R. Vanagaitė. Vėliučionys: iš po lavonų krūvos išsigelbėjusio Iciko istorija

Vėliučionys – mažas miestelis 13 kilometrų nuo Vilniaus. Rugsėjo 22-ąją sukanka 75 metai nuo čia vykusių masinių žydų žudynių, apie kurias beveik niekas nežino. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos bylos, kuriose – pačių žudikų, aukas saugojusių karių ir vietinių gyventojų liudijimai.

...1941-ųjų rugsėjo viduryje, vykdant Lietuvos policijos vado Vytauto Reivyčio įsakymą, buvo pradėti areštuoti Naujosios Vilnios, Šumsko, Rudaminos ir kitų aplinkinių miestelių žydai. Jie buvo varomi „į darbus“ – į Vėliučionių vaikų kolonijos kiemą. Areštai vyko visą savaitę. Kolonijos kieme paskutinę naktį buvo sutelkta daugybė žmonių – juos saugojo ypatingojo būrio nariai.

Gretimo kaimo gyventojo Eduard Jankovskij liudijimu kaimo seniūnas Vincent Daugialo liepė jam ir dar penkiems vyrams pasiimti kastuvus ir eiti prie Plikojo kalno. Vyrai nuėjo, tačiau seniūnas nepasirodė, ir jie, nežinodami ką daryti, sėdo žaisti kortomis. Tuomet prie jų privažiavo automobilis ir iš jo išlipęs vokiečių kariškis liepė jiems eiti namo.

Kitą dieną iš Naujosios Vilnios geto buvo atvaryta grupė žydų vyrų, kuriems Plikojo kalno papėdėje buvo liepta kasti duobę bulvėms.

Rugsėjo 21 dieną Naujosios Vilnios kareivinėse buvusius II savisaugos bataliono trečios kuopos karius kieme išrikiavo kapitonas Mėšlius ir pranešė, kad reiks eiti saugoti žydus. Kareiviai pėsčiomis nukeliavo prie Plikojo kalno ir apsupo teritoriją žiedu. Šalia duobių stovėjo statinės su kalkėmis. Autobusu iš Vilniaus atvyko 30-40 vyrų civiliais rūbais – tai buvo Ypatingojo būrio nariai, tarp jų leitenantas Balys Norvaiša, konservatorijos studentas Vladas Korsakas ir kiti, tarp jų, pasak liudininkų, ir kokių septyniolikos metų vaikinukas.

Apie pietus kelių ypatingojo būrio narių lydima šimtų žydų kolona pajudėjo iš Vėliučionių kolonijos kiemo link Plikojo kalno. Visi jų daiktai, maisto produktai ir ryšuliai buvo palikti kolonijos kieme. Silpnus ir nepaeinančius vietiniai gyventojai vežė vežimais kolonos pabaigoje. Kolonoje buvo vyrai, moterys ir vaikai – nuo kūdikių iki paauglių. Jiems buvo pasakyta, kad veda į darbus.

Atėjusiems prie duobės buvo liepta nusirengti iki apatinių drabužių. Vyrai turėjo nusmaukti ir apatines kelnes iki kelių ir laikyti jas rankomis. Visi buvo suguldyti ant žemės veidais žemyn. Tuomet kareiviai bakstelėdami šautuvų buožėmis pakeldavo 10-15 žmonių, liepdavo eiti prie duobės ir stotis veidu į duobę. Ypatingojo būrio nariai stovėjo ant šlaito 10 metrų atstumu nuo duobės ir šaudavo pasmerktiesiems į pakaušį. Šalia duobės buvo pastatyti du kulkosvaidžiai. Tuos, kurie duobėse buvo dar gyvi, pistoletu pribaigdavo savisaugos bataliono kuopos vadas kapitonas Mėšlius. Atokiau buvo padėta degtinės, kurią gerdavo šaudytojai. Kareiviams, saugantiems žydus, degtinės nedavė. Vokiečių šaudymo vietoje nebuvo.

Bešaudant Mėšlius paklausė savo kuopos karių, kas iš jų norėtų šaudyti. Savisaugos bataliono kario Antano Kemzūros liudijimu, šaudyti ėjo Kupstas, Šermukšnis, Stulginskas, Vyšniauskas, Kinsleris, Kasparavičius ir keli kiti.

Keliems iš pasmerktųjų pavyko prasibrauti pro apsaugos žiedą ir pabėgti, tačiau kariai juos pasivydavo laukuose ir nušaudavo. Nušautus paliko gulėti.

Pirmąja dieną, baigus šaudyti, lavonų niekas neužkasinėjo. Savisaugos bataliono kariai pietavo šaudymo vietoje. Ypatingojo būrio narius pietumis vaišino savo namuose seniūnas Daugialo, jis parūpino jiems ir degtinės. Ypatingojo būrio nariai grįžo nakvoti į Vilnių, savisaugos bataliono kariai į kareivines Naujojoje Vilnioje.

