V. Mitė. Kaip padaryti visus laimingus per porą minučių

Populizmas Lietuvoje taip paplitęs, jog jo galima net nepastebėti. Vieni kandidatai į Seimą žada rinkėjams naujus butus, kiti gąsdina imigrantų antplūdžiu, tautinio savitumo praradimu. Beveik visos mažesnės partijos šaukia apie Seimo bei valdžios visišką korupciją ir tvirtina, kad tik jos, atėjusios į valdžią ir nušlavusios dabartinį politinį elitą, pagydys šią ligą.

Jie savęs nevadina populistais. Kaip ir visi populistai, jie teigia, kad populizmo nėra. Girdi tai tik elito išrastas paniekinantis terminas. Esą atstovauja „viskuo nusivylusiam rinkėjui, eiliniam žmogui“, trokštančiam permainų. Todėl tik jie, išspręs visas šalies problemas.

Lietuvos populistai nėra originalūs. Tiesa, jie šiek tiek provincialūs ir primityvūs, bet primityvumas yra populizmo esmė. Lietuviškasis populizmas nėra nauja reiškinys, nušvitęs tik šioje blankioje rinkimų kampanijoje. Prisiminkime Tautos prisikėlimo partiją, „Drąsos kelią“, kurio likučiai vis dar veržiasi į Seimą ir kitas panašias „gelbėtojų“ organizacijas.

Populizmas yra visos Europos skaudulys. Šiuo metu beveik visose šalyse sumažėjo pasitikėjimas tradiciniu politiniu elitu. Ypač po 2008 metų finansų krizės.

Lietuvoje ši krizė buvo labai gili. Iki šiol Lietuvai niekaip nepavyksta išlipti iš ekonominės duobės. Ūkio rodikliai nedžiugina, emigracija rekordinė, savižudybių skaičius didžiulis. Apie tai daug kalbama. Šias temas gvildenti jau atrodo net banalu.

Tikra tiesa, kad valdžia jų veiksmingai nesprendžia. Minimalios algos pakėlimas keliais eurais nieko nedžiugina. Valdžia negali pasiūlyti net vilties, kad sprendimai bus rasti. Pačios valdžios retorika dažnai būna populistinė.

Atsakymus į visus klausimus turi Lietuvos populistai. Kaip sakė vienas politikas per televizijos debatus: „Mes padarysime tautą laimingą per dvi minutes.“ Tik smulkiau nepaaiškino kaip. Ir negalėjo, nes jokios ideologijos bei programos populistai neturi. Jie naudoja dažnai nesutaikomų ideologijų fragmentus. Stebuklingus sprendimus ištraukdami kaip fokusininkai triušį iš skrybėlės. Tik visada tai būna kitos spalvos triušis, priklausomai, ką nori matyti „paprastas rinkėjas“.

Visur pasaulyje populistai pateikia save kaip vienintelę alternatyvą politiniam, kultūriniam elitui, vyraujančiai žiniasklaidai. Visi politikai esą „vagys“, papirkti bankų, globalių bendrovių, „dėl visko kaltas Briuselis“, „tauta pati nebesprendžia savo likimo“, „tauta sąmoningai naikinama globaliame pasaulyje“, „žiniasklaida nupirkta tarptautinių korporacijų.“ Ir taip toliau, ir panašiai.

Priešstata tarp visuomenes elito ir „gelbėtojų“ pabrėžiama ypač įkyriai. Rinkėjui sakoma: „Mes esame tokie pat kaip tu ir, atėję į valdžią, atstovausime visus tokius kaip tu. Pašalinsime korumpuotą elitą, padarysime galą vagių valdžiai.“

Populistai visada kalba tautos, liaudies, eilinio sąžiningai dirbančiojo piliečio vardu. Užmirštama, kad visuomenė nėra vientisas darinys, o ją sudaro įvairios grupes, turinčios skirtingų interesų. Visą šią retoriką naudoja Lietuvos populistai. Manau partijų ir judėjimų pavadinimų vardinti nereikia.

