Tai yra blogiausias istorijoje CDU pasirodymas šioje žemėje ir pirmas kartas, jai ją aplenkia „Alternatyva Vokietijai“. Simboliška, kad tai įvyksta A. Merkel rinkimų apygardoje.
Daugiausia balsų – apie 30 proc. – surinko socialistai. Jiems kartu su CDU tikrai užteks mandatų sudaryti koaliciją ir neprileisti AfD atstovų prie valdžios. Parlamentarizmas amortizuoja visuomenės nuotaikas. Net jei AfD labai sėkmingai pasirodys kitų metų Bundestago rinkimuose, taip pat liks opozicijoje pagal tą patį scenarijų. Tačiau pačių vokiečių nuotaikų kaitos ignoruoti neįmanoma. Apie tai A. Merkel nuolatos viešai primena broliškos CSU partijos lyderiai, reikalaujantys keisti visuomenei nepriimtiną atvirumo politiką.
AfD prieš kelis metus susiformavo Euro krizės metu, bet tada (2013 m.) nesugebėjo perlipti 5 proc. slenksčio ir į parlamentą nepateko. Masinė imigracija tapo tramplinu šiai partijai, reaguodama ji pakeitė lyderį ir retoriką perkėlė nuo finansų prie migracijos. Metų pradžioje jos populiarumas perlipo 10 proc., gegužę-birželį kabinosi į 15 proc., o šiuo metu svyruoja ties 11-12 proc., t.y. dalinasi trečiąją vietą šalyje. AfD atstovai po šių rinkimų kaip opozicinė jėga veiks jau devyniuose iš šešiolikos žemių parlamentų, netrukus laimės mandatus ir Berlyne. Viena pati AfD šalies proimigracinės ir prointegracinės krypties pakeisti negali. Tačiau visos partijos priverstos reaguoti į visuomenės nuotaikas ir iš jų balsus vagiančios AfD stiprėjimą.
Europiečių sąmonėje Europos integracijos ir atvirumo migrantams klausimai yra betarpiškai susiję. Antiimigracinės nuostatos dažniausiai lydimos nusivylimo ES (išimtis – Vyšegrado šalys, kur visuomenės yra prieš migrantų priėmimą, bet už ES). Nors Merkel sprendimas atverti sienas nebūtinai padiktuotas ES, jis akivaizdžiai atspindi po 1970-ųjų ES vyraujančią pasaulio be sienų sampratą.
Visai neseniai šią Europos kaip pasaulio be sienų prototipo sampratą tobulai įkūnijo žodis ir veiksmas. Žodis – Europos Komisijos pirmininko pareiškimas, kad „nacionalinių valstybių sienos yra blogiausias visų laikų išradimas [ir] turėtų būti panaikintos“. Veiksmas - ES lyderių ant italų komunisto Altiero Spinelli kapo padėtos gėlės, tuo pagerbiant jį kaip vieną ES tėvų. Iš tiesų, A. Spinelli buvo vienas ES viziją formavusių žmonių, tačiau jo vizija – betaučio internacionalo vizija – būtų priimtinesnė Leninui ir kitiems komunistams, o ne žmonėms, iš tiesų kūrusiems Europos Bendriją iškart po II pasaulinio karo. Toje pačioje Italijoje palaidotas ir vienas tikrųjų ES kūrėjų – Alcide`as de Gasperi, kartu su K. Adenaueriu ir R. Schumannu sukūręs Anglių ir plieno bendriją bei skatinęs kitus integracijos projektus. Tačiau jo tautų Europos vizija šiandien atmesta ir pasirinktas besienis internacionalas. Jei po „Brexit“ dėl to buvo abejonių, ES lyderiai tą simboliškai patvirtino pasirinkdami vieną, o ne kitą kapą.
P. Manent`o diagnozė tiksli ir išryškina galimai pagrindinę skirtį tarp Europos tautų ir elitų mąstymo. Pirmieji mąsto savo valstybių ir tautų kategorijomis, antrieji nori rūpintis visa žmonija, kad ir savųjų visuomenių gerovės, saugumo, tapatumo sąskaita. Tas ypač akivaizdu migrantų krizės fone. ES neapsibrėžia ir nenori apibrėžti savo tapatybės jokiais stabiliais kriterijais, nes tai reikštų begalinės plėtros perspektyvos atsisakymą. Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį. Kad galėtum būti viskas, turi būti beveik niekas.
Būtent į šią tikrovę reaguoja kai kurie iškilti arba išlikti siekiantys Europos politikai. Britų valdantieji jau sureagavo, bet paleido iš rankų proceso kontrolę. Tačiau tai ne pabaiga. Dar liepą Vokietijoje kairiųjų „Die Linke“ vicepirmininkė parlamente pareiškė, kad Vokietija turėtų surengti referendumą dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje. Vokietijos konstitucija tam nepalieka daug galimybių, tačiau klausimas iškeltas ir džinas paleistas iš butelio. AfD suskubo pareikšti paramą. Kas trečias vokietis tokiame referendume balsuotų už išėjimą. Apie narystės referendumo norą paskelbė Danijos ir Nyderlandų euroskeptiškos partijos. Danijoje, kaip ir Vokietijoje, pasitraukimo referendumą palaiko tiek dešinioji Liaudies partija, tiek ir kairysis Raudonųjų-Žaliųjų Aljansas. Šiose šalyse už pasitraukimą balsuotų apie 40 procentų. Italijoje dabartinė proeuropietiška valdžia viską stato ant kortos referendume dėl konstitucijos reformos. Premjeras Matteo Renzi pažadėjo atsistatydinti, jei tauta atmes jo siūlomas reformas, ir čia į valdžią gali ateiti dar vieni euroskeptikai.
