Suprantu, daug kam šis klausimas šiandien pasirodys retorinis. Visgi manyčiau, kad ateina laikas, kai mokesčių mokėtojai turėtų žinoti, kam ir kodėl naudojami jų sumokėti mokesčiai.
Rusija nepasikeitė
1991 m. rugpjūčio ir 1993 m. spalio įvykiai Maskvoje, leidę įsitvirtinti valdžioje Borisui Jelcinui, atnešė viltį, kad Rusija neperims buvusios Sovietų sąjungos agresyvios politikos. Viltasi, kad ateina saugaus klestėjimo metas. Netrukus prasidėję Čečėnijos karai buvo viešai smerkiami, tačiau tik Baltijos šalys juos suvokė kaip tiesioginę grėsmę savo saugumui. Gruzija turėjo tapti signalu, kad Rusijos užsienio politikoje įvyko dar vienas pavojingas lūžis, keliantis grėsmę visai saugumo sistemai Europoje ir pasaulyje. Deja, taip nenutiko.
Pasaulinė ekonominė krizė vertė susiveržti diržus ir „restruktūrizuoti biudžetus“. Patogiu „laimės šuliniu“ tapo išlaidos gynybai. Tas pats nutiko ir Lietuvoje. Nepaisant tuometinės krašto apsaugos ministrės įtakos partijoje, karpomas finansavimas labai skyrėsi nuo jos griežtos retorikos apie grėsmes.
Visiškai kitaip klostėsi Rusijoje. Čečėnija tapo pagrindu iškilti ir įsitvirtinti autoritarinei V.Putino valdžiai. Kol karinė mašina sunkiai vadavosi iš sovietinio palikimo, galios centras laikinai pasislinko į manipuliacijas energetiniais ištekliais. Pagrindiniu užsienio politikos svertu tapo ne armija, o dujų ir naftos eksportas. Karas su Gruzija 2008 metais dar kartą parodė gilias Rusijos kariuomenės problemas. Drastiškos priemonės leido pasiruošti ginkluotųjų pajėgų modernizacijai ir padėti pagrindus ginklavimosi varžyboms. Tiesa, keletą metų Rusija varžėsi pati su savimi – Europos šalys savo karinius biudžetus toliau nuosekliai mažino.
Krymo okupacija ir aneksija bei Rusijos agresija Rytų Ukrainoje padėtį pakeitė kardinaliai. Apklausos rodo, kad piliečiai pasitiki Lietuvos kariuomene. Tačiau šiandien nepakanka vien pasitikėti. Reikia ją aprūpinti ir sudaryti jai galimybes pasirengti. Reikia ne tik užpildyti minimalias spragas – būtina žiūrėti drąsiau ir toliau. Lietuvos kariuomenė niekada nebus didelė – esame maža šalis. Bet ji turi būti geriau aprūpinta ir geriau parengta. Turi būti maža ir pikta. Visada bent vienu žingsniu priešaky. Todėl neužtenka vien aprūpinti moderniais ginklais ir technika. Būtina pasirūpinti ir žmonėmis, kariais.
Siekia sukelti krizes
Šiandieninė Rusija nemėgina pilnai okupuoti nė vienos šalies. Ji siekia sukelti ilgalaikę krizę karinės jėgos pagalba. Gruzijos kariuomenė nebuvo visiškai sutriuškinta. Tačiau trumpos karinės kampanijos metu buvo suduotas smūgis politinei sistemai, pasikeitė šalies orientaciniai prioritetai.
Ukrainoje buvo smogta trumpam susidarius valdžios legitimumo ir politinio pasitikėjimo vakuumui. Kelių dienų karinės kampanijos metu buvo atplėštas Krymas ir Rytų Ukrainoje sukeltas karinis konfliktas užtikrino ilgalaikę politinę krizę, kaip akmuo trukdančią šaliai išsikapstyti iš postsovietinio liūno.
Tiek Gruzijos karas, tiek invazija Ukrainoje pasižymi bendru bruožu – abi šios karinės kampanijos buvo prastai parengtos, bet padėjo įgyvendinti dalį Rusijos politinių tikslų. Autoritarinis valdymas leidžia greitai priimti sprendimus ir veikti tada, kada užpulta šalis yra padėtyje, trukdančioje efektyviai pasipriešinti.
Gruzijos kariuomenė buvo ne tik per maža, ji nebuvo tinkamai pasirengusi. Ukraina buvo prastai pasirengusi, bet per didelė, kad ją įveikti. Buvo akivaizdu, kad ukrainiečiai pasiruošę duoti atkirtį, ir kad jokių didelių pergalių Ukrainos gilumoje pasiekti nepavyks. Nepavyko sugriauti ir naujai išrinktos politinės valdžios, susigrąžinti Ukrainą į prorusišką orbitą.
Pagrindinės pamokos Lietuvai būtų kelios. Pirma, Lietuvos kariuomenė turi būti gerai apginkluota ir gerai parengta, kad, kokios nepalankios bebūtų politinės aplinkybės, galėtų atsilaikyti trumpos karinės kampanijos ar ginkluoto konflikto metu.
Lietuvos piliečiai turi būti ginkluoti, kad įgyvendintų savo konstitucinę teisę ir pareigą ginti valstybę. Nereikia apginkluoti kažkokių būrelių „Raudonasis spalis“. Yra dvi savanoriškos gynybinės organizacijos, turinčios aiškiai įstatymais apibrėžtą vietą krašto apsaugos sistemoje.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos yra Lietuvos kariuomenės dalis. Todėl savanoriai turi būti aprūpinti, apginkluoti ir parengti taip pat, kaip ir visa Lietuvos kariuomenė. Lietuvos šaulių sąjunga yra organizacija, galinti sutelkti visus piliečius, įvairaus amžiaus ir karinio pasirengimo, tiek ginkluotai gynybai, tiek pilietiniam pasipriešinimui. Reikia papildomai aprūpinti ir parengti Vidaus reikalų ministerijai pavaldžias Valstybės sienos apsaugos ir Vidaus saugumo tarnybas, Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinę „Aras“, kurioms taip pat numatyti uždaviniai karinės agresijos atveju.
Tam reikalingos lėšos. Pasikartosiu – mes nedalyvaujame ginklavimosi varžybose. Mums reikia užpildyti įsisenėjusias spragas. Mes turime įsipareigojimų NATO. Nesame išlaikytiniai ir norime, kad mus gerbtų. Prisiėmėme įsipareigojimus stodami ir turime garbingai juos vykdyti. Nes mūsų partneriai vykdo: oro erdvę dengia Baltijos oro policijos misijos naikintuvai, netrukus bus dislokuoti jungtiniai NATO šalių batalionai.
Kariai iš JAV, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos ir kitų šalių atvyksta pas mus ne todėl, kad čia pigus alus. Atvyksta todėl, kad tokia kolektyvinės gynybos pareiga. Turime pripažinti, kad nepaisant įvairiausių mėginimų mus priversti tuo suabejoti, NATO sąžiningai ir užtikrintai laikosi sutarties sąlygų. Visos narės yra lygios ir visos bus vienodai ginamos.
Atstatėme gražią šalį, esame didelės Europos bendrijos dalis. Ekonomines, demografines ir kitas problemas išspręsime patys. Be agresyvaus, žalingų įpročių turinčio kaimyno, kuris nesugeba tvarkingai gyventi pats, bet mėgsta gyventi kitų sąskaita, pagalbos. Viskas labai paprasta – mes stipriname karinius pajėgumus tam, kad nebūtų karo. Tik todėl mes skiriame dalį mokesčių mokėtojų pinigų gynybai. Tik taip būsime saugūs.