Sekmadienio Evangelija. Dievas ir Mamona

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą.

Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: „Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu.“

O tasai tarė sau: „Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos.“

Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: „Kiek tu skolingas mano šeimininkui?“ Šis atsakė: „Šimtą statinių aliejaus.“ Tada jis tarė: „Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt.“

Paskui klausė kitą: „O kiek tu skolingas?“ Anas atsakė: „Šimtą saikų kviečių.“ Jis tarė: „Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt.“ Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs.

Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai. Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padanges.

Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose.

Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!

Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ (Lk 16, 1–13)

Šiam sekmadieniui skirtas Evangelijos pagal Luką tekstas, atrodo, mus moko tokių dalykų, apie kuriuos kasdien žiniasklaida praneša kriminalinių naujienų skyriuose.

Mūsų terminais kalbant, samdytas vadybininkas apgauna savo darbdavį netiesioginio pasipelnymo tikslais. O darbdavys, susižavėjęs korumpuoto darbuotojo išmone, jį net pagiria!

Kodėl Išganytojas naudoja tokį keistą palyginimą mums atskleidžia vienas sakinys: „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai“ (Lk 16, 8).

Kitaip sakant, blogio karalystėje, ten kur lenkiamasi ir tarnaujama pinigui, ten kur pinigui aukojami gyvenimai ir žmonių likimai, ten įžvalgumo, verslumo ir aktyvumo tikrai netrūksta.

O „šviesos vaikų“ gretose šių savybių kaip tik pasigendama. Kitais žodžiais tariant, Viešpats sako savo mokiniams:

„Pažiūrėkite į neskaidrų biznį. Kiek ten dedama pastangų ir darbo. Daromos prognozės į ateitį. Netausojama jėgų. Naktimis nemiegama. Mielai aukojamas asmeninis laikas. Ir vardan ko? Kad papilnėtų banko sąskaita ar piniginė?“

Jei šio pasaulio vaikai deda tokias pastangas ir parodo tokią išmonę, kad užsitikrintų patogaus gyvenimo žemėje akimirką, tai kaip nepalyginamai daugiau turėtų dėti pastangų ir parodyti išmanumo šviesos karalystės vaikai amžinojo gyvenimo labui.

Tačiau tai dar ne viskas. Ką reiškia žodžiai: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“ (Lk 16, 9)?

Mamona – hebrajiškas žodis, kuris reiškia tai, kuo žmogus pasitiki, platesne prasme reiškiantis kiekvieną materialų turtą ar pinigą. Ar pinigais galima pirkti dangų ir amžinybę?

Protestantai katalikams dažnai prikiša taip vadinamą indulgencijų pardavinėjimą viduramžiais. Mat kai Romoje vyko didžiosios šv. Petro bazilikos statybos, pareikalavusios begales lėšų, visoje Europoje buvo skelbiama, kad popiežius suteikia visuotinius atlaidus šių statybų rėmėjams.

Atlaidams gauti būtinos sąlygos kaip paprastai būdavo: atlikti išpažintį, priimti Komuniją, nebūti prisirišus prie kokios nors nuodėmės, kitaip sakant – būti malonės stovyje, ir paaukoti nustatytą auką statyboms.

Štai ta „nustatyta auka“ ir buvo tas suklupimo akmuo, kuris žymia dalimi prisidėjo prie protestantizmo atsiradimo. Kaip tik dėl šio piniginio reikalo, vietoje bičiulių Romos Katalikų Bažnyčia įsigijo begales priešų.

Viešpats Jėzus mus ir nori pamokyti kaip Mamonos pagalba darytis bičiulių, ir ne bet kokių savanaudžių pataikūnų, o tikrų bičiulių, kurie galui atėjus priimtų mus į amžinąsias buveines (Mt 25, 31–40).

Amžinybė nėra atskirta nuo žemiškojo gyvenimo. Gyvenimo pilnatvė anapus prasideda nuo mūsų santykio su Kūrėju, jo dovanomis ir su šalia esančiu žmogumi čia ir dabar.

Užuot jomis naudojusis tik savo interesams, reikia mąstyti ir apie vargšų poreikius, sekant pačiu Kristumi, kuris – rašo šv. Paulius – „būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9).

Jėzus Kristus mus praturtino ne savo turtu, bet savo neturtu, tai yra savo meile, kuri jį pastūmėjo visiškai mums atsiduoti: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14).