To galėjo nebūti, jei visuomenių nepasitenkinimas ir noras gyventi nacionalinėse valstybėse su laisva prekyba ir laisvu judėjimu bei visais iš kylančiais privalumais nebūtų ignoruotas. Deja, pasielgta būtent priešingai. Jau gerą dešimtmetį Europos Sąjunga forsuoja integraciją per nepatenkintų visuomenių galvas: kartoja referendumus, priiminėja naujas sutartis (Lietuvoje – net jų neperskaitę), įvedinėja itin problemišką valiutą, kurios nenori visuomenės ir kurią jau laidoja Nobelio premijos laureatai. Imigracijos politika pastaraisiais pora metų tobulai iliustruoja šį nesiklausymą – nors nepritarimas milžiniškas, ji vis tiek vykdoma. Elitas žino geriau, o neatstovaujamiems piliečiams lieka reikšti savo nuostatas gaivališkomis formomis, kaip kad Prancūzijoje, kur prasidėjo šimtų vairuotojų organizuota greitkelio blokada, reikalaujant uždaryti 7000 vilkikus puldinėjančių nelegalų glaudžiančias Kale migrantų „džiungles“.
Kadangi esamas ES saugantis politinis status quo yra trapus ir nestabilus, šiandien ES gali rinktis vieną iš dviejų formulių: demokratijos arba integracijos. Demokratijos kelias reikalauja atmesti formulę „elitas žino geriau“ ir pradėti klausytis elito renkančių visuomenių nuomonės. Akivaizdu, kad tai reikštų integracijos atsitraukimą atgal prie ekonominių klausimų, grąžinant daugelį suverenių teisių šalių parlamentams, uždarant išorines ES sienas, atimant Europos Teisingumo Teismo teisę diktuoti įstatymų normas šalims narėms. Sprendžiant iš pirmųjų mėnesių po „Brexit“, ES lyderiai visiškai nesidairo šia linkme ir siekia išsaugoti glaudžią politinę sąjungą.
Kitas kelias tad yra skubi tolesnė integracija, ieškant institucinės sąrangos, kuri leistų ignoruoti visuomenių nepritarimą vienovės įvairovėje politikai ir kurti paneuropinį valdymą su toli nuo rinkėjų esančiu, neatskaitingu ir todėl stabiliu bei efektyviu politiniu centru. Šiuo keliu norėtų eiti daugumos aptartų šalių valdantysis elitas, siaurame rate susirinkęs iškart po „Brexit“ sukrėtimo. Italijos užsienio reikalų ministras netgi viešai pareiškė, kad Italija nori mažesnės ir labiau integruotos Europos su daugiausia 12 valstybių. Išvertus į žmonių kalbą, Italija nori, kad Vokietija stipriau susisaistytų įsipareigojimais mokėti už jos skolas.
To nori ir kitos PIGS šalys. Tačiau vargu, ar pati Vokietija – būtina, bet nepakankama tokio plano dalyvė – nori mokėti už Europos federalizaciją. Liepą Ispanija ir Portugalija tapo pirmosiomis šalimis, kurias Europos Komisija pasiūlė bausti už ES fiskalinių taisyklių nesilaikymą ir nesubalansuotus biudžetus. Baudos atšauktos, bet signalas pasiųstas. Nors sprendimas Komisijos, pinigai Vokietijos ir ji aiškiai nenori mokėti už kitų skolas.
ES yra paralyžiuota ir natūraliai blaškosi tarp šių dviejų pasirinkimų. „Integracija“ esamoje stadijoje neturi jokio pagrindo (šalių intereso), išskyrus galimą ekonominę naudą, kurios tačiau neįmanoma įrodyti paprastiems ES šalių gyventojams, nes jų gyvenimas tiesiog negerėja. Vokietija tapo pati savo politikos įkaite: mokėdama už pastarojo dešimtmečio ES sprendimus, ji jautėsi padėties šeimininke, bet kitų paklusnumas buvo iš esmės perkamas. Šiandien išlaikomos ES senbuvės akimirksniu išstotų nebematydamos narystės naudos. Vokietijos pozicija tad nieko nebereiškia. Šiandien ji priversta mokėti už nebeatsiperkančius projektus.
Būdama stipria ir užsispyrusia lydere, A. Merkel nerodo savo pasimetimo nei ES, nei vidaus politikoje. Nežinodama, kaip išspręsti ES politikos aklavietę, ji stengiasi laimėti laiko keikdama nacionalizmą. Didesnė mįslė yra jos užsispyrimas vidaus politikoje. Po AfD pergalės kanclerė iškart pareiškė, kad toliau laikysis atvirų sienų politikos migrantų klausimu, nes „jaučia pareigą žmonijai“. Sunku įspėti, ar tai daugiau nei noras įeiti į istoriją kaip Hitlerio nuodėmės atpirkėjai. Tačiau aišku, kad esama valdžia nei Vokietijos, nei ES politikos nekeis. Tai įvyks, kai susvyravus trapiam status quo, iškils nauji, piliečius atstovauti norintys lyderiai. Lietuva, jei būtų įžvalgi šalis, turėtų ruoštis visiems galimiems ES transformacijos scenarijams.