Ateitis, taip pat ir valstybės ateitis, pirmiausia gimsta mokytojo širdyje ir mintyse, o vėliau – jau ir mokinių širdyse bei mintyse. Čia prasideda ir krašto saugumas, ir jo gynyba. Mokyklos suole. Čia yra pirmoji fronto linija.
Noriu tokios Lietuvos, kurioje partijos pasirašytų ne tik susitarimą dėl krašto apsaugos finansavimo – skirti 2 procentus nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), bet ir susitartų dėl švietimo, vaikų ugdymo finansavimo – skirti 6 procentus nuo BVP. Šiemet švietimui skirta vos 4,2 procento. Švietimo finansavimas vis mažėja. Ir santykinai, ir absoliučiai.
Mažėja mokinių, mažėja ir švietimo finansavimas. Toks požiūris – pražūtingas. Taip ir suksimės uždarame rate, nors švietimas, vaikų ugdymas turi būti nedidelės valstybės prioritetas.
Taip ir toliau tuščiai kalbėsime, kad būtina didinti mokytojo profesijos prestižą, nors dalis mokytojų ir mokinių mokykloje šiandien nesijaučia saugūs nei psichologiškai, nei fiziškai. O juk jauno mokytojo atlyginimas – vos 400 eurų. Ir dar gerai, jei tiek.
Taip ir toliau mokytojai suksis reformų dėl reformų rate priklausomai nuo vieno ar kito politiko įgeidžių ir suvokimo.
Taip ir toliau švietimo funkcionieriai mums seks pasakas, kad pratybų sąsiuviniai, knygos – neprivalomi, galite neva nepirkti. Taip ir toliau vis daugiau neformaliojo vaikų švietimo lėšų keliaus į privačias rankas, aplenkdamos savivaldybių įstaigas, didindamos socialinę atskirtį.
Taip ir toliau stversimės už galvų po kiekvienų valstybinių baigiamųjų egzaminų ir jų vertinimų. Po kiekvienų standartizuotų užduočių ir testų ritamės žemyn. Verčiami ristis žemyn.
Taip ir toliau? Būtinas stabilumas, aiškumas, išgryninti, gerai apgalvoti strateginiai žingsniai.
Rašau tai kaip laišką savo mokiniams, jų tėveliams, globėjams. Per pamokas apie tai nekalbame. Gal be reikalo?
Drįstu kalbėti už visus kolegas: mokytojai nori dirbti ir gauti atlyginimą, kad galėtų gyventi, o ne išgyventi. Galų gale, emigruojama iš Lietuvos ne tik dėl atlyginimų, bet ir dėl menko valstybės dėmesio, menkos pagarbos.
Mėnesiais valstybėje diskutuojama, kiek kas per vakarienę suvalgė ar nesuvalgė cepelinų, kokius pagamino koldūnus. Apie švietimą prisimenama nebent kai švietimo ministrė parašo “ačių“. Man buvo gėda. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tas nelemtas reklaminis švietimo ministrės „Ačių“ išjudino tautą – socialiniuose tinkluose dalijamasi informacija, komentuojama. Po kelių dienų skaitau straipsnį apie teisėjos rašte rastas 139 klaidas... Šaunu: visuomenė atkreipė dėmesį į raštingumo problemą. Tai yra reali problema.
Apie švietimą, vaikų ugdymą diskusijų trūksta. Cepelinai svarbiau. Skandalai, tikri ir netikri, valdo valstybę.
Todėl klausiu: ar mes galime turėti Seime švietimo atstovus, dėl kurių nebūtų gėda? Vardan vaikų. Vardan jų ugdymo. Dėl valstybės ateities.
Todėl esu ne tik mokytoja, bet ir politikė. Noriu profesionalių sprendimų – mokytojams, mokiniams, švietimo įstaigoms. Visiems, kurie ugdo vaikus.