„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!'
Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.
Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako:
'Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.“
Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams:
'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo.
Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'.
Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ (Lk 15, 1–32)
Šio sekmadienio Evangelijoje – visas penkioliktas Luko evangelijos skyrius – Jėzus mums pateikia tris gailestingumo palyginimus.
Tokia skaičių simbolika mums kalba apie Dievo ypatingą rūpinimąsi kiekvienu nuklydusiu žmogumi. Vadinasi, kai Jėzus palyginimais kalba apie piemenį, ieškantį paklydusios avies, moterį, ieškančią pamestos drachmos, tėvą, išbėgantį pasitikti sūnaus palaidūno ir jį apkabinti, šitai nėra vien žodžiai; šitaip jis nurodo savo buvimo ir veikimo priežastį.
Jėzuje Kristuje kenčiančios ir pražuvusios žmonijos ieško pats Dievas. Jėzaus mirtimi ant kryžiaus Dievas atsigręžia prieš save patį, atiduodamas save, kad pakeltų ir išgelbėtų žmogų – tai pati didžiausia meilė.
Žvelgdami į Kristaus perdurtą šoną, minimą Jono evangelijoje (19, 37), suvokiame žodžius: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Dievas niekada nepavargsta eiti mūsų pasitikti: pirmas eina tuo keliu, kuris mus skiria nuo Jo, kad tikėjimo ir atgailos dėka sugrįžtume pas Jį.
Antrajame šio sekmadienio skaitinyje apaštalas Paulius rašo: „Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo“ (1 Tim 1, 13).
Sūnaus palaidūno palyginime pastebime, kad, kai pasirodo vyresnysis sūnus, supykęs dėl šventiškų brolio sutiktuvių, tėvas eina pirmas jo pasitikti ir jį užkalbinti:
„Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“ (Lk 15, 32). Tik tikėjimas gali perkeisti egoizmą į džiaugsmą ir suteikti teisingus santykius su artimu ir Dievu.
Kad šis dieviškas gerumas neapsiriboja vien tik rūpestingu ieškojimu, matome ir iš to, jog pasakojimuose yra pabrėžiamas džiaugsmas. Piemuo, suradęs avį, sukviečia savo draugus ir kaimynus, sakydamas: „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“ (Lk 15, 6).
Moteris, atradusi pamestą smulkų pinigėlį, susivadina drauges bei kaimynes ir sako: „Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi“ (Lk 15, 9). Taip pat trečiame pasakojime paklydėlio sūnaus sugrįžimas virsta šventine puota (Lk 15, 23–24).
Dėmesys labiau kreipiamas į Dievo džiaugsmą dėl nusidėjėlio atsivertimo, o ne į paties atsivertusio nusidėjėlio veiksmą; pasakojama tai, ką patiria Dievas, o ne tai, ką nusidėjėlis turi daryti. Į nusidėjėlio atsivertimą yra žvelgiama iš Dievo pusės. Dievas priešais žmogų, bet ne žmogus priešais Dievą: būtent tai yra svarbu šiems gailestingumo palyginimams.