Jis neturi savo verslo (nors kartais norėtų, bet sako, kad Lietuvoje tai neįmanoma, nes mokesčiai didesni už pajamas), ir nepaisant to, jis viską žino apie tai, kaip verslas turi būti daromas: „tegul moka normalias algas, ir bus kas dirba“, ir visiškai užjaučia padavėjus, virėjus, vairuotojus ir visus, kas aptarnauja jį arba jam ką nors parduoda. Mantui kelia pasišlykštėjimą vertelgos, diriantys paskutinį kailį nuo savo samdinių, ir mokantys jiems „minimumą“, ir net jei jie moka daugiau, nei minimumas, tai vis tiek sako, kad kaip ir minimumą.

Tačiau Mantui šis užuojautos ir klasinės brolybės jausmas netrukdo visada pirkti būtent iš tų, kas moka darbuotojams mažiausiai, nes Mantas visada viską renkasi pagal žemiausią kainą, o dosnių darbdavių prekės ir paslaugos niekada nebūna pigiausios. Dar Mantui labai patinka akcijos, ir jis jomis noriai naudojasi, nors tai ir reiškia, kad kažkas gaus mažiau pinigų ir darbuotojai tikrai negaus didesnio atlyginimo. „Jeigu daro akciją, reiškia, dar nebankrutuoja“, sako Mantas, nors jeigu jam pačiam pasakytum „jei dirbi už tokią algą ir nemiršti badu, reiškia, tau viskas gerai“, turbūt iškabintų pašnekovui akis. O gal ir neiškabintų, nes Mantas yra drąsus internete ir tada, kai reikalauja gero aptarnavimo iš kokios užguitos studentės tinklinėje blyninėje. Ne, studentė nespjaudo jam į patiekalus, nes tam, kad spjaudytų, privalėtų turėti kažkokių emocijų Manto atžvilgiu, o jis jai yra tuštesnė vieta už nuorūką, nes numestą nuorūką reikės pašluoti, o Mantas iš blyninės išsišluos pats.
„Aš praktiškai ant nulio dirbu, ką uždirbu, tą atiduodu“, pasakoja jis visiems, nes įmonė tikrai optimizuota iki beveik nulinio pelno – po to, kai ant uabo užrašyti du automobiliai, dyzelinas, baldai, kelionės, telefonai, kompiuteriai, planšetės ir net benzininis pjūklas sodyboje. Bandė apiforminti ir pačią sodybą kaip bendrovės įgytą, tačiau nepavyko, todėl teko ją parodyti popieriuose kaip dovaną, ir oficialus savininkas yra senyvas uošvis, kuris net neprisimena, kad turi tą sodybą.
Andrius Užkalnis

Kartais vis dėlto Mantas tampa verslininku, ir tada ratas apsisuka akimirksniu. Mantas visiems pasakoja, kaip verslą daryti labai sunku, nes klientai ir pirkėjai („tie ubagai“) nori tik pačios mažiausios kainos, kokybė jiems nerūpi, o štai jam už viską reikia mokėti labai daug – tiekėjams, rangovams, darbuotojams, kurie yra visi brangininkai ir tinginiai. Darbuotojus jis užjautė tada, kai pats jų neturėjo. Dabar kitaip. Dabar visi tik ir žiūri, kaip jį apskabyti. Mantas visiems laikams pamiršta tai, kaip visiems pasakodavo prie alaus apie verslą ir apie tai, kad verslininkai pas mus „be 1000 proc. pelno net nelipa iš lovos“.

„Aš praktiškai ant nulio dirbu, ką uždirbu, tą atiduodu“, pasakoja jis visiems, nes įmonė tikrai optimizuota iki beveik nulinio pelno – po to, kai ant uabo užrašyti du automobiliai, dyzelinas, baldai, kelionės, telefonai, kompiuteriai, planšetės ir net benzininis pjūklas sodyboje. Bandė apiforminti ir pačią sodybą kaip bendrovės įgytą, tačiau nepavyko, todėl teko ją parodyti popieriuose kaip dovaną, ir oficialus savininkas yra senyvas uošvis, kuris net neprisimena, kad turi tą sodybą. Tiesą sakant, patį žentą jis irgi sunkiai prisimena. Tai netrukdo Mantui manyti, kad valstybė jį išnaudoja, nors jis pats yra išgręžęs iš valstybės viską, ką tik galima, ir jo žmona net sukombinavo vaikams mokykloje nemokamą maitinimą, nes šeima yra oficialiai skurstanti.
Žmonės perka pieną, kuris jau ant sugižimo ribos, bet užtat akcija, ir parsinešę išpila ir vis tiek galvoja, kad sutaupė, ir valgo pašildytą bulvių plokštainį („kugelį“) pas babą, nors baba tiek nukvakus, kad atvirai pasako: „valgykit, o tai vis tiek reikės išmesti“.
Andrius Užkalnis

