Prezidentė Dalia Grybauskaitė, visą kadenciją sunkusi lašas po lašo bejėgiškos valdančiosios koalicijos kraują, net išstūmusi iš žaidimo vieną jos narę (Lietuvos lenkų rinkimų akciją), prieš naują kortų perdalinimą (rinkimus) audringai finišuoja. Be įprastų ištikimų ginklanešių – Generalinės prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ir žiniasklaidos – lemiamoms kovoms metė rezervą – Viešųjų pirkimų tarnybą(VPT) , kurios vadovę Dianą Viliūtę pati pasirinkusi ir paskyrusi. Atėjo metas pateisinti pasitikėjimą ir grąžinti skolą.
Prezidentei atidarius antrąjį frontą prieš socialdemokratus, atokvėpį gavo darbietė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Seimo kuluaruose sklando sąmokslo teorija, jog ministrė nemalonę ant savo ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo Jono Miliaus( taip pat tvarkiečio Petro Gražulio) galvos užsitraukusi, kai pradėjo klibinti Nacionalinės mokėjimų agentūros vadovą Eriką Bėrontą, kuris, pasirodo, prezidentės vienas iš favoritų.
Lietuvoje veterinarija nepirmąkart virsta politika, kaip Rusijoje, kurioje veterinarija ir maisto kontrolė – net tarptautinių santykių įrankis (Gruzijos vyno, Europos Sąjungos(ES) šalių maisto produktų importo draudimai).
Politikieriai, keli Seimo švonderiai Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, vieną moderniausių Lietuvos institucijų, kuri ES rodoma kaip pavyzdinė, įpainiojo į politines intrigas „mailiaus byloje“. Kiek buvo sukelta triukšmo dėl tariamai išgrobstytų ES paramos milijonų. Teisme paaiškėjo, kad tų milijonų ir būti nebuvo (jie senų seniausiai buvo išdalinti kitiems). Byla patyliukais subliuško, tačiau apie tai žiniasklaida nė mur mur.
Kaip ir nutylėta, kad bylininkai prisiteisė materialinį padarytos moralinės žalos atlygį, kurį sumokėjo valstybė, t. y. mes visi. Skaidriai Maisto ir veterinarijos tarnybos reputacijai buvo suduotas smūgis, jos kūrėjas ir pirmasis vadovas profesorius Kazimieras Lukauskas, neapsikentęs tokios sąmokslo praktikos, protestuodamas atsistatydino ir iškart buvo pakviestas į vadovaujančias pareigas Pasaulio gyvūnų apsaugos organizacijoje.
Panašu, jog jau išsikvėpė ir koldūnų skandalas, „Judex“ vėl dirba, rusų surasta bakterija lietuviškuose koldūnuose europiečiams nebepavojinga. Ničniekas dorai nepajėgė atsakyti į paprastą J. Miliaus klausimą: „Už ką esu baudžiamas? Ką aš blogo padariau?“ Negelbėjo nė STT ir prokurorų pamėgtas universalus burtažodis „piktnaudžiavimas tarnyba“.Todėl buvo griebtasi šiaudo – medžioklės ir cepelinų, nors tai visai kita opera. Lietuviška „Opera už tris cepelinus“.
Dėl vienadienių politinių tikslų ir ambicijų aukojamas valstybės institucijų geras vardas ir visos valstybės interesai, nekalbant apie nacionaliniam verslui vargiai atitaisomą žalą. O ką verslas? Kam jis rūpi, kas jį Lietuvoje gina?
Mat „Operoje už tris cepelinus“ visu gražumu vėl sužėrėjo tik Lietuvai būdingas leitmotyvas: politikams ir valstybės pareigūnams šiukštu sėsti už vieno stalo su verslininkais, tarytum jie būtų afrikinio kiaulių maro nešiotojai. Net jeigu tai būtų nacionalinio verslo vienas iš lyderių, kaip „Biovelos“ savininkas ir vadovas, sąžiningai mokantis mokesčius, sukūręs daugybę darbo vietų, vienas didžiausių eksportuotojų. Bet jis įtartinas, nes yra privataus kapitalo atstovas, gyvenantis ne iš valstybės kišenės.
Nepalyginamai bjauresnis, įžūliai korupcinis „auksinių“ šakučių, šaukštų ir samčių skandalas, pelnytai sukėlęs visuotinį pasipiktinimą. Nors ir čia pernelyg daug baltų siūlų, nors ir čia ganėtinai išeita iš krašto.
Pirmiausia – kodėl tik nūnai, bemaž po dviejų metų sakališka VPT vadovės akis pastebėjo skandalingąjį pirkimą, nors jis nebuvo didelė paslaptis, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas jau buvo kreipęsis dėl jo į Generalinę prokuratūrą? Neabejotina, kad D. Viliūtės regėjimą pagerino artėjantys rinkimai.
