K. Jovaišas. Ar šėtonas leis rusams taškyti lietuvių galvas į sieną?

Kas yra „nesveiką“ ažiotažą sukėlęs Whydoto klipas – juodas humoras, kurio nesuvokia buki ir bukesni, ar grynas kriminalas, kurio nesuvokia protingi ir protingesni? Šis klausimas lieka aktualus, nepaisant to, kad po ilgo ir farsu pavirtusio proceso, Anykščių apylinkės teismas išteisino Whydotą.

Kadangi teismas anksčiau buvo priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, yra pagrindas teigti, jog vėlesnę jo poziciją iš dalies lėmė garbių Lietuvos menininkų argumentai.

Šių argumentų esmė ta, kad:
a) humoras, nesvarbu, juodas, vulgarus ar neskoningas – negali būti pripažįstamas nusikalstama veika;
b) menininkas turi teisę į absoliučią ir jokiais apribojimais nevaržomą kūrybos ir saviraiškos laisvę.

Deja, minėti argumentai yra labai pažeidžiami. Kūrybos laisvė nėra absoliuti, o humoras, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, gali būti pripažįstamas nusikalstamu. Pakaruoklio namuose banalūs juokeliai apie virvę yra blogo tono ženklas, o lėktuve primityvūs juokai apie padėtą bombą – kriminalas. Viešai išsakytas vulgarus bei nešvankus humoras yra moralės klausimas, o „sąmojingas“ pranešimas apie užminuotą prekybos centrą atitinka nusikaltimo sudėties požymius (BK 285 str.).

Vadinasi, nekritiškas teiginys, kad humoras iš principo negali būti pripažįstamas kriminalu, yra beviltiškas sąvokų painiojimas ir šiurkšti klaida.

Siekdamas akivaizdžiai parodyti, ar Whydotas kaltas prieš įstatymą arba, atvirkščiai, tyras kaip kūdikio ašara, šiek tiek pakeisiu netgi ne juodo humoro esmę, o viso labo tik atspalvį. Vietoj žodžio „vaikas“ į klipo tekstą įrašysiu žodį „rusas“. Tuomet bene labiausiai „nekaltos“ eilutės skambės taip: „Šėtone, prašau, nupirki mano sielą už leidimą taškyti rusų galvas į sieną (...) nebijok trenkti rusui, būk tikras vyras.“

Įdomu, ar sovietinio marazmo ir tamsių prietarų nesuvaržyti menininkai besąlygiškai gintų tokio, mikroskopiškai pakeisto teksto autoriaus teisę į absoliučiai neribotą kūrybos laisvę? Kaip elgtųsi iškilūs meno žmonės, tepasako jie patys. Užtat nereikia būti Nostradamu, kad nuspėtum, kaip įsipliekus skandalui, kuris tokiu atveju neabejotinai peržengtų Lietuvos sienas, reaguotų Rusija.

Nebijant apsirikti, galima teigti – Rusijoje įsipliekstų antilietuviška isterija. Nuolat kurstoma ir palaikoma isterija, kurios įsisiautėjimui puikų pretekstą suteiktų niekinga „smulkmena“ – klaidingai suvokiama saviraiškos ir žodžio laisvė. Klausimas ne tas, kokiomis konkrečiai formomis pasireikštų tokia isterija, o tas, kad aptariamo turinio tekstas būtų aiškinamas išimtinai rusofobija, fašizmu ir kitomis mirtinomis nuodėmėmis.

Kita vertus, atliekant savotišką lingvistinį eksperimentą su visokių padarinių modeliavimu, reikia būti nuosekliu, tad Whydoto klipe žodį „vaikas“ pakeisiu žodžiu „lietuvis“. Šis eksperimentas atliktų savo paskirtį tik tuomet, jeigu šėtoniško leidimo taškyti lietuvių galvas į sieną kaulytų rusų kilmės atlikėjai. Ar menininkai plotų jiems per petį, na, broliai, zagnuli, bet mes jus palaikome? Atseit, mes nesutinkame su tuo, ką jūs dainuojate, bet iki paskutinio atodūsio ginsime jūsų teisę tą dainuoti.

