrus Slovėniją. Svajonė virto tikrove? Ne, tai mums atrodo banalus ir nereikšmingas dalykas.
Taigi, kaip aiškumo įnešantį pavyzdį, aptarsiu turtinę padėtį jaunos šeimos, turinčios du vaikus – vieną ikimokyklinio, kitą – mokyklinio amžiaus. Abu sutuoktiniai dirba, vienas gauna kiek mažiau, kitas kiek daugiau, tačiau summa summarum apie 1200 eurų. Neto. Kitaip tariant, sutuoktiniai gauna vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje vidurkį. Šeima už banko paskolą yra įsigijusi palyginti erdvų butą, turi apynaujį automobilį, maitinasi kukliai, bet sočiai ir sveikai.
Deja, velnias slypi detalėse. Šeima moka banko paskolą, palūkanas, komunalinius mokesčius, eksploatuoja nepigiai kainuojantį automobilį, o ir vaikams skirti pinigai tirpte tirpsta. Žodžiu, neišlaidaudama, nelankydama restoranų, šeima sunkiai sutaupo pinigų stambesniam pirkiniui, netikėtoms išlaidoms ar atostogoms. Priversti nuolat skaičiuoti pinigus, vyras ir žmona puikiai žino kaip gyvena žmonės, pavyzdžiui, Anglijoje ir tokia britų gerovė yra jų norų šaltinis.
Neatmestina, kad tokia šeima gali pakelti sparnus ir koks savimi patenkintas kvailys galėtų ją atkalbinti, apeliuodamas į patriotiškumą ir meilę tėvynei? Ar tai reiškia, kad paniekintųjų ir pažemintųjų apaštalais save laikantys šviesuoliai yra teisūs, tvirtindami, kad mes esame lūzeriai, nemokantys valdyti valstybės, o šalies ekonomika patyrė krachą?
Ne, gerbiamieji, jūs darote šiurkščią klaidą, ignoruodami kokioje juodoje skylių skylėje buvo Lietuva ir kiek ji pasiekė. Tą teiginį pailiustruosiu tos pačios vidutinės šeimos pavyzdžiu, preparuodamas jos materialinę padėtį sovietmečiu.
Savo ruožtu eliminuoju ir šiuolaikinius tėvus, galinčius be ypatingų pastangų nupirkti savo vaikams butus. Juolab, kad tokių pasiturinčių tėvų dabartinėje Lietuvoje yra ne keliais apgailėtinais procentais, o kartais daugiau negu sovietinėje.
Jauna, vidutines pajamas gaunanti šeima sovietmečiu turėjo vieną perspektyvą – 15-20 metų laukti sumauto buto blokiniame name. Laukti 9 kv. m. bendrabučio kambarėlyje su dviem vaikais, neretai dalijantis bendrą tualetą ir dušą dar su bent viena šeima. Maistą, įskaitant sovietinį delikatesą – šlapdešrę, ši šeima, kol per kelis metus nesukrapštė pinigų gyvenimo pirkiniui – šaldytuvui, paprastai laikydavo rezginėlėje, pakabintoje už daugiabučio lango. Šaltuoju metų laiku, žinoma.
Palyginau dvi jaunas ir vidutines pajamas gaunančias šeimas vienoje ir toje pačioje šalyje. Principinis skirtumas tas, kad viena jų gyvena nepriklausomoje, kita gyveno sovietinėje Lietuvoje. Koks iš to palyginimo seka moralas?
Akivaizdu: dabartinė lietuviška šeima naudojasi panašiais civilizacijos patogumais kaip ir bet kokia jauna šeima Vakaruose. Žinoma, pastarosios šeimos butas erdvesnis, automobilis ne apynaujis, o naujas, ji nepalyginti daugiau sau gali leisti laisvalaikiu, planuodama atostogas arba pirkinius. Viskas taip, tačiau šias šeimas bent jau galima lyginti, nors ir aiškiai ne lietuviškos naudai. To nepasakysi apie nepriklausomos ir sovietinės Lietuvos šeimas. Pirmoji jų gyvena, tegul ir kuklų, bet žmogaus orumo vertą gyvenimą, antroji gyveno skurde, kaip ir dera sovietiniams baudžiauninkams.
