Iš kur jie imasi, klausiate savęs, jei aš jiems nieko blogo nesu padaręs? Atskleisiu jums paslaptį, kuri net ne paslaptis, o plačiai žinoma tiesa: ant jūsų labiausiai niršta tie žmonės, kurie norėjo būti jūsų draugais, kurie norėjo, kad jūs juos mėgtumėte, ir jūs juos neatsargiai atstūmėte. Sakau „neatsargiai“, bet daugelį jų kitaip negalima buvo atstumti, nes jie nesuprato, kad nenorite su jais draugauti ir bendrauti, kol to jiems labai aiškiai nepasakėte, o kai pasakėte aiškiai, tai priėmė tai, kaip bjaurų, arogantišką paniekinimą.
Šis santykių modelis pasireiškia visais lygiais, ne tik asmeniškai. Niekam nepatinka, kai jie supranta, kad kažkur kažkam yra nepageidautini. Ir visi visada kaltina ne save pačius, o tuos, kas jų nepriėmė. Dažniausiai, prieš atstumdami, jiems leido suprasti, kad nenori draugauti. Tik adresatai užuominų nesuprato. Jiems reikia pirštu parodyti. O kai parodo pirštu, tai purkštauja: „ko tu čia man pirštu rodai“.
Čia kaip tie atvejai, kuriuos pažįsta visi nors retkarčiais kalbantys ar skaitantys paskaitas provincijoje: kai pamatai po renginio besiartinantį vyresnio amžiaus vyriškį su segtuvu, kuriame laikraščių iškarpos, o taip pat rašytų laiškų į Seimą ir Prezidentūrą kopijos, jau žinai, kaip viskas bus, ir kuo baigsis. Jis tikrai neprašys asmenukės su tavimi. Tas pokalbis visada prasideda mandagiai ir baigiasi karčiai. Jis rašė ir siūlė sensaciją visiems, nuo televizijos iki portalų, ir niekas nesusidomėjo, nes visiems nerūpi. Jiems rūpi ne tai, kas reikia. Žiniasklaida, kaip ir politikai – niekšai ir bukapročiai, pradeda pasakojimą tas žmogus, ir labai gerai žinai, kad pokalbio pabaigoje niekšas ir bukaprotis būsi jau tu pats, nes tau irgi neįdomu. Nežinau, kaip jūs, o aš nemoku suvaidinti susidomėjimo, kai man neįdomu. Ir tada lieku kaltas, kad ir aš toks, kaip visi. Jiems niekada neateina į galvą, kad jų tema paprasčiausiai gali būti tikrai niekam neįdomi.
Teta Janina giliausiai nekenčia ne tų žmonių, kurie jai sudegino duris laiptinėje, ne tų kaimynų, kurie rėkauja ir daužosi per naktis, ir ne narkomano, kuris iš jos atėmė rankinę. Ten pyktis ėjo ir praėjo, viskas užmiršta. Teta Janina negali atleisti naujai brolio Gintauto žmonai Sandrai, kuri nenori su ja bendrauti, nes Sandrai neįdomu, ir tik iš mandagumo užeina pas ją kartu su Gintautu.
„Pasikėlusi“, sako Janina, ir visą likusį gyvenimą nekenčia Sandros taip, kad net prieš mirtį paprašo, kad tik ta išmandrėjusi kiaunė neitų į jos laidotuves. Ką blogo padarė Sandra? Nieko, tik nenorėjo tiek daug bendrauti su Janina, kaip pastaroji norėjo bendrauti su ja.
Nepastebėjote, kad didžiausiais, nekenčiamiausiais Rusijos priešais tampa tie, ką jie anksčiau laikė savais ir mielais? Gruzinai buvo mieli savi pietiečiai su kurortais, vynu, sūriais ir šašlykais. Ten važiuodavo minios rusų, mylėjo ir vertino jų muziką ir kinematografą, o paskui bum – gruzinai jau išdavikai, nes šiaip jau su amerikiečiais jaučiasi saugiau.
Ukrainiečiai išvis buvo broliai, praktiškai viena tauta, buvo tūkstantmetė istorija, kartu kariauti karai ir laimėtos pergalės, ukrainiečiai buvo net Rusijos ir visos Sovietų Sąjungos vadai (ir Nikita Chruščiovas, ir Leonidas Brežnevas), o dabar jie baisūs kraugeriai-chocholai, plempiantys horilką ir maumojantys savo ukrainietiškus lašinius, o laisvu laiku žudantys rusų vaikus arba bent jau grobiantys juos ir mokantys būti smogikais. Tuo tarpu, pavyzdžiui, vokiečiams niekada šilumos nebuvo rodyta, tai ir neapykantos nėra, net ir po Antrojo pasaulinio karo. Ukrainiečiai, gruzinai ir lietuviai vis tiek baisiau.
Tai galioja ir kitur. Meksikiečiai žavisi Amerika ir trokšta ten persikelti, kol nesėkmingai nepabando kirsti sienos, arba jeigu juos iš ten deportuoja. Tada nekenčia tų storų, kvailų mėsainių valgytojų ir rašo internete puslapius apie šimtą priežasčių, kodėl meksikiečiai nekenčia „gringų“. Gringai yra JAV piliečiai, kurie nenorėjo priimti Juano arba Antonio pas save.
Ką mums visiems individualiai ir kolektyviai daryti, kad buvę draugai netaptų priešais? Juk sakoma, kad Dievas turi saugoti nuo draugų, o nuo priešų jau kaip nors patys apsiginsime. Atsakymas, deja, liūdnas: nieko nepadarysi. Visiems geras nebūsi, ir jei bandysi „negadinti santykių“, geriausiu atveju, švaistysi labai daug laiko ir jėgų tiems, kas to mažiausiai verti, ir tada laiko ir jėgų neliks tikriems draugams ir sąjungininkams. Todėl susitaikykim su mintimi, kad priešų ir nekentėjų visada turėsime. Daugiausia, ką galime padaryti, tai suvokti, kad jų neišvengsime, ir nesistebėti, kai jų atsiranda.
Niekada neklausk, iš kur atsirado tavo naujasis nekentėjas. Jis yra tavo buvęs draugas, arba labai norėjęs juo būti. Tik visą energiją perjungė į priešingą pusę. Nėra baisesnės neapykantos, nei buvusi neatliepta meilė.