Tačiau pažvelkime į konkrečius pavyzdžius kitur Europoje. Štai – Graikija. Socialistinės pakraipos graikų populistinė partija PASOK, vadovaujama Papandreu, 1981-ais metais triuškinančiai laimėjo rinkimus. Papandreu žadėjo sukurti teisingesnę visuomenę, kuri remtųsi nacionaliniu suverenumu. PASOK atmetė iki tol valdžiusias partijas kaip „korumpuotas, priešingas tautos ir liaudies siekiams.“ Papandreu sakė, jog PASOK atstovauja visus Graikijos visuomenės sluoksnius ir klases. Ypač tuos, kuriuos valdžia nuskriaudė, kurie „turi teisę patys valdyti valstybę, bet kuriems įsitvirtinęs tradicinis elitas neleidžia to daryti.“ Jis pateikė Graikijos istoriją kaip drama, kurioje galų gale laimi teisingieji ir nuskriaustieji, o amoralūs, ilgus metus valdžioje buvę politikai, pašalinami. Kaip muilo operoje – teisybė nugali.

PASOK savo programą pabandė įgyvendinti – buvo didinamos pensijos, parama bedarbiams. Net miškininkams buvo mokami priedai už tai, jog jie priversti dalį laiko praleisti miškuose. Tai buvo nesibaigianti karuselė. Žinoma, „paprastas žmogus“ buvo patenkintas, bet Graikija gyveno visiškai ne pagal galimybes.

2009-ais metais paaiškėjo, kad Graikijos statistika suklastota, o šalis yra gilioje ūkio duobėje. Tada vienus populistus keitė kiti. Tačiau viskam yra galas ir populistinė partija Syriza buvo priversta taikytis su niūria realybe ir imtis skaudžių reformų. Tačiau retai kas Graikijoje pripažins, kad į krizę atvedė besaikis šalies išlaidumas, ne tik sužlugdęs ūkį, bet ir išlepinęs rinkėjus. Toliau giedamos populistinės giesmelės apie dėl visų bėdų kaltus „Vokietijos bankus, klastingą ir beširdį Tarptautinį valiutos fondą, nutukusius Briuselio biurokratus“. Kaltinami visi, tik ne tie, kurie dešimtmečiais vykdė neatsakingą ūkio politiką. Tačiau Syriza yra puikus pavyzdys, kaip populistai, atėję į valdžią, elgiasi kitaip nei būdami opozicijoje.

Kitas atvejis, kai populizmas suvaidino svarbų vaidmenį, – Brexit. Tiesa, dėl Brexit, visų pirma, reikėtų kaltinti tuo metu valdžiusią Davido Camerono vyriausybę. Jis buvo tiek įsitikinęs pergale, kad net nematė reikalo rimtai svarstyti pasitraukimo iš ES kainą. Tuo tarpu Brexit šalininkai be jokios statistikos teigė, jog svarbiausia Britanijos problema yra imigracija. Tai rado atgarsį dalies rinkėjų širdyse.

Referendume buvo pasirinktas pasitraukimas iš ES. Kai po referendumo buvo pasitelkta statistika, pasirodė, kad imigrantai atneša Britanijai daugiau ūkinės naudos nei žalos. Iš tikro Britanijos valdžia, pakvietusi rinkėjus į referendumą, jokių pasitraukimo kaštų nežinojo. Jie skaičiuojami tik dabar. Būtent todėl Theresos May vyriausybei tiek ilgai trunka pradėti išėjimo iš ES procedūrą. Na, o britų euroskeptikų vadai, agitavę už Brexit, movė į krūmus. Kokia bus Britanijos „nepriklausomybės“ kaina neaišku. Neaišku, ar ji galų gale bus labiau nepriklausoma ar priešingai.

Populistinės akrobatikos viršūnes pasiekė Vengrijos valdžia, pateikusi referendumui klausimą: „Ar sutinkate, kad Europos Sąjunga galėtų paskirti privalomą ne Vengrijos piliečių perkėlimą į Vengriją net ir be Nacionalinės Asamblėjos (parlamento) pritarimo?“.

Vienintelė protinga išeitis buvo nedalyvauti tokiame referendume. Taip ir padarė dauguma vengrų. Dalyvavo tik 43 procentai rinkėjų, o norint, kad referendumas būtų įpareigojantis, reikia 50 procentų. Tačiau Vengrijos vadovas Orbanas rado išeitį: „Siūlysiu keisti Konstituciją, kad ji atspindėtų žmonių valią. Priversime Briuselį suprasti, kad jis negali ignoruoti Vengrijos rinkėjų valios.“ Puiku. Chrestomatinis populizmo pavyzdys.

Kada Lietuvos populistai taps rimta jėga? Manau atsakymas paprastas – kai atsiras iškalbingas, charizmatiškas lyderis. Tokio lyderio neturi ne tik populistai, bet ir tradicinės Lietuvos partijos.