Dėl tariamo demokratijos fiasko Lietuvoje. Atsiribodamas nuo gausybės demokratijos rodiklių, čia aptarsiu tik du, tačiau bene svarbiausius. Jais paprastai laikoma tai, kad:
a) valdžia gali būti pakeista nesmurtiniu keliu, laisvuose ir nepriklausomuose rinkimuose;
b) egzistuoja objektyvūs kriterijai, leidžiantys įvertinti ir nustatyti tam tikrų laisvių lygį konkrečioje valstybėje. Žinoma, šie kriterijai nėra tobuli, bet šiai dienai niekas nesugalvojo geresnių.
Pradėsiu nuo antro rodiklio. Visos šalys pagal Laisvės indeksą, kuris iš esmės yra demokratijos indekso sinonimas, yra grupuojamos į penkias skales – nuo didžiausio laisvės lygio iki visiško jos nebuvimo. 2015 metais Lietuva pagal išvestinį globalinės laisvės (demokratijos) indeksą priskirta aukščiausiajai – pirmajai skalei, o pagal ekonominės ir spaudos laisvės lygį – antrajai. Informacija šviesuoliams – analogiškai yra įvertintos JAV ir Jungtinė Karalystė.
O kaip dėl laisvų ir nepriklausomų rinkimų? Puikiai žinoma, kad formaliai laisvi rinkimai, iš esmės gali būti pasityčiojimas iš laisvų rinkimų. Ypač, jeigu valdžioje esančios partijos panaudoja administracinius resursus finansuoti rinkiminę kampaniją, monopolizuoja spaudos bei žodžio laisvę, o naujas šviežias jėgas ir asmenybes išstumia į politinės veiklos paribį. Visa tai būdinga Rusijai ir Baltarusijai – šalyse, kuriose vyksta ne rinkimai, o rinkimų farsas.
Puiku, „Drąsos kelias“ drąsiai subyrėjo, jo pagiežinga lyderė, kuriai, neatmestina, gali būti inkriminuoti sunkūs nusikaltimai, pabėgo, kvailiai į Seimą ateina ir išeina. Deja, lieka tie, kurie tiki tariamais tautos gelbėtojais, reklamuojančiais save taip, kaip reklamuojami skalbiamieji milteliai, dezinfekavimo priemonės ar higieniniai paketai. Deja, lieka tie, kurie renka vagis, demagogus ir (ar) kvailius, o išrinkę juos, keikia Lietuvą.
Tad, gerbiamieji šviesaus proto ir jautresni už gerąjį samarietį žmonės, gal nesakykime netiesos apie nelaisvus rinkimus Lietuvoje, o vanokime patys save ir savo naivumą, pavojingesnį už kvailumą?
Dėl juodadarbių daugmaž viskas aišku: kolektyvinės psichozės sukūrimas atleidžia nuo būtinybės susikurti asmeninę psichozę. Įsivaizduokite tautietį, kuris kiaurą dieną šveičia britų tualetus, o laisvalaikį, jeigu tik nerelaksuoja, praleidžia ankštame kambaryje, kurį dalinasi dar su trim keturiais tokiais supermenais kaip ir jis pats. Ar ne patogiau jam dėl to kaltinti suskretusią ir komišką tėvynę, užuot prisipažinus, kad jo paties gyvenimas susiklostė ne taip, kaip jis tikėjosi?
O kaip dėl šviesuolių? Panašu, kad jų pagiežingos teorijos gausiai pila vandenį ant tokio supermeno gynybinio mechanizmo. Tai tenkina abi puses: tiek tą, kuris pakėlęs galvą nuo išvalyto brito unitazo, neužmiršta iškeikti Lietuvos, tiek tą, kuris duoda idėjinį pagrindą tokioms karštoms, tarsi iš muilo operos nužengusioms aistroms. Kuo ne dieviška harmonija, palydinti grožybes, nuleidžiamas iš klozeto į kanalizaciją?!