Sekmadienio Evangelija. Laiškas Filemonui

Brangusis! Aš, Paulius, senas žmogus, o šiuo metu ir Kristaus Jėzaus kalinys, prašau tave už savo vaiką, kurio tėvu tapau, būdamas surakintas, už Onesimą.

Siunčiu tau jį kaip savo širdį. Aš norėjau jį pasilaikyti, kad jis vietoj tavęs man patarnautų, kol esu kalinamas dėl Evangelijos, tačiau be tavo sutikimo nenorėjau nieko daryti, kad tavo geras darbas būtų atliktas laisva valia, o ne tartum iš prievartos.

Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavęs, kad galėtum jį turėti amžinai jau ne kaip vergą, o daugiau kaip mylimą brolį. Jis ypač brolis man, o juo labiau tau, ir kaip žmogus, ir kaip Viešpaties tikintysis.

Tad jeigu laikai mane bičiuliu, priimk jį kaip mane. O jeigu jis yra tau padaręs skriaudą ar turi skolos, įrašyk tai į mano sąskaitą! (Fm 9b–10. 12–18)

Apaštalo Pauliaus „Laiškas Filemonui“, parašytas greičiausiai kalint Romoje tarp 61 ir 63 m. po Kr., yra tik 25 eilučių. Jis susijęs su Onesimu, vergu iš Kolosų (Kol 4, 9), kuris, galimas dalykas, nusikalto vagyste ir pabėgo nuo savo šeimininko (Fm 18).

Romos imperija turėjo savo įstatymus tiek laisviesiems piliečiams, tiek vergams. Krikščionys, būdami Romos piliečiai, galėjo turėti vergų kaip nuosavybę. Taigi vergai galėjo būti ne tik pagonių, bet ir krikščionių šeimininkų nuosavybė.

Apaštalas Paulius rašo krikščioniui Filemonui, užtardamas pas jį grįžtantį bėglį. Laiškas parašytas Kristaus ir lygybės dvasia, kuri privalo vyrauti tarp krikščionių.

Paulius supažindino Onesimą su Kristumi, ir Onesimas tapo krikščioniu (Fm 10). Paulius, būdamas pavaldus Romos imperijos įstatymams, siunčia Onesimą atgal į Kolosus pas šeimininką (Fm 12), šiuo laišku prašydamas, kad Filemonas jį noriai priimtų (Fm 8–10. 14. 17) ne kaip vergą, bet kaip brolį Kristuje.

Žmonės, kuriuos civilinio statuso požiūriu siejo šeimininko ir vergo santykis, kaip vienatinės Bažnyčios nariai dabar tapo broliais ir seserimis – taip vienas kitą vadindavo krikščionys.

Per Krikštą jie buvo atgimę, gėrę tos pačios Dvasios ir kartu vienas šalia kito priėmę Viešpaties Kūną. Visuomenę, net jei jos išorinės struktūros išliko tos pačios, tai keitė iš vidaus.

Tiesiogiai vergijos Paulius nepuola, nes to daryti I mūsų eros amžiuje krikščionys neturėjo jokios galimybės. Tačiau Paulius, vadindamas Onesimą „broliu, mylimu ...man, o labiau tau“ (Fm 16), tą dieną paskatino revoliucinę idėją, kuriai buvo skirta nugalėti Viešpatyje tai, kas žmones atskiria.

Tad atsivertimas į Kristų yra naujas gimimas (2 Kor 5, 17; 1 Pt 1, 3), atkuriantis brolystę kaip pamatinį šeimos gyvenimo ryšį ir socialinio gyvenimo pagrindą.