Jeigu emigracija iš tiesų kompleksinė problema, kurios sprendimui reikia gerinti visus įmanomus šalies patrauklumo, korupcijos, švietimo, pasitikėjimo valstybe ir t. t. rodiklius, tai valstybės tarnybos reforma nėra jau toks raketų mokslas, kaip bandoma aiškinti. Akivaizdu, kad skaidri valstybės tarnyba gali prisidėti prie mūsų piliečių sugrįžimo.
Šiuo metu valstybės tarnyba visiškoje stagnacijoje, sunkiai priima naujoves ir dar sunkiau jas įgyvendina, gyventojų aptarnavimo kokybė – tragiška. Politikai linkę kaltinti valstybės tarnautojus nekompetencija ir prieš kiekvienus rinkimus žada mažinti klerkų skaičių.
Pirmiausia problema – valstybės tarnyba yra tapusi prieglauda mažiau sėkmingiems partiniams, draugams, vaikams, giminėms ir pan. Žinome daug pavyzdžių – kad ir tokių, kai kirpėjų dukros nesunkiai gauna darbą parlamente.
Ištikimiems partiečiams sukuriamos patarėjų šalia įstaigų vadovų pozicijos, o konkurso sąlygos surašomos pagal kandidato profilį. Šiuo metu, ko gero, Žemės ūkio ministerija yra nenugalima šių konkursų saviems rengėja. Korupcijos įtarimų Nacionalinėje žemės tarnyboje ir skandalų, susijusių su buvusios vadovės blaivumu, galėjo ir nebūti, jei konkursas būtų vykęs sąžiningai... Būtent nebaudžiamumas ir jausmas, kad savi nelies, kur reiks – ištrauks, pakišo koją eks NŽT vadovei ir garsiajam jos patarėjui. Gal ir gerai – kitaip sėdėtų šiltose vietose iki šiol.
Be to, mažėja valstybės tarnautojų kaita: 1996 m. ji sudarė apie 30 proc., 2003 m. – apie 20 proc., o 2004–2006 m. – vos 8–10 proc. Tai signalizuoja apie mažėjantį valstybės tarnybos sugebėjimą atsinaujinti ir prisitaikyti prie besikeičiančių visuomenės poreikių.
Ką daryti?
Konkurencinga priėmimo sistema. Šiuo metu, skelbiant konkursus į valstybės tarnybą, įstaiga privalo iš kandidatų išsirinkti būsimą darbuotoją tuomet, jei jis atitiko minimalius keliamus reikalavimus (surinko bent 6 balus).
Dėl to konkursų rengėjai neretai ieško darbuotojų iš anksto, apsidrausdami nuo prastų kandidatų. Tokia praktika ne tik užkerta kelią geriausio kandidato atrankai, bet ir didina visuomenės nepasitikėjimą procesu.
Siekiant, kad būtų atrinkti geriausieji, įstaiga turėtų įgyti teisę nepriimti nė vieno kandidato, jei nėra pakankamos kompetencijos darbuotojo, – ir pratęsti atranką, taip suteikiant valstybės tarnybos konkursams daugiau skaidrumo ir lankstumo.
Siekiant užtikrinti skaidrumą ir galimų kandidatų atmetimą dėl interesų susikirtimo, svarbu didinti komisijų sudėtį ir skatinti kuo aktyvesnį nešališkų komisijos narių įtraukimą. Be to, galima įvesti bandomąjį 3 mėnesių laikotarpį naujiems darbuotojams.
Atranka į vadovus – atskira tema. Ją reikėtų perduoti išimtinai Valstybės tarnybos departamentui, kuris išrinktų tris geriausius, o suinteresuotoji institucija – tinkamiausią.
