Totalitariniai sovietų ar nacių režimai turėjo aiškiai vien tik už tai atsakingas institucijas – Propagandos ministerija nacistinėje Vokietijoje bei Agitacijos ir propagandos skyrius SSRS. Tačiau šiandieninėje Rusijoje atsakomybė yra padalinta skirtingoms institucijoms, todėl siekiant geriau suprasti Kremliaus propagandos veikimą, verta pabandyti atskleisti Rusijos propagandos sklaidos struktūrą.
Rusijoje veikianti vertikaliai integruota politinė sistema ta pačia kryptimi įrėmina ir Kremliaus vykdomos propagandos koordinavimą. Taip leidžia teigti 2000 m. laikraštyje „Kommersant“ pasirodę dokumentai „Rusijos Federacijos Prezidento administracijos reforma“, apibrėžę šios struktūros po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią principus. Jie paremti galios centralizacija: prezidentas per savo administraciją turi įgyti svertus efektyviai „sukurti „reikiamas“ politines situacijas ir valdyti socialinius ir politinius procesus Rusijos Federacijoje bei artimajame užsienyje.“
Suomijos tarptautinių santykių instituto mokslininkai Katri Pynnoniemi ir Andras Racz, tyrinėję SSRS ir V. Putino Rusijos propagandos sklaidos principus ir struktūrą, pastebi, kad šiandieninė propagandos mašina ne tik perima daugelį sovietinės propagandos metodų, bet ir atkuria panašią struktūrą. Anot jų, propagandos koordinacinis centras slypi Prezidento administracijoje, o esmine propagandos skiriamąja riba šiandien tapo nebe „Geležinė uždanga“, kaip buvo Šaltojo karo metais, o rusų kalba. Tai reiškia, kad rusakalbiai ir Rusijos gyventojai patenka į vieną auditorijos bloką, o propaganda orientuota į užsienį (kitakalbiams) sudaro atskirą.
Informacijos sklaidos koordinavimas vyksta prezidento administracijos lygmenyje, o techninį-vykdomąjį darbą atlieka Vyriausybė su atsakingomis ministerijomis. Esminė skirtis daroma tarp rusakalbės ir kitakalbių auditorijų, o tai lemia ir skirtingus sklaidos kanalus. Rusakalbiai gyventojai, besinaudojantys rusiškais informaciniais šaltiniais, gauna tą patį žinių srautą, nepaisant kur jie fiziškai būtų.
Tuo tarpu užsienio auditorijoms sklaidos kanalai skiriasi. Tiesiogiai jie pasiekiami per sukurtas ir šiuo metu plėtojamas masinio informavimo priemones (tokias kaip RT ar „Sputnik“), taip pat subsidijuojamą produkciją, viešųjų ryšių agentūras ir užsakomuosius straipsnius. Prie propagandinės informacijos sklaidos prisideda ir Kremliaus kuriamos bei išlaikomos vietos žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos, socialinių tinklų „troliai“.
Įvairūs šaltiniai nurodo, kad tai dviejų Prezidento administracijos vadovo pirmųjų pavaduotojų ir artimų V. Putino bendražygių Aleksėjaus Gromovo ir Viačeslavo Volodino atsakomybė. Prezidento administracija yra ta vieta, kur gimsta informacijos politikos idėjos, o A. Gromovas palaiko nuolatinius kontaktus su didžiųjų Rusijos kanalų vadovais ir nuolatos duoda jiems griežtus nurodymus, kokias temas akcentuoti ir apie ką kalbėti atsargiau. Tokiu būdu visi Rusijos didieji informacijos kanalai turi transliuoti naujienas iš esmės ta pačia iš Kremliaus užsakyta kryptimi.
Tuo tarpu techninis-vykdomasis darbas yra vykdomas Vyriausybėje, jis galimai prižiūrimas vicepremjero Arkadijaus Dvorkovičiaus. Tiesiogiai šias funkcijas atliekančiomis galima įvardinti kultūros, švietimo ir mokslo, užsienio reikalų, taip pat gynybos, iš dalies – vidaus reikalų ministerijas.
Kultūros ministerijai nuo 2012 m. vadovauja istorikas Vladimiras Medinskis, kuris prieš tai dvylika metų dirbo komisijoje prieš istorijos falsifikavimą. V. Medinskis neigia Baltijos valstybių okupaciją ir GULAG‘o nusikaltimus, o kartu su šio istorinio naratyvo sklaida kitas jo politinis siekis yra kova su „rusofobija užsienyje ir Rusijoje“.
Kultūros ministerija subsidijuoja rusišką kino ir televizijos produkciją (ypač skatinančią „patriotinius jausmus ir moralinį visuomenės renesansą“), kuri plačiai paplitusi ne tik Rusijos kontroliuojamose televizijose, bet ir dėl nedidelės savo kainos plačiai retransliuojama komercinėse lietuviškose televizijose.
Užsienio reikalų ministerija koordinuoja vieną svarbiausių „minkštosios galios“ instrumentų – federalinę agentūrą „Rossotrudnichestvo“ kurio pagrindinis tikslas yra vienyti rusus gyvenančius Rusijoje ir už jos ribų, skleisti rusų kalbą ir kultūrą pasaulyje bei formuoti teigiamą įvaizdį apie Rusiją.
Iki 2020 m. agentūra siekia turėti savo tinklą 104-iose valstybėse (šiuo metu turi 76-iose) ir pradėti veikti vakarietiškų struktūrų – USAID ar „British Council“ – principu, t. y. nuo daugiau kultūrinės paramos pereiti prie vystomųjų projektų, stiprinančių Rusijos įtaką valstybėse. Tarp pagrindinių „Rossotrudnichestvo“ agentūros veiklos užsienyje tikslų (tokių kaip išsilavinimo rusų kalba skleidimas, paramos rusiškoms mokykloms teikimas, jaunimo pažintinių ekskursijų į Rusiją organizavimas, rusiškos kultūros ir mokslo centrų tinklo sukūrimas) yra ir „propagandinės veiklos koordinavimas“.
Tuo tarpu Rusijai pradėjus hibridinius karinius veiksmus Ukrainoje, vidaus reikalų ministerija ir jai pavaldžios struktūros iš jiems draugiškų veikėjų analogiškose Ukrainos institucijose gavo informaciją apie potencialius Rusijos veiklai Rytų Ukrainoje galinčius padėti agentus ir resursus.
Ši apžvalga parodo, kad nors ir šiandieninėje Rusijoje neveikia konkrečiai už propagandą atsakinga institucija, V. Putino valdžios vertikalė sukuria ir gana aiškią bei griežtą hierarchiją esamomis sąlygomis. Vis dėlto, sistema gerokai sudėtingesnė nei SSRS, nes norint atsekti konkrečios propagandinės žinutės kilmę, tenka stebėti kur kas platesnį institucijų tinklą.
Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015).