Negi neras tų kelių papildomų tūkstančių.

Nes jau gana jam skandalų. Skandalų, už kurių stovi Andrius Tapinas ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kad ir kiek jam tai kainuotų, dar vieno skandalo premjerui prieš rinkimus nereikia.

Galėjo patarėjai suorganizuoti bilietukus į parolimpines, bet niekas nesugalvojo ir niekas nežinojo, kad yra tokia golbolo rinktinė, kuri gali auksą laimėti. O kas tas veikėjas, du medalius įsikandęs? Kas nors iki šiol girdėjot apie jį?

Kad jau laimėjo tuos medalius, būtų jis, premjeras, pasitikti į oro uostą nuvykęs. Bet ten jau A. Tapinas su visa savo pilietine visuomene pirmas nuvažiavo. Neliko vietos A. Butkevičiui.

Pasveikinti parolimpiečių nuvyko Socialinės apsaugos ir darbo ministrė A.Pabedinskienė. Nes čia neįgalieji. Yra juk jos, kaip ministrės pavaldume, toks Neįgaliųjų reikalų departamentas. Jis ir parolimpinį judėjimą finansuoja.
Galėjo patarėjai suorganizuoti bilietukus į parolimpines, bet niekas nesugalvojo ir niekas nežinojo, kad yra tokia golbolo rinktinė, kuri gali auksą laimėti. O kas tas veikėjas, du medalius įsikandęs? Kas nors iki šiol girdėjot apie jį?

Bet ir to negana. Premijas už medalius pakėlė, o šie nedėkingieji apie treniruočių sąlygas kalba. Dar ir apie aprangą prabilo. Kad „Audimas“, pasirodo, tiek užsisuko naujam rudens sezonui kolekcijas siūdamas, kad kažkokie ten parolimpiečiai liko paskutinėje vietoje.

Kiek problemų vienoje vietoje. Kad juos kur, galėjo tų medalių nebūti išvis... bent niekas jų nesiklaustytų.

Tačiau viskas baigsis, baigsis A.Butkevičiaus galvos skausmas tą pačią akimirką, kai A. Tapinas ras kitą skaudulį, ant kurio minti. Ir šitas turbūt pats mažiausias iš visų jo pastarųjų galvos skausmų.

Ir čia ne prie ko A. Butkevičius, A. Pabedinskienė, R. Gudzinevičiūtė, V.Kvietkauskas, E.Urbanavičius ar kiti iš tikros ar sporto valdžios ir jų cinizmas.

O jūs ar žinojot, kaip žaidžiamas tas golbolas? Būtumėt žiūrėję parolimpinių atidarymą ir uždarymą? Jei būtumėt žiūrėję, komercinės televizijos tikrai būtų jas transliavusios. O jei ne komercinės televizijos, tai gal nors nacionalinis transliuotojas? O kas nors iki parolimpinių apie tai bent užsiminė ir pagalvojo?

Čia mes, mūsų visuomenė yra tokia.

Pasakyti, kad neįgalieji gyvena užribyje, nebūtų visai teisinga. Jie nėra užribyje. Jiems yra skiriama pinigų, jie nėra palikti likimo valiai – juk nėra taip, kad neįgalieji gyvena gatvėje. Jie turi vietas, kuriose lankosi, dienos centrus, turi savo poilsio namus, kur lygūs takeliai veda iki pat jūros. Ne, tai nėra užribis. Užribyje juk nėra golbolo treniruočių. Užribyje nėra darbo. O neįgalieji dirba.

Tiesiog tai kitas, ne mūsų, sveikųjų Dievo valia, pasaulis. Ir mūsiškis su jų pasauliu susikerta tada, kai kuris nors iš vieno pasaulio netikėtai peršoka į kitą, gimus kitokiam vaikui, susirgus ar susižeidus arba kai jie, neįgalieji, laimi du aukso ir vieną sidabro medalį.

Kai apie tai parašo ir pakviečia A. Tapinas, tampa madinga nueiti į oro uostą ir pasveikinti. Tada mes jaučiamės susivieniję į vieną pasaulį. Bet kol kas tai tik apgaulinga vizija.

Čia be jokio pykčio, tiesiog taip yra.
Kai apie tai parašo ir pakviečia A. Tapinas, tampa madinga nueiti į oro uostą ir pasveikinti. Tada mes jaučiamės susivieniję į vieną pasaulį. Bet kol kas tai tik apgaulinga vizija.
I. Makaraitytė

Nes A.Tapinas nepakvietė atvykti į neįgaliųjų mugę ką tik, rugsėjo pradžioje, vykusią Katedros aikštėje, skambiu pavadinimu „Tau, Vilniau“ ir neįgalieji ką prisigamino, vienas kitam pardavinėjo ir vienas iš kito pirko. Ir taip kasmet. Yra dienų, kai Katedros aikštėje būna pilna neįgaliųjų, net per daug. Bet tą dieną būna tik jie ir dauguma sveikųjų yra jų tėvai, artimieji ar padėjėjai.