Kai to nėra – tai ir turime aibę įtartinų istorijų. Juokingai skamba teisingumo ministro tikinimai, kad jo viceministras skaidriai laimėjo konkursą į Valstybinės vartotojų teisės apsaugos tarnybos direktoriaus poziciją. Ministras mini, kad konkursai yra įrašinėjami (tas tiesa), bet nutyli kai ką svarbaus. O būtent – kiti konkurso dalyviai neturi teisės išgirsti, kaip į klausimus atsakinėjo konkurso nugalėtojas, tegali perklausyti savo paties atsakymus. Jei nori išgirsti nugalėtoją – turi kreiptis į teismą ir reikalauti įrašo. Čia visas skaidrumas ir baigiasi, gerbiamas ministre.
Šiandien konkursų atrankos kriterijai yra labai tiksliai apibrėžti, neretai sumažinantys galimų kandidatų kiekį iki labai riboto skaičiaus. Tai ypač aktualu vadovaujančioms pareigoms, kuriose ieškoma ne gerų vadovų, o specialistų.
Pavyzdžiui, 2015 m. liepą VTD internetiniame puslapyje skelbtame konkurse Avių, kailinių žvėrelių, bičių ir kitų gyvūnų rūšių skyriaus vedėjo pareigoms užimti specialieji reikalavimai galimiems kandidatams, be kitų, buvo tokie: turėti aukštąjį biomedicinos mokslų studijų srities, gyvulininkystės technologijos krypties išsilavinimą bei turėti 3 metų gyvulininkystės technologo (zootechniko) darbo stažą. Nors pareigų funkcija – užtikrinti valstybės politiką šioje srityje, kontroliuoti susijusių programų vykdymą.
Atviresnė atranka į valstybės tarnybą. Palyginus su privačiu sektoriumi, atranka į valstybės tarnybą nėra konkurencinga, ir vidutiniškai susilaukia 4,8 kandidatų į vieną vietą. Viena iš priežasčių – labai griežti specialieji reikalavimai tam tikras pareigas norinčiam užimti žmogui.
Atsižvelgiant į darbo rinkos požymius, kai vis labiau populiarėja darbo kaita, svarbu peržiūrėti priėmimo į valstybės tarnybą tvarką, siekiant padidinti skaidrumą ir atverti valstybės tarnybą gabiems, greitai įsisavinti reikalingas žinias gebantiems žmonėms, kurie turi patirtį, bet nebūtinai yra įgiję tai patvirtinantį formalaus švietimo dokumentą. Svarbu sumažinti privalomų specialiųjų ir padidinti rekomenduojamų specialiųjų reikalavimų skaičių. Tam reikia:
1. Konkrečios studijų srities (pvz., socialinių, humanitarinių ir t. t. mokslų) ir studijų krypties (pvz., viešojo administravimo, technologijų ir t. t.) aukštąjį išsilavinimą nurodyti tik kaip rekomenduojamą, o ne privalomą reikalavimą. Taip atveriamos durys konkurse dalyvauti žmonėms, kurie baigė kitas studijų kryptis, tačiau turi reikiamos srities darbo patirties – ar nori persikvalifikuoti ir turi reikiamus gebėjimus. Privalomą studijų sritį būtų galima nurodyti tik labai išskirtiniais atvejais (pvz., teisės), tačiau užtikrinant, kad jie neapriboja galimų kandidatų skaičiaus.
2. Darbo patirtį konkrečioje darbo srityje nurodyti kaip rekomenduojamą, tačiau ne privalomą, atveriant galimybes į aukštesnes pareigas pritraukti žmones, kurie dirbo panašaus pobūdžio darbus privačiame ar nevyriausybiniame sektoriuose.
3. Specialiuosius reikalavimus apibrėžti per kompetencijas, o ne konkrečias žinias, kurios yra greitai įsisavinamos pradėjus darbą.
4. Siekiant į valstybės tarnybą pritraukti veiklius ir pilietiškus žmones, tarp rekomenduojamų veiklų, kurios suteikia pliusų konkurso metu, reikia įtraukti dalyvavimą su darbo pobūdžiu susijusiose veiklose ar jų organizavimą, dalyvavimą pilietinėse iniciatyvose, nevyriausybinėse organizacijose ir pan.
