Kitais žodžiais tariant, tos pačios lyties santuokas Lietuvoje gali įteisinti tik dviejų trečdalių Seimo narių dauguma, du kartus iš eilės pritardama atitinkamoms Konstitucijos pataisoms, pavyzdžiui, šį skirsnį išdėstyti „santuoka yra sudaroma laisvu dviejų asmenų sutarimu.“ Visų antra, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2011 metais yra išaiškinęs, jog „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto.“ Kitais žodžiais tariant, šeimos santykiai Lietuvoje kyla ne tik iš vyro ir moters santuokos (t. y. kaip vienos iš daugelio šeimos santykių išraiškos formų), bet ir kitais, pavyzdžiui, partnerystės ar bendro gyvenimo, pagrindais. Lietuvos Respublikos Konstitucija nieko nesako ir apie tai, jog tos pačios lyties poros negali būti laikomos šeima. Taip yra iki tol, kol dviejų trečdalių Seimo narių dauguma nenusprendė kitaip.

2016 metų birželio 28 dieną Seimas pritarė Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui, kuriuo siūloma Konstituciją papildyti nuostatomis, reglamentuojančiomis, kad „šeima sukuriama sudarius santuoką. Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės.“ Pirmasis balsavimas dėl šių Konstitucijos pataisų, reikalaujantis minėtos dviejų trečdalių Seimo narių daugumos, numanoma, įvyks jau ateinančios Seimo rudens sesijos metu. Tokių pataisų priėmimas iš esmės reikštų, jog tos pačios lyties šeimos netektų iki šiol joms teoriškai prieinamos su konstitucine šeimos samprata sietinos teisinės apsaugos.

Kitais žodžiais tariant, tos pačios šeimos Lietuvoje nebebūtų laikomos šeimomis. Taip pat pažymėtina, jog nuo konstitucinės šeimos sampratos būtų atribotos ir visos kitos šeimos, neatitinkančios „tradicinio“, t. y. santuoka tarp vyro ir moters paremto, šeimos modelio. Siūloma pataisa, panašu, užgriebia dar giliau. Kadangi numatoma, jog „šeima kyla iš tėvystės ir motinystės“ (o ne „šeima kyla iš tėvystės ar motinystės“), panašu, kad šeimomis nebūtų laikomi ir vieniši tėvai su savo atžalomis.

Panašu, jog siekdami apriboti konstitucinę šeimos sampratą kaip kylančią išimtinai iš santuokos tarp vyro ir moters bei motinystės ir tėvystės, Lietuvos įstatymų leidėjai ketina įteisinti Europos Tarybos lygmeniu beprecedentį teisinį reguliavimą.
Tomas Vytautas Raskevičius

Dėl ribotos šio komentaro apimties, galimų Konstitucijos 38-ojo straipsnio pataisų poveikį aptarsiu tik tos pačios lyties šeimų atžvilgiu. Kita vertus, svarbu pabrėžti, jog 74 Seimo nariai (29 Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, 19 Darbo partijos, 8 Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos, 7 „Tvarkos ir teisingumo“ ir 10 mišrios Seimo narių grupės frakcijų narių) balsavo už tai, kad šios Lietuvos šeimos nebūtų laikomos šeimomis. Pasiūlymo vieningai nepalaikė tik socialdemokratų ir Liberalų sąjūdžio frakcijų atstovai.

Šiuo metu 11 Europos Sąjungos valstybių narių yra įteisinusios tos pačios lyties asmenų santuokas, 11 valstybių narių – registruotas tos pačios lyties asmenų partnerystes ir tik 6 valstybės narės (t. y. Lietuva, Latvija, Lenkija, Slovakija, Bulgarija ir Rumunija) šioms šeimoms nesuteikia absoliučiai jokios teisinio pripažinimo formos. Svarbu pažymėti, jog čia kalbame apie teisines šeimos santykių pripažinimo ir reguliavimo formas (t. y. santuoką arba partnerystę), o ne apie teisę tos pačios lyties poroms vadintis šeima.

