Per mokesčius, nes ne mes juk nusprendžiame, kokius mokesčius mums mokėti. Balsuojame už politikus, kai būna vienokie mokesčiai. O ilgainiui jie keičiasi. Mokesčiai didėja arba atsiranda papildomų.
Kitas šaltinis vogti – baudos. Už taisyklių, kurios esą universalios, bet mums nebūtinai žinomos, nesilaikymą. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Įrašyta Konstitucijoje. Diskusijų nėra.
Taip pat politikai turi galimybę vogti tada, kai skirsto tai, kas surinkta. Kuriam sektoriui skirti daugiau, kuriam - mažiau. Mes įgaliname politikus užvaldyti ministerijas pagal savo matymą. Įdarbinti žmones pagal savo sukirpimą. Ir net pirkti kalėdinius beigi velykinius atvirukus, pieštukus, ministerinius kalendorius ir visas kitas nesąmones. Skirstyti europinius pinigus savo nuožiūra. Pirkti krūvas paslaugų, kurios skirtos dažniausiai tam, kad mes, rinkėjai, apie juos, politikus, sužinotume kuo mažiau teisybės. Ir kuo daugiau neteisybės. Tai vadinasi piaru.
Tad, anot mano draugo, politikai gyvena iš legalizuoto reketo. Tapti vienu iš reketininkų visų pirma reikia ne drąsos, o neturėti moralinių skrupulų.
Tiesą pasakius, ši pozicija mane siutino. Pavadink visus vagimis ir būsi populiariausias tarp burbančių valdžios. Ciniškas verslininkas. Eilinis radikalus libertaras. Gudruolis, vienas iš tų, kurie visada turi atsakymą, kaip būtų geriau.
Pagaliau, juk jis ne vienas toks protingas. Jau net ne keliasdešimt metų, o nežinia kiek tarp didžiausių pasaulio protų vyksta aštrios ideologinės diskusijos, kiek valstybės yra ne per daug, kiek jos reikia ir kaip ją valdyti. Galima samprotauti visaip, bet gyvenimas yra gyvenimas, kai kas iš idėjų tinka gyvenimui, kai kas – niekaip. O reikia juk ir įstatymus priimti, reikia valdymo reikalus, kur eiliniai piliečiai neturi kompetencijos, suprasti. Krašto gynyba, užsienio reikalai. Ir varguoliais pasirūpinti, neįgaliaisiais, ligoniais. Vaikais.
Ir ar tik ne rinkimai yra tas laikas, kai galima rinktis geriausius. Štai politologai, ant savo pečių prisiėmę tokį sunkų darbą - analizuoti visų partijų programas, kuriose nieko protingo ir nuoseklaus dažniausiai neišskaito, irgi vis dar pilni entuziazmo – reitinguokit sąrašus, mieli rinkėjai. Būtinai balsuokit, būtinai, nes rinktis visada yra iš ko.
Va čia tai sveiko proto pasiūlymas. Nelikti nuošaly. Dalyvauti. O ne burbuliuoti, kad visi politikai – legalūs vagys.
Bet kuo arčiau rinkimai, tuo dažniau kirba mintis įkyruolė, kad čia ne jis, mano draugas, cinikas. Čia aš akla. Sakyti, kad mes visi akli – nedrąsu. Nes tikrasis cinizmas ne mano draugo libertariniuose samprotavimuose, kad laisvos nuo valdžios bendruomenės daug sąžiningiau ir racionaliau tvarkytųsi savo reikalus. Tikrasis cinizmas ir niekšybė yra ten, už televizoriaus ekrano, nes tik per šį ekranėlį vyksta visuomenės santykis su renkamais politikais.
Toks santykis per stiklą. Labai matytas iš masinės amerikietiškų filmų produkcijos.
Taip, jis gali žiūrėti debatus. Kaip kad trečiadienio vakarą per LRT. Galima dar ir interneto erdvėje debatuojančius stebėti. Klausimą užduoti. Bet kas iš to?
Stovi premjeras Algirdas Butkevičius prie tribūnos. Žiūrovų šimtai tūkstančių į ekranus sulindę. O jis tėškia visiems veidą: Jūs čia traukiat šaukštus samčius šakutes. Atradot nusižengimą. Ne apie tai reikia kalbėti. Jūs geriau pažiūrėkite, kaip ir kiek mes visko padarėme.