Lengvesnis atleidimo procesas. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl valstybės tarnyba negeba ir negali konkuruoti su privačiu verslu, yra sudėtingas tarnautojų atleidimo procesas, kuris lemia požiūrį, jog tai „saugi vieta“, iš kurios niekas negali būti atleistas.
Kaip tik stebime J. Miliaus ir Premjero dramą, kai vienas iš valstybės vadovų yra bejėgis prieš galimai tarnyba piktnaudžiavusi tarnautoją. Sudėtingos atleidimo sąlygos – aiškus signalas dirbti mažiau ir neefektyviai. Todėl reikia ne tik kontroliuoti mažėjantį iniciatyvumą ilgai dirbančiųjų, bet ir vos pradėjusiųjų.
Lengvesnės atleidimo procedūros ir griežtesni vertinimai leistų tarnautojams suprasti, kad valstybės tarnyba yra prestižinė vieta, užsitarnaujama sunkiu darbu. Dėl to privaloma tobulinti Valstybės tarnybos įstatymą.
Pavyzdžiui, tarnautojas, kurio darbas buvo įvertinamas „nepatenkinamai“, negalėtų tiesiog pereiti į žemesnes pareigas – ir viskas. Žemesnės pareigos – tik su vadovo palaiminimu, o jei ne – atleidimas. Jokių kitų variantų.
Pagal rezultatus skiriami priedai. Valstybės tarnyboje garantijos, atlyginimas ir paskatos yra daugiausia susietos su darbo stažu bei pastovia darbo vieta, o ne darbo rezultatais, nėra skatinamas darbuotojų iniciatyvumas.
Todėl reikia įvesti atlyginimų priedus, susietus su rezultatais. Bent jau srityse, kuriose jie pamatuojami: pvz., piliečių aptarnavimas valstybės ir savivaldybės institucijose. Priedas jokiu būdu neturėtų būti susijęs vien su aptarnautų asmenų kiekiu: svarbu ir piliečių atsiliepimai bei aptarnavimo kokybė.
Prestižinė praktika geriausiems. Praktikos turėtų tapti pirmuoju žingsniu ir galimybe gabiems studentams pamatyti, kaip vyksta darbas valstybės tarnyboje. Labai svarbu, kad atėjusieji gautų konkrečias ir reikšmingas užduotis, leidžiančias suprasti valstybės tarnybos veikimo principus ir darbo specifiką, o ne būtų apriboti jokios atsakomybės nesuteikiančiais darbais ir funkcijomis.
Tik per atsakomybės reikalaujančias užduotis galima sudominti jaunus žmones rinktis valstybės tarnybą bei atskleisti visas tokio darbo galimybes. Esminis tikslas – paversti praktiką prestižine, kurią įrašyti į savo darbo aprašymą norėtų kiekvienas.
Aukščiausi valstybės tarnautojai. Politikos įgyvendinimo sėkmę lemia vadovaujanti grandis. Šie žmonės privalo būti atrenkami pagal vadybines, o ne specifines kompetencijas. Jie privalo gebėti burti komandas, valdyti resursus ir personalą, skatinti pavaldinius strategiškai ir kūrybiškai mąstyti, siekti rezultatų, bendradarbiauti su kitais padaliniais bei institucijomis, kurti naujas idėjas, o ne gerai atlikti skyriaus specialistų funkcijas.
Nors šiuo metu vykdomos atskiros vadovų atrankos, tačiau reikalavimuose vis dar pabrėžiamos specifinės, o ne vadovavimo kompetencijos. Pvz., Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo departamento vadovui reikalaujama turėti trejų metų pedagogo ir vos vienerių metų vadovavimo patirtį, nors tai yra viena iš aukščiausių vadovaujančių pozicijų visoje ministerijoje.
Atleisti pusę valstybės tarnautojų yra lengviausias sprendimas, tačiau ar jis geriausias? Atvira, į rezultatą orientuota ir patraukli gabiausiems valstybės tarnyba privalo būti siekis. Šiuo metu, deja, ji tėra saugiausias uostas saviems.