Mano žiniomis, nė viena iš 47 Europos Tarybos valstybių narių savo nacionaliniuose teisės aktuose nereglamentuoja šeimos santykių kaip kylančių išimtinai iš santuokos instituto. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) jau nuo 8-ojo dešimtmečio laikosi nuoseklios Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (EŽTK) interpretavimo praktikos, nurodančios, jog šeimos gyvenimo samprata neapsiriboja santuokos pagrindu susiformavusiomis šeimomis ir gali apimti kitus de facto santykius. Kalbant dar konkrečiau, nemažai bylų (Karner prieš Austriją (2003), Kozak prieš Lenkiją (2010), Schalk ir Kopf prieš Austriją (2010), Vallianatos prieš Graikiją (2013), Oliari prieš Italiją (2015), Chapin ir Charpentier prieš Prancūziją (2016) ir kitose) EŽTT yra konstatavęs, jog „stabilioje de facto partnerystėje gyvenančioms tos pačios lyties poroms yra taikoma šeimos gyvenimo samprata.“
Panašu, jog siekdami apriboti konstitucinę šeimos sampratą kaip kylančią išimtinai iš santuokos tarp vyro ir moters bei motinystės ir tėvystės, Lietuvos įstatymų leidėjai ketina įteisinti Europos Tarybos lygmeniu beprecedentį teisinį reguliavimą. Paradoksalu, tačiau Konstitucijos 38-ojo straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, jog „įstatymo projekto nuostatos neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms.“

Vallianatos byloje EŽTT netiesiogiai pasisakė ir dėl registruotų partnerysčių įteisinimo Lietuvoje. Šios teismo nutarties 91-ajame paragrafe konstatuojama, jog Lietuva ir Graikija yra vienintelės Europos Tarybos narės, numatančios registruotų partnerysčių institutą išimtinai skirtingų lyčių poroms. Akivaizdu, kad jei toks reguliavimas Graikijoje buvo pripažintas kaip prieštaraujantis Konvencijos nuostatoms, Strasbūro teismas analogiškai įvertintų ir registruotos partnerystės institutą išimtinai skirtingų lyčių poroms ir Lietuvoje.
Tomas Vytautas Raskevičius

Lyg nepakaktų su Konstitucijos 38-ojo straipsnio pataisomis susijusios teisinės painiavos, situaciją dar labiau komplikuoja ketinimai Seime svarstyti partnerystės instituto įteisinimą Lietuvoje. 2016 metų rugpjūčio 11 dieną Vyriausybės posėdyje pritarta Teisingumo ministerijos patobulintoms Civilinio kodekso ir kitų susijusių įstatymų pataisoms, kuriomis įteisinama vyro ir moters partnerystė. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti šiek tiek absurdiška teikti svarstyti partnerystės (t. y. vienos iš šeimos santykių teisinio reguliavimo formų) įstatymo projektą Konstitucijos pataisų, kuriomis norima apskritai panaikinti bet kokias ne santuokos pagrindu sudarytų šeimų teisinio reguliavimo formas, kontekste, įdomesnis čia yra kitas – būtent, siekio įteisinti partnerystės institutą išimtinai skirtingų lyčių poroms, aspektas.

Panašu, jog Teisingumo ministras Juozas Bernatonis, lyginęs tos pačios lyties šeimas su „propaganda“, laikosi duoto žodžio – tol, kol jis bus ministru, apie tos pačios lyties porų partnerystę kalbama nebus. Skambūs pareiškimai tepasilieka sau, bet ir šį kartą teikiami įstatymų projektai akivaizdžiai prasilenkia su Konvencijos nuostatomis.

2013 metais Strasbūro teismas priėmė sprendimą byloje Vallianatos prieš Graikiją, kuriame konstatuojama, jog sprendimas atverti registruotos partnerystės institutą išimtinai skirtingų lyčių poroms prieštarauja Konvencijos nuostatoms, nes diskriminuoja tos pačios lyties poras. Kitais žodžiais tariant, valstybės narės turi pozityvią pareigą pripažinti jau egzistuojančius tos pačios lyties šeimų santykius alternatyviomis, t. y. nebūtinai santuoka grindžiamomis, teisinio reguliavimo formomis. Šią poziciją Strasbūro teismas dar karą patvirtino 2015 metų sprendimu byloje Oliari prieš Italiją, kuriame konstatuojama, jog Italijos Parlamento delsimas sureguliuoti tos pačios lyties šeimų santykius pažeidė šių porų teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