Blogai nuo to Mantas nesijaučia, nes, pasak jo, visi taip daro, ir net jei ne visi taip daro, tai bent jau pamačius ubagaujančių kandidatų į Seimą turto deklaracijas, reikia būti labai keistu arba tiesiog sąžiningu, kad taip nesielgtum vien dėl to, kad tai yra neteisinga. Mantas nėra nei keistas, nei ypač sąžiningas („nu kaip, aš normalus“, sako jis). Žinoma, nors jis ir elgiasi taip pat, kaip tie žulikai kandidatai, jis šiaip jau juos smerkia – tranai prakeikti. Jis pats lygiai taip pat elgiasi tik todėl, kad kitaip jam nesigauna, o ne todėl, kad būtų labai gobšus.

Ir Mantas labai nemėgsta niekam mokėti, nes jei pakankamai ilgai ieškosi kvailelių, vis tiek rasi. „Gal gali čia išversti, čia tik keli sakiniai, liksiu skolingas“, sako jis, nė nepagalvodamas, kad „liksiu skolingas“ yra pažadas, kuris yra kaip reta teisingas. Taip, jis liks skolingas, ta prasme, už darbą nemokės.

Kai pažįstamas dizaineris išgirsta „žiūrėk, pažaisk čia biškutį su spalvom, kažkokio didelio meno man nereikia“, jis žino, kad už reklamos dizainą jam tikrai niekas nesiruošia mokėti. Maža to, dizaineris nujaučia, kad ir už pačios reklamos talpinimą spaudoje irgi niekas nesiruošia mokėti, nes ten bus barteris. Kaip gi kitaip.

Barteris yra vienas mėgstamiausių Manto žodžių, jis mėgsta barterį beveik taip pat, kaip myli nemokamus dalykus, tačiau kadangi nemokamų dalykų gyvenime pasitaiko retai, Mantas tenkinasi tuo variantu, kai jis gauna kažką vertingo mainais į tai, kas jam pačiam nieko nekainuoja. Pavyzdžiui, jei jis platina oro kondicionierius, jis jaučiasi puikiai, iškeitęs nebeparduodamą kondicionieriaus modelį į reklamos laiką radijo stotyje, kurios, tiesą sakant, neklauso jo tikslinė auditorija, bet vis tiek jaučiasi kažkokios reklamos gavęs beveik už dyką.

Barterinių mainų būdu Mantas dažniausiai gauna tai, ko jam nelabai reikia, bet jam vis tiek gerai, nes nemokamai. Manto vestuvių dvidešimtmetyje dainavo ir grojo muzikantai, iš kurių išsikaulijo pagroti, nes jiems bus reklama, o taip pat už pavalgymą, ir pažadėjo atvežti iš namų ir parvežti atgal, ką ir padarė. Muzikantai nebuvo labai geri (nes visi patyrę atlikėjai jau yra girdėję pasaką „bus jums reklama“ ir jau moka pasakyti, kad jiems eurai tinka geriau, iš esmės, kad jiems tik eurai ir tinka, o atvažiuoti ir grįžti jie gali ir patys), bet nereikėjo mokėti, ir tai, kad nereikėjo mokėti, buvo pati gražiausia muzika.

Didelė Lietuvos ekonomikos dalis sukasi keičiantis prekėmis ir paslaugomis, kurios niekam iš tikrųjų nereikalingos, užtat beveik nemokamos. Žmonės perka pieną, kuris jau ant sugižimo ribos, bet užtat akcija, ir parsinešę išpila ir vis tiek galvoja, kad sutaupė, ir valgo pašildytą bulvių plokštainį („kugelį“) pas babą, nors baba tiek nukvakus, kad atvirai pasako: „valgykit, o tai vis tiek reikės išmesti“. Kai jums taip praneša, tai, iš esmės, jūs esate informuoti, kad jūs esate tik truputėlį pranašesnis už šiukšliadėžę. Ir tai tik todėl, kad šiukšliadėžę reikės ištuštinti, o jūs išeisite ir paskui išsituštinsite patys.