Paradoksas: Rusijos reakcija tuomet iš esmės sutaptų su mūsų menininkų pozicija. Esą velniai žino, kur tie labusai buvo kai Dievas dalijo humoro jausmą, antraip jie suvoktų, kad vaikinai viso labo tik pajuokavo. Tegul ne visai skoningai, bet reikia būti visiškais kretinais, kad iš nieko išpūsti didelio skandalo burbulą. Laimei, sakytų jie, turėdami omenyje mūsų meno šviesulius, adekvačių žmonių dar yra ir Lietuvoje.

Nesvarbu, ar menininkai apsaltų nuo tokio komplimento, svarbu išsiaiškinti, kaip užkirsti kelią žodžiams, eskaluojantiems pyktį, tulžį ir neapykantą. Skausmingai ieškodamas tiesos, Fiodoras Dostojevskis klausė: „Dievo nėra, tai viskas leistina?“ Mūsų korifėjai rado atsakymą – viskas leistina ne todėl, kad nėra Dievo, o todėl, kad nėra bolševikų.

Laimei, ne. Kiekvienoje visuomenėje, tiesa, skirtingu laipsniu yra draudžiamas neatsakingas ir nekontroliuojamas svaidymasis žodžiais.

Įstatymas saugo pamatines žmogaus teises ir draudžia į jas kėsintis. Vadinasi, pavyzdžiui, kad mėgėjo mosuoti kumščiais laisvę varžo jo kaimyno fizionomijos padėtis, o šmeižto ir purvinų insinuacijų skleidėjo laisvę riboja kito asmens teisė į garbę ir orumą. Akivaizdu, kad netoleruotini ir viešai atliekami jausmingi posmai apie lietuvio norą parsiduoti šėtonui už leidimą taškyti rusų galvas į sieną. Tas pats pasakytina ir apie panašų ruso norą tokiu pat būdu pasismaginti su lietuvių galvomis.

Pagal įstatymą tokia veika pripažįstama nusikalstama – nesvarbu, ar kurstymas nukreiptas prieš etninius lietuvius ar rusus, ar tokią žmonių grupę kaip vaikai. Lygiai taip pat kvalifikuotina veika, jeigu niekinimo, tyčiojimosi ar neapykantos skatinimo objektas būtų žydai ir lenkai, gėjai ir lesbietės arba netgi atmetimo sindromą keliantys komunistai. Pradžioje buvo Žodis, parašyta Evangelijoje pagal Joną. Būtent nuo neapykantos kupinų žodžių prasidėjo fašizmo ir bolševizmo žiaurumai.

Kaip tuomet vertinti menininkų išvedžiojimus, esą kreipimasis į Šėtoną yra meno kūrinys, nes turi melodiją, yra sukurtas vaizdo klipas, dainuoja Whydoto sukurtas personažas? Deja, tokie išvedžiojimai – tai ne svarūs ir sunkiai atremiami argumentai, o elementarus sąvokų painiojimas.

Nenutolsiu nuo temos ir jau minėtą pavyzdį pakartosiu kiek kitame kontekste. Tarkim, sukūręs paties dieviškojo Mocarto vertą muziką, atlikėjas pagal jos melodiją puikiu, tiesiog angelišku balsu dainuoja: „Šėtone, prašau, nupirki mano sielą už leidimą taškyti rusų galvas į sieną...“

Kas gali paneigti, kad tokį opusą atlikusiam menininkui turėtų būti inkriminuotas tautinės neapykantos kurstymas (BK 170 str.)? Reikalas tas, kad baudžiamosios atsakomybės prasme reikšmingas yra patyčių kupinas, neapykantą kurstantis ir žmogų nuo sąžinės pančių „išlaisvinantis“ tekstas, o ne ta aplinkybė, į kokį personažą įsikūnija menininkas ir pagal kokią melodiją jis atlieka šį tekstą.