Jo bičiulis A.Skardžius kitos studijos kėdėj atkartoja lyg maldelę – Darbo kodeksas, čia tai dokumentas, mes viską darom, kad žmonės iš Lietuvos nebeišvažiuotų, o jūs tik šaukštus šakutes matot.
Už jo yra kitaip. Politikas, kuris turėtų tiesiogiai paaiškinti, kaip veikia auksinių šaukštų ir šakučių pirkimo sistema jo ministerijoje, kalbėti neina. Galima jam skambinti telefonu kiaurą dieną, galima bandyti belstis į jo patarėjus. Šis politikas, Juozas Olekas, kalbėti apie tai neina. Jis važiuoja melstis į Šiluvą. Nes tik iš toli ir tik per stiklą jį matantys eiliniai rinkėjai jaus palaimingą pagarbą iš Vilniaus atvykusiam ponui ir apie šaukštus juk neklaus. O gal ministras išpažinties eina? Prisipažins ir Dievas jam atleis.
Nekalba ir premjeras. Tiksliau, jis kalba tik tada, kai nori, nes tada, kai paskambina žurnalistai, su kuriais jis kalbėti nenori, jo patarėjas turi paruoštą atsakymą – šią savaitę, žinokit, visi laikai užimti. Ir aną savaitę buvo visi laikai užimti. Ir kitą savaitę visi laikai jau užimti. Nuo paties nepatogiausio nepatogiausio žurnalisto skambučio A.Butkevičių gelbsti Vyriausioji rinkimų komisija. Draudžia kalbėti per rinkimų kampaniją.
Nekalba ir Žemės ūkio ministrė darbietė Virginija Baltraitienė.
Šie politikai nekalba. Jie atsakingi už didžiules ministerijas, už milijardinius viešuosius pirkimus, bet nemano, kad turėtų kalbėti ir paaiškinti visuomenei ir rinkėjams, kur prasižengė jie arba jų kolegos. Klausimų kasdien kyla vis naujų, faktų daugėja jų nenaudai, bet politikai turi susikūrę tokią sistemą, kad gali sau leisti nekalbėti ir nesiaiškinti. Jei prie jų prieiti negali žurnalistai - o, taip, visokių jų yra, ir nebūtinai dorų, bet visi – landūs pasiutiškai, - tai kaip prie Oleko, Baltraitienės ar Biručio už mūsų pinigus gali prieiti eilinis rinkėjas? Su klausimu apie šakutes. Juk ne už privačius pinigus auksines šakutes pirko. Už mūsų visų.
Bet tiek to. Šitie jau nueina. Gal nei vienas iš jų jau nebebus ministras. Rinkėjas juos nubaus. Juk tokią teisę turi.
Taip, jis nusipirko už keliolika milijonų Naisius. Dabar perka daugiau. Rizikuoja, bet verta. Sėkmės atveju uždirbs visą ministeriją su likusiais europiniais milijardais. Su Darbo partijos vėliava - verslo politikas Gediminas Vagnorius. Politikas. Seimo narys? Gal net ministras. Žinoma, potencialus. Su liberalų vėliava - Eligijaus Masiulio paskolos pasaką sekantys liberalai.
Viską vainikuoja partiečių melą dengiančios socdemų rožės.
Iliuzijos, kad rinkimai iš esmės ką nors gali pakeisti, sklaidosi galutinai. Jei yra tarp tų, kandidatų, keli, kurie eina dirbti, tai šalia būtinai bus tokių, kurie gal ir neina legaliai vogti pirkdami auksinius šaukštus ir šakutes. Bet bent jau patogiai pagyventi mūsų sąskaita. Jie – Seimo nariai, jų žmonos – verslininkės. Jie – ministrai, jų šeimos nariai laksto su elitu po miškus medžiodami šernus, valgo valdiškus sumuštinius ir skraido verslo klase. Arba ima paskolas be notarinių sutarčių šeimos verslams vystyti. Juk kai esi svarbiose pareigose, siūlančių grynais šimtus tūkstančių be palūkanų yra tikrai daugiau nei kai tu esi eilinis pilietis iš Šeškinės mikrorajono. Tai ne aš sugalvojau, taip E.Masiulis sakė. Jis pabandė.
Ir, tiesą pasakius, aš tikrai nežinau, ar reitingavimu gali čia ką nors pakeisti. Čia terpė tokia. Iš tos terpės mes visi. Gal, duos Dievas, jau mūsų vaikai kitokioje gyvens. O gal išties čia kur kas rimtesnių sisteminių pokyčių reikalas.
O dabar – gražaus vaizdelio bent per stiklą.