Europiniai pinigai integracijai sunkiai laužia ledus sveikųjų protuose ir širdyse.

Dauguma renginių, skirtų neįgaliųjų integracijai, kuria jų atskirtį. Dar labiau juos pačius liūdina ir net pykdo. Sveikieji jaučiasi negerai, kai papuola tarp tiek daug kitokių žmonių. Jie jaučiasi įpareigoti kažką nupirkti, kažkaip paremti. Bet nejaukumo jausmas niekada neprivers savo noru žmogaus ateiti į neįgaliųjų mugę. Jis tikrai ras ką veikti gražų savaitgalį.

Lygiai tai pat tik trūktelės pečiais paskaitęs eilinę naujieną iš Vaiko raidos centro epopėjos. To paties, kuriame pagalbą gauna visų sutrikusio vystymosi Lietuvos vaikų tėvai. Trejus metus įstaigą slegia įgriuvusio stogo svoris, nes kartu su tuo nelemtu stogu pasimatė, kurioje vietoje visi kitokie vaikai ir jų tėvai yra apskritai šiai valstybei ir jos visuomenei.

Juk politikai visada reaguoja tada, kai tai susiję su jų rinkėjais. Pagal reakcijos lygį, kaip lakmuso popierėlį, neįgalieji yra ten, kuri jie yra. Su savo peršlapusiomis nuo prakaito nekokybiškomis sportinėmis aprangomis, apgailėtino dydžio premijomis, jei jas lygintume su olimpiados laimėtojų premijomis ir Vaiko raidos centru. Už sukeltą skandalą dėl tų nelemtų patalpų centro vadovė pareigas išsaugojo tik todėl, kad vadovauti tai nuskurusiai įstaigai niekas šiame pasaulyje nebenori.
Pagal reakcijos lygį, kaip lakmuso popierėlį, neįgalieji yra ten, kuri jie yra. Su savo peršlapusiomis nuo prakaito nekokybiškomis sportinėmis aprangomis, apgailėtino dydžio premijomis, jei jas lygintume su olimpiados laimėtojų premijomis ir Vaiko raidos centru.

Sveikatos apsaugos ministrai keitėsi, o Vaiko raidos centras iki šiol kabo tarp dangaus ir žemės. Iki šildymo sezono centras buvo iškeltas iš Vytauto gatvės per kelias vietas. Nors buvo prašoma, kad integruotų paslaugų neišskaidytų, šis pageidavimas taip ir išsisklaidė ore. Iki 2018 m., kai jau pagaliau galbūt bus pastatyta nauja Vaikų ligoninė – duos Dievas, mus aplenks krizė - sutrikusio vystymosi vaikai ir jų tėvai bus blaškomi dar daug kur. Nes pirmasis žmogiškai, ne politiškai į juos pažiūrėjęs ministras Juras Požela pats nelemtai apsirgo.

Su kokiais vėjo malūnais kovoja neįgalieji?

Visuomenės abejingumo malūnai yra baisesni už pragmatišką valdžios prioritetų skirstymą. Nes valdžia – juk tik mūsų veidrodis.

Vaikų, kurie yra kitokie, nenori ne sveiki vaikai, o tų normalių vaikų tėvai. Jie yra didžiausi integracijos priešininkai. Nes nenori neįgalių vaikų rodyti saviems vaikams, tikėdami, kad nuo vaizdo jų sveikas vaikas traumuojasi. Ir jie nėra kokie nors asocialai, tie sveikų vaikų tėvai. Atvirkščiai, gerai uždirbantys lietuviai, kurie gali sumokėti už privatų darželį ir jei už jį moka, tai renkasi tokį, kuriame nėra neįgalių vaikų integravimo vajaus.
Vaikų, kurie yra kitokie, nenori ne sveiki vaikai, o tų normalių vaikų tėvai.

O tuo metu parolimpiečiai ant rankų turėtų iškelti A. Tapiną bent tris kartus. Nes jei ne jis, didesnes premijas iš A. Butkevičiaus jie būtų matę kaip savo ausis. Ir sutikęs oro uoste juos būtų gal tik koks neįgaliųjų departamento prie SADM klerkas. Nes jam priklauso pagal pareigas. Pagal punktą - Neįgaliųjų integracija.