Kaip pavyzdį galima paminėti ištisų žiniasklaidos grupių neslepiamas pozicijas už „Brexit“ ir prieš „Brexit“ referendumo didžiojoje Britanijoje išvakarėse. Apžvalgininko ar komentatoriaus pozicijos pagrindimas, pastanga atrinkti esminius motyvus iš margo informacinio srauto gali padėti kasdieniais rūpesčiais užsiėmusiam piliečiui atsakingai apsispręsti. Tai nelaikoma agitacija, nes kiekvienas juk laisvas – tikėti tuo ar kitu apžvalgininku ar ne.
Mes dažniausiai apsiribojame bendro pobūdžio komentarais, kurių rezultatas – skaitytojui ar klausytojui liekantis įspūdis, kad viskas labai blogai ir pasikeisti negali, nes netgi politikos ekspertas neturi savo asmeniško sprendimo. Būtent todėl, kai jau gaunu statų klausimą: „Tu nekalbėk man bendrai, pasakyk, už ką ir kodėl balsuoji tu?“, manau, kad mėginti kaip nors šmaikščiai išsisukti nuo atsakymo tiesiog neturiu teisės. Žmonės klausinėja juk kaimynų ir pažįstamų, dalijasi savo sumetimais – kodėl neturėtų reikalauti tiesaus atsakymo iš labiau informuotų žmonių? Kodėl tie, kurie kasdien seka ir analizuoja žinias – o informacijos trūkumo tikrai nėra – neturėtų pasidalinti savais sumetimais? Ar geriau ir toliau iš aukšto žiūrėti, kaip vargšai žmogeliai iriasi springdami per tą informacijos srautą, o pamačius balsavimo rezultatus, vėl griebtis už galvos ir aiškinti, kaip viskas blogai?
Beje, apie Konstituciją – įdomu, ar daug kandidatų pasinaudojo galimybe laikyti Teisingumo ministerijos rugsėjo 27 d. organizuotą Konstitucijos egzaminą? Dar įdomiau būtų sužinoti, kaip jiems sekėsi. Gal Vyriausioji rinkimų komisija galėtų surinkti tokią informaciją ir paskelbti ją viešai? Būsimasis įstatymų leidėjas juk turėtų sklandžiai gliaudyti konstitucinio egzamino užduotis, o į elementarius klausimus apie Konstituciją lengvai atsakyti net pabudintas iš miego viduryje nakties. Manau, kad Konstitucijos egzaminas kandidatams į Seimą turėtų būti privaloma sąlyga registruotis rinkimams ateityje. Bet niekas netrukdė to padaryti dabar savo noru. O jei kas jau nespėjo, tebūnie pasiruošęs susitikimuose su rinkėjais neišsisukinėti nuo klausimo, ar laikė šį egzaminą ir kaip pavyko, o jei gautų klausimų, panašių į egzamino užduotis – nedėti jų į šalį. Tai būtų bent jau šiokios tokios pagarbos rinkėjui ženklas – ir ženklas, rodantis, kad būsimasis parlamentaras savo darbui rengiasi rimtai.
Kartais bijome pasidalinti pamąstymais apie savo sprendimus rinkimų išvakarėse, nes nelaikome jų labai protingais. Arba renkamės jų neatskleisti, nes tai nelabai paranku ( o ką, jeigu laimės ne tie?). O vis dėlto tiems bendrapiliečiams, kurie jaučiasi pasimetę, gali būt naudingas paprastas pasidalijimas asmeniškais pasirinkimo motyvais – tais, už kuriuos esi pasiruošęs atsakyti.
Labai linkėčiau, kad koks nors kairiųjų jėgų simpatikas (o tokių tarp žurnalistų ir politologų tikrai netrūksta) pasidalintų savo pasirinkimo motyvais su ištikimu kairiuoju elektoratu. Pavyzdžiui, patartų išreitinguoti iš sąrašo visokius bradauskus ir vėsaites, ir taip paskatinti sėkmingą kartų kaitą vienoje didžiausią palaikymą turinčių Lietuvos partijų. Išties ji kitaip atrodytų, jei sąrašą vestų, pavyzdžiui, G. Paluckas ar L. Linkevičius.
TS-LKD kartų kaitos slenkstį šiuo metu yra jau beįveikianti, kad ir su pabraškėjimais. Ir tai viena iš priežasčių, kodėl laikau šią partiją perspektyvia (ne reitingais, o pajėgumu konstruktyviai veikti). Savo balsu palaikau šią politinę jėgą nuolat, netgi nepaisant veiksmų, kuriuos laikau klaidomis. Ši politinė jėga man atrodo labiausiai orientuota į Lietuvos sėkmės viziją ir konkrečiais veiksmais yra įrodžiusi, kad skiria nacionalinius prioritetus nuo vienadienių užgaidų ar grupinių interesų. Neverta daugžodžiauti – pakanka paminėti SGD projektą. „Independence“, tiesa, atplaukė jau po rinkimų, kai krizės nuvarginti rinkėjai buvo atidavę daugumą balsų socdemams. Bet net ir šių gretose į Seimą patekusiems virkautojams, kad laivas Nepriklausomybės vardu labai jau brangiai kainuoja, nepavyko sužlugdyti perspektyvaus projekto, be kita ko liudijančio, kad Lietuvoje ir kitose partijose jau esama politikų, mąstančių ne vienos kadencijos ribose. Čia pat turiu pridurti, kad negaliu, deja, pasidžiaugti, tokio perspektyvaus mąstymo pavyzdžiais kultūrinėje ar informacinėje politikoje. Ilgalaikės kultūros politikos neturėjimas yra, deja, visų be jokios išimties mūsų politinių partijų nuodėmė, pasireiškianti ir kaip taupymas su dideliais nuostoliais tolimesnėje perspektyvoje, ir tiesiog kaip iššvaistymas tų pačių mokesčių mokėtojų suneštų pinigų be aiškaus supratimo, ką norima pasiekti bent jau trumpuoju laikotarpiu.
