Vienoje pusėje stojo žinomi asmenys, sporto finansavimu ūmai susidomėję muzikantai, rinkiminiais metais savo šanso pasirodyti nepraleidžiantys politikai ir du iš trijų pagrindinių šalies asmenų.
Premjeras nedvejodamas (netikėtumas, ar ne?) pareiškė, kad premijos bus dvigubinamos, o prezidentė sau būdingu stiliumi pakėlė statymus pareikšdama, kad Vyriausybės nutarimu premijos turi būti sulygintos ir dabar tik gero norėjęs Vyriausybės vadovas kažkodėl atrodo kaip šykštusis Dikenso Skrudžas. Nors turbūt niekas negalėtų paaiškinti, kodėl jis sugalvojo būtent dvigubinti, o ne trigubinti, keturgubinti ar pririšti prie minimalios algos.
Kitoje, žymiai mažesnėje, grupėje liko faktiškai vienas sporto vadovas Edis Urbanavičius ir dar keli sporto žurnalistai, mėginantys įrodyti, kad vis dėlto konkurencija parolimpinėse ir olimpinėse žaidynėse yra skirtinga, atrankos kriterijai ir privalomų įveikti varžovų skaičiai kitokie. KKSD vadovas dargi pateikė teismo nutartį, kurioje pažymima, kad tarptautinių sporto renginių svoriai yra kitokie. Tiesa, jis kažkodėl kaip kriterijų panaudojo ir žiūrovų skaičių stadione, nes per olimpines žaidynes stadione buvo 60 tūkstančių žiūrovų, o per parolimpines – tik 10 tūkstančių.
Pripažinkime, keturiolika aukso medalių šiek tiek devalvuoja medalio vertę lyginant su vieninteliu aukso medaliu rutulio stūmimo rungtynėse olimpinėse žaidynėse. Pabrėžiu – tik lyginant dvejas žaidynes, nekalbant apie valią, ryžtą, užsispyrimą, norą įveikti visų pirma save. Čia parolimpiečiai yra absoliučiai neprilygstami.
„Jeigu valstybė būtų turtingesnė, tada galėtų visiems mokėti daug“ – dūsauja sporto valdininkai. Negalėtų ir, jeigu visai atvirai, neturėtų. Turtingiausios pasaulio valstybės savo olimpiniams ir parolimpiniams čempionams atsilygina gerokai kukliau – keliolika tūkstančių dolerių, o kai kurios ir iš viso piniginių premijų neskiria, tuo rūpinasi sportininkų rėmėjai. Suprantu, mūsų šalies santykis su sporto yra ypatingas nuo praėjusio amžiaus Kauno „Žalgirio“ laikų, bet vis dėlto kartais bandymai meilę sportui išreikšti per vienkartinę eurų liūtį atrodo farijieziškai.
Nes per medžius nematome miško. Ginčijamės dėl premijos dydžio parolimpiniams čempionams, bet stabtelkime savo teisuoliškame įkarštyje ir įsiklausykime, ką sako patys sportininkai.
Parolimpinis čempionas Mindaugas Bilius dėkoja savo treneriui Rimantui Plungei, kuris visą laiką jį treniravo už dyką, negaudamas net simbolinio atlygio. Vienintelis trenerio rėmėjas buvo jo darbdavys, kuris suteikdavo ilgesnę pietų pertrauką, kad treneris sugebėtų nuvykti į auklėtinio treniruotę.
Ar tai naujas dalykas? Jokiu būdu ne.
Ir va tada, mieli ponai ir ponios, nebelieka jokių klausimų dėl premijų dydžio. Nes tai ne premijos. Tai loterijos laimėjimas. Golbolo rinktinė ir Mindaugas Bilius šiemet laimėjo aukso puodą. O visi kiti parolimpiečiai – nepykit, luktelkit, gal Tokijuje išsitrauksite laimingą bilietą, treneriai – pavarykit, patreniruokit sportininkus už dyką ir nepamirškit, kad šitas susidomėjimas, šita tautos meilė ir susižavėjimas išblės po kelių savaičių. Nacionalinis transliuotojas neberodys neįgaliųjų sporto varžybų. Ai, tiesa, parolimpinių žaidynių, kuriose iškovojome du aukso medalius jis irgi netransliavo, nes niekam neįdomu. Ir čia ne tik žiniasklaidos ar valdžios problema. Akys krypsta ir neįgaliųjų sporto valdininkus, o čempionui Mindaugui Biliui jau nebelaiko nervai – „neįgaliųjų sporto valdžia yra labiau neįgali ne mes“.
Valstybė yra stipri tiek, kiek stiprus yra labiausiai pažeidžiamas jos pilietis. Galime įstoti į EBPO ir tapti turtingųjų klubo nare, galime girtis, kad Vilnius geriausias gyventi miestas, galime džiaugtis tautą vienijančiomis tarptautinėmis pergalėmis, bet niekada mes netapsime stipria valstybe, kol nepradėsime rūpintis savo silpnaisiais.
Ne kartą per metus per kokį nors gerumo telemaratoną, ne kartą per ketverius metus, kai reikia mokėti premijas už auksą, ne prieš rinkimus, o kiekvieną dieną. Kai šalyje nebus pusės pastatų, į kuriuos negali patekti neįgalieji. Kai išnyks tėvai, prieštaraujantys, kad su jų sveikais vaikais mokytųsi turintys negalią, nors tada jau darosi nebeaišku, kas turi didesnę negalią. Kai didžioji žiniasklaida atras laiko ir parolimpiadai parodyti, ir specialiosioms olimpinėms žaidynėms nušviesti, ir gal net sutelkusi visas jėgas parodyti minutės trukmės reportažą iš vaikų su specialiaisiais poreikiais festivalio, nes vaikams ir jų mokytojams tai būtų buvęs didis įvykis ir milžiniškas postūmis integracijos visuomenei link. Deja, iki tos minutės dar nesame priaugę.
Tad dvigubinkite premijas, penkiagubinkite ir dešimtgubinkite jas. Tik nesitikėkite, kad tai taps indulgencija nuo to, ką turėtų padaryti, bet nepadarė esantys valdžioje.
O ką galime padaryti mes? Kad ir vieną mažytį žingsnelį. Atvažiuokite pasitikti mūsų parolimpinės rinktinės. Jie perskrenda į Vilniaus oro uostą trečiadienį, 23:45 Frankfurto reisu. Pasitikime juos tokia minia ir tokiomis ovacijomis, kokių jie yra verti. Ir tai jau bus žingsnelis pirmyn.
Haiku
Sustoja ties laiptais
Vežimėlis. Įveik juos
Ir premija bus