Siekdama išvengti politinės atsakomybės už galimai visuomenėje nepopuliarų sprendimą įteisiant tos pačios lyties šeimų partnerystes Lietuvoje, Vyriausybė siekia sukurti teisinę situaciją, kai tos pačios lyties šeimos bus priverstos bylinėtis nacionaliniuose ir, galimai, tarptautiniuose teismuose, siekdamos realizuoti savo konstitucinę teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Tomas Vytautas Raskevičius

Įdomu pastebėti, jog Vallianatos byloje EŽTT netiesiogiai pasisakė ir dėl registruotų partnerysčių įteisinimo Lietuvoje. Šios teismo nutarties 91-ajame paragrafe konstatuojama, jog Lietuva ir Graikija yra vienintelės Europos Tarybos narės, numatančios registruotų partnerysčių institutą išimtinai skirtingų lyčių poroms. Akivaizdu, kad jei toks reguliavimas Graikijoje buvo pripažintas kaip prieštaraujantis Konvencijos nuostatoms, Strasbūro teismas analogiškai įvertintų ir registruotos partnerystės institutą išimtinai skirtingų lyčių poroms ir Lietuvoje.

Galima tik spėlioti, ar minimi EŽTT sprendimai yra žinomi Teisingumo ministerijos teisininkams ir pačiam ministrui. Kita vertus, esu giliai įsitikinęs, jog sprendimas teikti akivaizdžiai Konvencijos nuostatoms prieštaraujantį partnerystės įstatymo projektą yra gerai apgalvotas politinis žingsnis. Siekdama išvengti politinės atsakomybės už galimai visuomenėje nepopuliarų sprendimą įteisiant tos pačios lyties šeimų partnerystes Lietuvoje, Vyriausybė siekia sukurti teisinę situaciją, kai tos pačios lyties šeimos bus priverstos bylinėtis nacionaliniuose ir, galimai, tarptautiniuose teismuose, siekdamos realizuoti savo konstitucinę teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Tokia pozicija ne tik kvepia teisiniu nihilizmu, bet ir aiškiai parodo, jog pagarba prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms toli gražu dar nėra viena pamatinių politinius procesus Lietuvoje sąlygojančių vertybinių pozicijų.

Artėjantis balsavimas dėl Konstitucijos 38-ojo straipsnio pataisų, apibrėžiančių šeimą, kaip kylančią išimtinai iš santuokos tarp vyro ir moters bei tėvystės ir motinystės, – ypač jei jis vyks prieš spalio mėnesio rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą, – deja, taps nepamainoma „tradicinių šeimos vertybių“ gynėjų rinkimine platforma, siekiant pritraukti papildomų rinkėjų balsų. Vargu, ar tam tikrų socialinių grupių – įskaitant ir tos pačios lyties porų – atribojimas nuo konstitucinės šeimos sampratos teikiamų teisinių garantijų kaip nors sustiprins „tradicines“, t. y. santuokines, lietuviškas šeimas.

Akivaizdu, jog rezultatas bus kardinaliai priešingas. Aukščiausiame šalies įstatyme yra siekiama įtvirtinti, jog pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas grindžiami santykiai nesudarius santuokos nenusipelno valstybės globos ir paramos. Aš labai tikiuosi, kad šį rudenį Lietuvos Respublikos Seime balsuojant dėl Konstitucijos 38-ojo straipsnio pataisų ir vėl pritrūks kelių balsų iki dviejų trečdalių daugumos, taip kaip 2012 metais svarstant analogišką pataisą pritrūko Seimo nario Petro Gražulio balso.

O baigdamas norėčiau pacituoti EŽTT teisėjo iš Islandijos Roberto Spano atskirąją pritariančią nuomonę sprendime Tadeucci ir McCall prieš Italiją(2016):

„Rašau atskirai, norėdamas pabrėžti faktą, jog nors valstybės narės ir neturi įpareigojimo atverti santuokos institutą tos pačios lyties poroms, tai nereiškia, jog šie asmenys neras užtarimo šiame Teisme, siekdami apginti savo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Priešingai, jei valstybės narės nusprendžia nesuteikti tos pačios lyties poroms teisės į santuoką, toks sprendimas gali turėti pasekmių, kai šis Teismas bus paprašytas išnagrinėti skundą dėl neteisėtos diskriminacijos teisės į šeimos gyvenimo gerbimą kontekste.“