Mažų mažiausiai tai, kad TS-LKD nešviečia kokia nors bent iš tolo vienalytei daugumai artima perspektyva. Tai reiškia, kad ir pačiu geriausiu atveju, reikėtų koalicijos partnerių, su kuriais įmanoma sutarti bent jau dėl nacionalinių prioritetų. Labai linkėčiau, kad tie partneriai būtų nors kiek rimtesni už Valinsko partiją praėjusioje kadencijoje. O Valinsko partija tikrai atrodo dangiškas angelas su sparnais, palyginus su valstiečiais ir žaliaisiais, netgi turint omeny, kad valinskininkų šūkis : „su mumis bus linksmiau“, ekonominės krizės akivaizdoje tapo juodojo humoro klasika...
Kaip tik todėl šiandien atsargiai svarstau galimybę balsuoti už Liberalų sąjūdį, o vienmandatėje apygardoje rinktis TS-LKD kandidatą (gerbdama redakcijos poziciją vengti agitacinių momentų, pavardės neminėsiu; apsiribosiu pasakydama, kad tai perspektyviai mąstantis viduriniosios kartos atstovas). Kokie būtų tokio mano pasirinkimo motyvai? Manau, kad TS-LKD sąrašas be mano balso nepražus – jis turi pakankamai stabilų elektoratą, tuo tarpu Liberalų sąjūdžiui ir tas vienas mano balsas gali būti lemiamas. Ne paskutinis motyvas ir tai, kad tiesiog norėčiau Seime matyti daugiau politikų, nesusipykusių su sveiku protu.
Dabar panašu, kad daugelis tokių nusivylusiųjų neketina balsuoti apskritai, nes nemato alternatyvų. Juos nesunku suprasti, bet jei būčiau jų kailyje, mėginčiau atsakyti sau į keletą klausimų: ar Liberalų sąjūdis po krizės liko toks, kaip buvo iki tol? Gal antikorupcinis skiepas vis dėlto suformavo ir šiokį tokį imunitetą? Ar Remigijus Šimašius ir Eugenijus Gentvilas partijos priešakyje neatrodo bent kiek geriau, nei Eligijus Masiulis su Guoga šešėlyje? (Eugenijų Gentvilą apskritai matyčiau kaip vieną perspektyviausių kandidatų ir nenumaldomai artėjančiuose prezidento rinkimuose. Mane asmeniškai įkvepia vien jau tai, kad jo vadovavimo Klaipėdos uostui laikotarpiu pavyko pažaboti kriminalinio pasaulio užmačias šioje srityje.) Tai gal partijos kokybė po skandalo pagerėjo, ne pablogėjo?..
Pasirinkimas nebalsuoti reikštų, kad sutinkate, jog tie, kurie pratę balsuoti už nemokamus ledus ar alaus butelį, ir vėl išrinktų ant jūsų galvos minią veikėjų, kurie ketverius metus drebintų orą pasisakymais, nuo kurių ausys linksta, ir kiekviena proga burnotų ant tų pačių savo išrinktųjų... – ypač aršiai – socialiniuose tinkluose. Ar daugybė gabių, veiklių ir sąžiningų žmonių Lietuvoje nusipelnė ir vėl tapti tokio neveiksnaus Seimo įkaitais? Ar kas nors sąmoningai galėtų to norėti? Gal vis dėlto geriau duoti šansą sveikstančiam po amputacijos ligoniui? (Atkreipkite dėmesį, tai – tik klausimai, į kuriuos kiekvienas gali atsakyti savaip, bet būtų geriau, kad rimtai).
Korupcijos skandalas daugeliui tikriausiai pakirto viltį turėti bent kiek kokybiškesnį Seimą po šių rinkimų – tai ne vien liberalų bėda... Išlyginti nuostolį, padarytą visam Lietuvos politiniam peizažui iki rinkimų jau vargiai pavyks. Vis dėlto galima jį sumažinti – tai dar vienas mano asmeninio pasirinkimo motyvas.
