Mintis kaip 2×2: laimės konservatoriai, ir tada jau visi ilgai ir laimingai gyvensim.
Tarsi niekada nebuvo naktinio mokesčių perversmo, Kremliaus džiaugsmui pribaigusio nacionalinę žiniasklaidą tada, kai, tarkim, Prancūzijos valdžia ją rėmė.
Niekas neįkūrė dar vienos – Energetikos ministerijos. Kuri „mokesčių mokėtojams nekainuos nė lito“, bet kainavo, net neskaitant partinių konservatorių „parašiutininkų“ uždaromoje atominėje elektrinėje ar milijonus susižėrusių indų advokatų iš Londono, palyginti su kuriais, auksiniai samčiai kariuomenei – tik viršūnėlės.
Tarsi nebuvo Dainiaus Kreivio atsistatydinimo po savo bendrovių, kurias valdė mama, protegavimo skirstant ES lėšas. Nebuvo aplinkos ministro Gedimino Kazlausko auksinių kelionių į Keniją ir dar toliau su auksinėmis ministerijos mergaitėmis. Neturėjome juokingo kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio.
Nebuvo etikos skandalų su Seimo dainininkėmis ar Raimundo Palaičio melo detektoriumi susidorojant su FNTT vadais. Nebuvo Vytauto Landsbergio Sr, Aurelijos Stancikienės ir kitų konservatorių iškrypusios violetinės meilės su Neringa Venckiene Garliavos patvory.
Ir dar daug ko kitko turbūt nebuvo. Kaip ir fakto, kad didžiausią žinomą kyšį paėmė Andriaus Kubiliaus kabineto susisiekimo ministras. Tegu jau ir būdamas opozicijoje.
Doras konservatorių šalininkas teisėtai pasipiktins: Eligijus Masiulis – liberalas, G. Kazlauskas ir R. Vilkaitis – valinskiniai, o A. Stancikienės, Sauliaus Stomos ir V. Landsbergio Sr. jau nebėra. Partijos lyderis – Gabrielius Landsbergis Jr., todėl viskas bus be skandalų, be altorių – kalbant apie abortus etc.
Padėk, Dieve. Bet net jei konservatoriai išties pasikeitė, ar tai automatiškai reiškia, kad pabusime iš nykaus sapno? Teisėtas pasipiktinimas, kad tikrai ne visi A. Kubiliaus ministrai buvo konservatoriai, jų šalininkų entuziazmą dėl spalio 9-osios pabudimo kaip tik ir perlieja verdančiu vandeniu.
Taip, tikimybė, kad G. Landsbergis formuos Vyriausybę, yra. Bet bent kol kas ši tikimybė – mažesnė už tą, kurią 2008 m. rudenį turėjo A. Kubilius.
Daugiausia šansų užimti pirmąją vietą turi trys partijos: socialdemokratai, valstiečiai ir konservatoriai.
Bet kukliausios čia – konservatorių galimybės. Jų reitingas – kaip įkaltas: sukinėjasi ties 10 proc. padala. Taip buvo iki Liberalų sąjūdžio autodafė. Niekas nepasikeitė ir po to, kai STT pas E. Masiulį rado 106 tūkst. Eur.
Liberalų reitingas krenta, konservatorių nekyla. Ką tik paskelbtos paskutinės prieš rinkimus „Spinter tyrimų“ ir „Vilmorus“ apklausos tai patvirtina:
1. LSDP (17,2 ir 16 proc.).
2. Valstiečiai (12,4 ir 12,6 proc.).
3. Konservatoriai (10,5 ir 9,2 proc.).
Daugmaž aišku, kad dvi iš šių trijų partijų bus valdžioje.
Įsivaizduoti, kad koaliciją kurs socialdemokratai ir konservatoriai, galima, bet tam prireiktų tikrai iškrypėliškos vaizduotės.
Lieka du variantai:
1) Karbauskis + Butkevičius;
2) Karbauskis + Landsbergis Jr.
Plius antro varianto variantas: Landsbergis Jr. + Karbauskis.
Taip, prieš pat rinkimus žmonių nuotaikos keičiasi staigiau, ir ne valdančiųjų naudai. Atimkim iš socialdemokratų 3-4 proc. ir pridėkim po 3-4 proc. valstiečiams bei konservatoriams. Ar jau pabusime iš nykaus ketverius metus trukusio sapno? O gal teks panirti į dar vieną slogutį?
Valstiečių kandidatas debatuose Vilniaus Žirmūnų apygardoje, į klausimą, kaip didins žmonių pajamas, atsakė tirada apie mėlynanosius, blaivybę ir žmonių gydymą prievarta.
