Laivas negalėjo priplaukti muziejaus, nes upė buvo per daug nusekusi ir grėsė užplaukti ant seklumos. Tai buvo, mano galva, tikslesnė aliuzija į tai, kokius išbandymus Europa pasitinka šiandien.
Ar išeitis Europos laivui plaukioti ratais, kaip tą kartą Dunojuje? Daugeliui aišku – ne. Gal išeitis teigti, kad Europos vairininkai ir politinis „elitas“ patys kalti, nes yra paskendę savo problemose, o pati Europa čia ne prie ko? Žinote, keistoka buvo išgirsti tokį vertinimą iš Lietuvos vadovų, dalyvavusių tame pačiame pasiplaukiojime su ES lyderiais.
Kodėl mums taip sunku pripažinti, kad esame toje pačioje valtyje? Jeigu plaukiam ant seklumos – būtų į naudą ne šūkauti, kad kiti kvailesni, dalykiškai neįgalūs, pasipūtę ar kitokie, bet imtis iniciatyvos, siūlyti savo sprendimus ir telkti komandą, kuri gali ką nors nuveikti.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvos vadovai ir užsienio politikos vairininkai arba kaltina kitus, arba plaukia pasroviui. Lyg ir nėra atsakingų. Kodėl tai pastaraisiais metais nesikeičia – trūksta impulso, noro, tikėjimo ar „įgaliojimų“?
Daugumai ir be A. Merkel aišku, kad padėtis ES yra kritinė ta prasme, jog reikia greitai veikiančių, efektyvių, galbūt net radikalių sprendimų. Populistai Europoje rinkėjams vis įžūliau bando parduoti savo „rojų“. Todėl europiečiams būtina pirmiausia aiškiai parodyti (ir jie tuo norės įsitikinti kiekvienas asmeniškai), kad ES institucijos veikia taip pat, kaip biržoje aukščiausiai kotiruojamos verslo kompanijos. Vardan to reikia pasistengti.
Po „Brexit“ Europos klube liko 27 nariai. Kai kas norėtų nubausti britus, kad jiems nebūtų per saldu po „Brexit“. Tačiau Europai reikia ne bausti, o rūpintis savimi. Kiekviena valstybė ar valstybių blokas skirtingai įsivaizduoja ateitį, nevienodai Europą regi ir veikiantieji ES lyderiai.
Štai Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D. Tuskas siūlo grįžti prie nacionalinių valstybių Europos, jis nelinkęs gilinti integracijos ir baksnoja į „Brexit“ rezultatus. Tikslas – daugiau kontrolės – iš esmės sutampa su Višegrado valstybių pozicija. Tačiau D. Tuskas, ieškodamas daugiau Europos tarp jos sostinių, taip iki galo ir nepaaiškina, koks gi bus centrinės ašies, Briuselio vaidmuo.
Europos Komisijos pirmininkas J.-C. Junckeris žiūri kitaip. Jis neatsisako tolesnės, gilesnės ES integracijos idėjos ir akcentuoja geresnį veiksmų koordinavimą. Mano kolega Europos liberalų ALDE frakcijoje G. Verhofstadtas siūlo neapsiriboti kosmetiniais pokyčiais ir imtis radikalių sprendimų, įtvirtinant dviejų greičių Europą per konstitucinę pertvarką, kai vienos valstybės galėtų rinktis pilną narystę ES, o kitos – likti asocijuotomis ES narėmis. Mažiau įsipareigojimų – mažiau teisių spręsti, ir atvirkščiai.
Vis dėlto asmeniškai manau, kad Lietuvai skirtingų greičių Europa nėra palankiausias kelias. Mūsų šaliai užsienio politikoje reikia aktyviai imtis iniciatyvos, kad nuolat būtume arčiausiai ES branduolio ir sprendimų. Tai įmanoma ne tylomis pritariant rašomiems ar peršamiems scenarijams, bet patiems nesibaidant režisieriaus atsakomybės.
Lietuva tebesprendžia biurokratines problemas, kai Europai atėjo metas rinktis tarp atgimimo ir nuosmukio. Kita vertus, mes, Lietuvos piliečiui, net nežinome, kokią poziciją šalies vadovai pristatys prieš tokius ES viršūnių susitikimus, koks vyko Bratislavoje. Tai nėra normalu pilietinėje, demokratiškoje visuomenėje. Žmonės nesupranta, kodėl priimamas vienas ar kitas sprendimas, ir dėl to linksta į populistų glėbį.
Lietuvoje ypač trūksta viešos diskusijos. Jokių draudžiamų temų, įskaitant Europos ginkluotąsias pajėgas, negali būti. ES skirta ne biurokratams ar politiniam „elitui“. ES niekada nebuvo tiktai tas „didysis“ finansinis rėmėjas ar kelių lopymo įrankis, kaip dažnas vis dar įsivaizduoja. Reikia susivokti, ne vien pakalbėti apie atsakomybę.
Parodomoji ar mechaninė ES politikos lyderių kaita nepadės, jei europiečiai ir toliau negalės spręsti, realiai prisidėti prie Europos ateities. Kalbu apie institucinę reformą – visi svarbiausi Europos politinės arenos veikėjai turi būti renkami tiesiogiai pačių europiečių. Kai politikai tiesiog deleguojami į postus, žmonės juos įsivaizduoja kaip varžtų fabriko prižiūrėtojus, kur pagal mistines schemas gaminami dar nematyti prietaisai.
Žinoma, būtina iš esmės pertvarkyti išsipūtusį ES valdymo aparatą, nes dabartinės sprendimų priėmimo tvarkos kartais iki galo nesupranta pačių ES institucijų atstovai.
Ir jeigu Bratislavoje pradėtas naujas veiksmų planas bus užbaigtas 2017 m. kovą per viršūnių susitikimą Romoje, kai bus minimos simbolinės ES įkūrimo sutarties 60-osios metinės, tai atėjo laikas kartu parengti ir naują pagrindinį dokumentą – naująją ES sutartį. Tam reikės daug rimtesnių intelektinių pastangų, nei priimant iš skirtingų nuotrupų sudurstytą 6 puslapių apimties Bratislavos deklaraciją. Kviečiu Lietuvą prie to prisidėti.