Dar keletas praktiškų pastebėjimų. Galima pasidžiaugti, kad vieno lyderio partijos Lietuvoje jau lyg ir išeina iš mados. Deja, vis dar populiarus lieka „gelbėtojų“ tipas: čia į gretą su R. Pakso, V. Uspaskicho bei A. Valinsko sekėjais pretenduoja ir marga R. Karbauskio komanda. Atsiprašau, praleidau „Drąsos kelią“. Gal jau nebūtų verta šios partijos ir minėti, bet yra vienas reikšmingas panašumas su Valstiečiais ir žaliaisiais: staigus populiarumo šuolis ir vienu, ir kitu atveju remiasi kraupia šeimos istorija, kuriai niekas negali likti abejingas. S. Skvernelio atveju visą Lietuvą sukrėtusi tragedija buvo išeksploatuota iki trupinėlio, ir suveikė...
Panašiai, kaip suveikė Garliavos mergaitės istorija – kiek nuoširdžių ir patriotiškai nusiteikusių žmonių užlipo ant to grėblio... Ir netgi ne kokių nors naivuolių. Tokia populiarumo strategija remiasi profesionaliomis psichologinių manipuliacijos galimybių studijomis, tad stebėtis neverta. Specialistai tvirtina, kad tam tikrą gerovės lygį pasiekusioje visuomenėje didžiausią sujudimą gali sukelti būtent skriaudžiamų vaikų istorijos. Jos, dažnai nepastebimos, egzistuoja čia pat šalia mūsų: tereikia tik nesibodėti pasinaudoti jomis – ir žaibiškas populiarumas garantuotas... Ko gero, ir šiuose rinkimuose nemažai geranoriškų žmonių užlips ant to paties grėblio, net nepastebėdami, kad prieglobstį po R. Karbauskio sparnu rado ir nemaža tų, kuriems galime padėkoti už itin supainiotą žemės įsigijimo mūsų šalyje mechanizmą, ir už sužlugdytą skalūnų dujų žvalgybą, bei, pagaliau, – už Lietuvos pašonėje augantį Astravo monstrą.
Turbūt neverta puoselėti vilties, kad labai jau daug tokių rinkėjų paskutinę minutę suvoks, kad grėblys yra grėblys, nors ne violetinis – šįkart žaliai padažytas ir gal kiek tvirtesnės konstrukcijos... Ir visiems mums drauge teks savo mokesčiais išlaikyti tuos, kurių nenorėtume matyti prie valdžios vairo, jeigu tik žinotume, kas slepiasi už plačių sąrašo lyderio pečių. Belieka melstis, kad gavę savo auksinius balsus, valstiečiai ir žalieji nepridarytų Lietuvai daugiau žalos, negu kad jau yra pridarę. Dar vienas požymis, rodantis, kad šitas darinys nelabai panašus į tikrą politinę partiją – ypatingas programinių nuostatų lankstumas (gal veikiau – jų imitacija?): Jiems pakeliui su bet kuo, kas tik formuos valdžią. Šalutinis neigiamas tokių jėgų dalyvavimo rinkimuose poveikis – tai, kad ir rimtų politinių partijų programose atsiranda populistinių nuostatų, su kuriomis paskui būna daug bėdos (akmenukas į TS-LKD daržą, jeigu ką).
Populiari net ir gana solidžių partijų yda – besąlygiškas „saviškių“ protegavimas. Jis veši lyg koks neįveikiamas nomenklatūros palikimas, ir tuojau pat persimeta į vykdomosios valdžios ir netgi vadinamas viešąsias įstaigas, vos tik šios partijos gauna prieigą. Sakysite, tų bėdų turi visos partijos? Taip. Bet pasižiūrėkime iš arčiau, ir pamatysime, kad vienose partijose tos blogybės laikomos ydomis ir šalinamos, o kitose – laikomos kone norma... Rūpestingam rinkėjui tai taip pat gali būti pakankamai objektyvus apsisprendimo motyvas.
Nesiūlau mūsų politinėje panoramoje ieškoti tobulybės – toks bandymas galėtų įvaryti į neviltį net ir didžiausią optimistą. Gana patikimas metodas – rinktis atmetimo būdu. Verta netgi susirašyti konkrečius partijų ir kandidatų privalumus ir trūkumus (tai – ne apie mėlynas akis ar malonų balsą, žinoma). Visada galima pasirinkti, kas tų trūkumų turi mažiausiai – vieną po kito išbraukiant tuos, kurių nusišnekėjimų ar abejotinų veiksmų sąrašas jūsų akyse viršija leistino netobulumo ribas.
Žodžiu, norėčiau padrąsinti ir tuos normalius, eilinius Lietuvos piliečius truputį pavarginti savo pilkąsias ląsteles. Tai gali būti net labai įdomu, ypač jei darysite tai kartu su draugais, pasikeisdami savo svarstymais ir sumetimais. Tik tiek, kad tai – vis dėlto ne kompiuterinis žaidimas, ir, užgesinus ekraną, pasekmės neišnyksta... Skirkite tam laiko ir dėmesio, bent per šias artimiausias savaites iki rinkimų, kad naujajame Seime atsirastų daugiau pajėgių dirbti tą kartais išties pasiutiškai sunkų mąstymo darbą, kad nemąstymo padaryti nuostoliai neužgriūtų ant visų piliečių pečių šiandieninių globalių ir lokalinių iššūkių akivaizdoje.