Antra – visiška netiesa , kad viešieji pirkimai – tik Krašto apsaugos ministerijos (KAM) sisteminė problema. Buvusio VPT vadovo Žydrūno Plytniko teigimu, per viešuosius pirkimus Lietuvos valstybė kasmet praranda nuo milijardo iki pusantro milijardo litų. Geriausiais laikais VPT suspėdavo patikrinti viso labo tik iki 5 proc. viešųjų pirkimų, dabar – tik 2-3 proc. Trumpai drūtai, viešieji pirkimai Lietuvoje – tikri korupcijos kiaurasamčiai.
Tokių „Nota Bene“ rastume kiekvienoje ministerijoje. Ir ne po vieną. Antai net Finansų miniserijoje Ingridos Šimonytės laikais buvo kilęs skandalas dėl viešinimo pirkimo paslaugų už 40 mln. litų,tačiau pradėtas tyrimas dingo prokuratūros labirintuose...
Politikas, atėjęs į ministro postą, jau randa tokias „Nota Bene“, per dešimtmetį suleidusias šaknis ministerijoje ir jai pavaldžiose įstaigose. Taip nutiko „Tvarkos ir teisingumo“ politikams, kurie perėmė Vidaus reikalų ministeriją su pirmtakų paliktu kraičiu – visokiom „Infosruktūromis“ ir „NT Service“.
Nors visi didieji korupciniai viešieji pirkimai vyko ministro R. Palaičio laikais, po jo veiklos vidaus reikalų sistemoje tebuvo galima varžytis tik dėl „ šakučių ir šaukštų“, tačiau jis liko „ne prie ko“, srėbti jo privirtą košę turėjo įpėdiniai.
Nebent pats ministras taptų ir STT agentu, ir prokuroru, ir teisėju. Veik tokiu ir virto ministras J. Olekas, jau prieš dvejus metus pats atkapstęs (o ne D. Viliūtė) šiuos karo virtuvės svilėsius, dėl kurių kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą. Nutraukus prokurorams ikiteisminį tyrimą, šį sprendimą ministras apskundė teismui.
Suprantu, kodėl ministras dėl Generalinės prokuratūros nutraukto ikiteisminio tyrimo nesukėlė triukšmo ir nesikreipė į žiniasklaidą – sergėjo Lietuvos kariuomenės ir NATO mundurą. Užtat perleido iniciatyvą oponentams, kurių nevaržo jokie skrupulai.
Ministrui teks išgerti kartybių taurę ne tik už savo komandos riktus (kodėl taip ilgai nenutraukė sutarties su „Nota Bene“?), bet ir už VPT bei prokurorų aplaidų neveiklumą. Prasidėjo tikros varžybos, kas smarkiau ministrą išdės į šuns dienas, audringai plojant miniai. Entuziastų talžyti gulintį Lietuvoje visais laikais nestigo.
Juo labiau, kad šis „šakučių ir šaukštų“ skandalas kiekvieną pilietį įžeidžia savo niekingumu, menkumu.
Kita vertus, ką reiškia „auksinės“ šakutės palyginus su pačiu neskaidriausiu viešuoju pirkimu – SGD terminalu, kuris tikrai auksinis ir už kurį mokėsime ne tik mes, bet ir mūsų vaikai, klausydamiesi pasakų, neva jis numušė gamtinių dujų kainą ( iš tikrųjų gamtinių dujų ir naftos kainą visame pasaulyje nusmukdė ne kokie SGD terminalai, o skalūnų revoliucija).
Šakutės, šaukštai ir samčiai, nors ir „auksiniai“, net ir pridūrus tokias pat „auksines“ palapines su pirštinėmis, tėra tik trupiniai šakalams nuo didžiosios korupcijos puotos stalo.
Profesorius ironizuoja: „Žiniasklaida nesiliauja vardinti, ko ir kiek mūsų kariuomenės virtuvėms pripirko KAM specialistai. Iš tuščio į kiaurą samstymo samtelių, apsipjaustymo lentelių, kitokios gynybinės įrangos“. Juk tai centai ( keli tūkstančiai), pasak profesoriaus, „garbingas iždo vagis nesiterliotų“. „Šiek tiek sudėtingesnis, bet įmanomas suvokti būtų kariuomenės kompromitavimo, Lietuvos pažeminimo tikslas“. Nei pridėsi, nei atimsi.
Panašiai „vargą dėl samtelių“ vertina ir kitas valstybės vyras, taip pat ne pats didžiausias politinės kairės simpatikas, pirmasis Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus: „Rusų generolai už pilvų susiėmę juokiasi.“( „Lietuvos rytas“).
Amžinai nepalaidotas marksizmo – leninizmo klasikas mokė, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę. O ar kiekviena virėja tą valstybę gali sugriauti?