Draudimų ir blūdo šalininkų ir tarp konservatorių niekada netrūko. Ką tokia draugija neša Lietuvai?
O jei prisiminsim dar, kad Ramūnas Karbauskis ir jo partija iki šiol buvo prieš Lietuvos narystę NATO, prieš paramą Ukrainai kare su Rusija, prieš ES, eurą ir laisvą žemės pardavimą, tai spalio 9-osios rytas, net jei konservatorių kandidatams pavyktų laimėti labai daug vienmandačių apygardų, ir premjeras bus jų, gali išaušti graudus.
Atvirai kalbant, pabudimo iš sapno perspektyva neįkvepia: konservatoriams valdžia tektų dalytis su prorusiškai mąstančiu oligarchu, tik negeriančiu. Bet ir to negana. Apklausos ir 8 metų praktika rodo, kad konservatoriams ir valstiečiams greičiausiai irgi pritrūks balsų formuoti ministrų kabinetą. Teks į koaliciją priimti dar vieną du pakeleivius.
Ką? Jei liberalai gali neperšokti 5 proc. barjero?
Kompanija nedidelė, bet labai miela: paksiniai, darbiečiai, Naglis Puteikis su Kristupu Krivicku (panašu, kad tie, kurie rėkia, jog nėra už ką balsuoti, juos ir permes į Seimą net per 7 proc. barjerą) ir Valdemaro Tomaševskio jungtinė lenkų kapela su prokremliniais. Ją apklausų rengėjai kažkodėl nurašo, nes neima domėn, kad Rusų aljansas į rinkimus seniai eina su Lenkų rinkimų akcija.
Ar apie tokį pabudimą iš nykaus ketverius metus trukusio sapno svajojote? Nebent esate kandidatas į konservatorių ar valstiečių parašiutininkus ministerijose, Visagine ir kitur.
Feisbukas yra svarbus nemažai daliai lietuvių, iš jo daug žmonių semiasi vilties ir tikėjimo. Bet Lietuva nėra feisbukas. Lietuva yra ir šalis, kur skamba po klonius ir tokia Birutės krykštdaina, kaip Kaune, kur debatavo G. Landsbergis: „Visiiii vagyyyyys!“, „Tavo seniaaaaalis sugriovėė Lietuvąąąąą!“
Kur ne geriau krykštauja tiek kairieji, tiek atitardami dešinieji: „Jūs sukėlėte emigraciją!“, „Ne, tai jūs, nes sumažinote pensijas!“„Mes pastatėm terminalą!“, „O mes jį sugalvojom!“, „O jūs nepastatėte AE!“, „O jūs irgi!“, „Bet mes norėjome, o jūs tik apsimetinėjote, kad norėjote!“
Nyku, jei tai alternatyva nykiam sapnui. Kol taip bus, kol apie prabudimą po nykaus sapno kalbanti partija su ketverius metus sapne mus kankinusia partija diskutuoja „o tu irgi“, o trečioji atitaria kolchozų sienlaikraščių klišėmis apie mėlynanosius, geriau gal nė neprabusti.
Lyg tyčia – sutapimai. Vieni Panevėžyje dienos metu sugeba pamesti džipą. Iš kitų automobilį paima STT agentu apsimetęs devyniolikmetis, kūdikio veidu. Klyksmai „Visiiii vagyyyyys!“ bent jau turi teatro bruožų – charakterinių aktorių.
Pakrykštavimais apie pabudimą iš nykaus sapno aktyvuojami dideli naivesnių piliečių lūkesčiai. Kurie dažniausiai neišsipildo. Nes to neleidžia politinės realijos. Kai nauja 3-4 partijų koalicija pasidalys ministerijas kaip pelningas ir nepelningas, apatija pasieks naują dugną. Ar ne protingiau būtų prilaikyti arklius, elgtis nuosaikiau?
Ar viskas taip jau nepataisomai blogai?
Tikrai ne. Pakrykštavimais apie pabudimą iš ketverius metus trunkančio nykaus sapno politikai koduoja jiems naudingą klaidą. Bet tiesa tokia, kad baisūs sapnai nėra ilgi. Kuo didesnis košmaras, tuo greičiau nubundame. Tiesa, po to šiaip taip užmigus dažnai vėl pasineriame į kitą košmarą.
Taip ir gyvename: nuo sapno iki sapno. Bet su nykiais sapnais ar be jų, tai – mūsų gyvenimai. Tik jais galime laisvai džiaugtis. Laukdami politinio Mesijo, kad jis mus išvaduotų iš nykaus sapno, gyvenimą tik apkartintume.
Gal jau geriau būtų, jei tie mūsų vaduotojai iš nykių sapnų pirmiausia iš savo nykių sapnininkų išsivaduotų?