Kitą rytą šaudymas tęsėsi iki popiečio kol buvo pribaigti visi žydai. Viso per dvi dienas buvo nušauti 468 vyrai, 495 moterys ir 196 vaikai. Vaikus dažniausiai užmušdavo šautuvų buožėmis.

Name priešais žudynių vietą gyvenusi Bronislava Sirnickaja liudijo, kad 1944 metais birželį žudynių vietą apsupo vokiečių kareiviai, buvo sukrautas laužas ir deginami iš duobių iškasti lavonai. Dvi dienas aplinkui tvyrojo baisi svylančių kaulų smarvė.

Šiuo metu keli šimtai metrų nuo žudynių vietos tebegyvenantis Jevgenijus pasakoja, kad būdamas paauglys ėjo su močiute rinkti aviečių – jų šalia žudynių vietos buvo labai daug. Atėję uogauti prie kelio pamatė stovintį taksi, prie kurio buvo apie 60 metų žydas vardu Icikas. Jis ieškojo ir niekaip negalėjo surasti žudynių vietos. Jevgenijus jį nuvedė prie paminklo. Tuomet Icikas papasakojo, kad jis 1941-aisiais rugsėjo 21-ąją išsigelbėjo – išlipo iš po lavonų krūvos. Jo teigimu, šioje vietoje buvo nužudyti daugiau nei 1159 žydai, gal net penki tūkstančiai. Prieš tai žydai buvo saugomi ne tik kolonijos kieme, bet ir arklidėse, ir šalia esančiuose kareivinių barakuose.

Šaudymo metu sužeistas į koją, Icikas krito į duobę, prarado sąmonę ir buvo užverstas kitais lavonais. Pirmąją žudynių dieną, sutemus, žudikai išvažiavo, ir duobė nebuvo saugoma. Icikas, gulėdamas duobėje, atgavo sąmonę, pajuto kad labai šalta ir beveik nuogas išsikapstė iš po lavonų.

Tą naktį jis ėjo nuo namo prie namo, prašydamas prieglobsčio. Žmonės bijojo jį įsileisti, bet vienuose namuose Icikui davė drabužius. Iciko tėvai ir brolis liko duobėje. Jevgenijaus liudijimu, Icikas pasakodamas visas drebėjo. Interviu metu verkė ir Jevgenijus. Jis sutiko dalyvauti rugsėjo 23-osios atminimo renginyje „Čia guli mūsiškiai“ ir susirinkusiems parodyti kokio dydžio iš tikrųjų buvo duobė – 1159 nužudytų žmonių kapas.

Jevgenijaus liudijimu, sovietmečiu šalia žudynių vietos buvo įrengtas milžiniškas sąvartynas, kur veždavo šiukšles sunkvežimiais. Platus kelias prie paminklo prieš keletą metų buvo perkastas: čia veikia privatus smėlio ir žvyro karjeras, kuriame savaitgaliais linksminamasi su keturračiais.

Šiame karjere prieš trejetą metų socializacijos centro auklėtiniai užmetė akmenimis ir dar gyvą palaidojo savo draugą.

Nors paminklas žydų žudynių aukoms, kaip teigiama KVAD'o duomenų bazėje, yra „nacionalinės reikšmės“ ir „saugomas valstybės“, kelio, kuriuo 1941-aisiais ėjo aukos, nebėra, ir britų fondo pastatyta nuoroda į masinę kapavietę rodo kelią į smėlio karjerą. Seniūnija bandė iškasti nuorodą, bet ji įbetonuota taip giliai, kad darbas nepavyko, taigi nuoroda palikta kol seniūnija ras pinigų kranui pasamdyti.

Rugsėjo 23 dieną 17 valandą minint 75-ąsias žydų žudynių metines vilniečiai kviečiami atvykti Šumsko plentu į Vėliučionis (13 km nuo Vilniaus), prie buvusio vaikų kolonijos pastato miestelio centre (dabar Vaikų socializacijos centras). Atminimo akcijos dalyviai eis 1,5 kilometro tuo pačiu keliu kaip ir aukos - iki Plikojo kalno, žudynių vietos. Aukų atminimui – žvakė ir akmenėlis. Taip pat ir giesmė, kurią reiktų įsirašyti į savo mobiliuosius telefonus.

Tie, kurie gyvena kituose Lietuvos vietose, kviečiami surasti žudynių vietą netoliese (www.holocaustatlas.lt) ir 17 valandą aplankyti aukų kapus.

Daugiau informacijos apie akciją – Facebook paskyroje Čia guli mūsiškiai.